Net 42 proc. europiečių, kaip liudija Eurobarometro duomenys, jaučia nuolatinį laiko stygių, maždaug trečdalis teigia nuolat skubantys, o 15 proc. prisipažįsta tiesiog besiverčiantys per galvą.

O “ABC News” televizijos užsakymu atlikta apklausa atskleidžia, kad JAV net 64 proc. amerikiečių neleidžia sau “nieko neveikti” ir laisvalaikiu.

Britai skelbia dar vieno įdomaus tyrimo rezultatus: 30 pasaulio didmiečių atlikus tyrimą prieš 10 metų ir pernai paaiškėjo, kad žmonės vis daugiau darbų atlieka skubėdami ir netgi vaikšto miestiečiai dabar 10 proc. greičiau nei prieš dešimtmetį.

Lygiai taip pat skubėjimo karštinės apsėsti dauguma Lietuvos gyventojų, ypač miestuose, ir tų skubančiųjų nuolat daugėja. Žmonės skuba ne tik darbe, ne tik tvarkydami reikalus įvairiose institucijose, bet jau ir kavinėse ar parduotuvėse. Bėgte per prekybos salę, susimetę reikalingus produktus – paknopstom prie kasos, dar pardavėją paragina greičiau suktis. Pietaujančiųjų valandą Lietuvoje – taip pat vis mažiau, nes juk laikas nelaukia.

Tiesą sakant, skubama visur: skubama prie vairo, skubama vaikus nuvežti į darželį / mokyklą, skubama į darbą, skubama pietauti, skubama grįžti po pietų, skubama į teatrą, skubama net į bažnyčią.

Kas mus taip verčia skubėti? Pasak psichologų, amžina laiko stoka. Tačiau šis veiksnys tik kartais objektyvus. Skubėti reikia tada, kai atsitinka nelaimė, kyla gaisras, avarija, kažkas sužeidžiamas. Bet tada į pagalbą ateina tam skirtos tarnybos. Skubėti verčia dar vienas veiksnys – vidinis nerimas, kurį kartais sunku sutramdyti.

Vis dėlto sutramdyti derėtų, nes nuolatinė skuba kelia įtampą, o su įtampa susiję daugelis ligų. Ne veltui sakoma – visos ligos nuo nervų. Ir medikai teigia, kad daugelis ligų turi psichosomatinę pradžią. Tarkim, net 60 proc. atvejų susirgimą gastritu lemia nerimas, skuba, įtampa. Sukurtas net atskiras terminas – įtampos skausmas.

Prisiminkime, kad, tarkim, senovės Romoje aukštuomenės privilegija buvo lėtas gyvenimo tempas. Skubėti turėjo tik vergai.

Reikia išmokti pasakyt “ne”

“Mane gyvenimas verčia skubėti, bet jeigu skubėčiau tokiu tempu, kokį jis diktuoja, arba nesugebėčiau padaryti visų darbų, arba juos atlikčiau nekokybiškai. Arba tiesiog perdegčiau, – teigia Švedijos prekybos tarybos viceprezidentas Centrinei ir Rytų Europai Mantas Zalatorius. – Mano darbas toks, kad vieną dieną turiu būti Maskvoje, kitą – Stokholme, kur yra pagrindinis biuras, trečią – Prahoje. Taigi mano gyvenimo tempas greitas, bet ar aš skubu? Ne. Todėl, kad išmokau aiškiai nusistatyti prioritetus: kas iš tikrųjų yra svarbu ir kas – antraeiliai dalykai.”

Pasak M.Zalatoriaus, norėdami išvengti skubėjimo, visų pirma turime išmokti sakyti “ne”. Tam tikriems dalykams, žmonėms, renginiams. Dažniausiai skuba ir niekur nespėja tie, kurie nori būti visiems geri. “Aš nenoriu būti geras visiems. Nors turiu be galo daug darbų, beveik nepatiriu streso. Todėl, kad nesvarbius ir neskubius dalykus patraukiu į šoną. Rūpinuosi tiktai skubiais ir svarbiais. Ir svarbiais, bet neskubiais. Susidėliojęs prioritetus aš tikrai nedirbu daugiau negu 40 valandų per savaitę. Dėl nesvarbių ir neskubių dalykų tiesiog reikia nustoti jaudintis. Tačiau jei skubių ir svarbių neatliktų darbų susikaups daugybė, vieną dieną gali ištikti krachas. Koją gali pakišti liga, bėda, atšauktas lėktuvo reisas, avarija”, – dėsto verslininkas.

“Skubėjimas man nepatinka tuo, kad alinama sveikata. Nenoriu keltis ketvirtą valandą ir oro uoste būti šeštą. Kuo man labiausiai patinka skubėjimas? Patinka tas momentas, kai žmogus, patekęs į voverės ratą arba pasiekęs kritinę ribą, pradeda iš to vaduotis: “Viskas, daugiau skubėti nebegaliu – man reikia dėliotis prioritetus ir išmokti sakyti “ne”, – aiškina M.Zalatorius.

To verslininkas išmoko prieš kokius penkerius metus. Tiek laiko jis nebeskuba. Anksčiau visiems stengdavosi būti geras ir manydavo, kad kuo daugiau padarys, tuo bus geriau. Šiandien jis mano, jog posakis, kad 20 proc. pastangų duoda 80 proc. darbo rezultatų, yra teisingas.

Skubėjimas – šalies kultūros dalis

Buvusi Vertybinių popierių komisijos pirmininkė, o dabar – SEB banko teisės departamento direktorė Vilija Nausėdaitė taip pat teigia nemėgstanti skubėti, tačiau priversta nuolatos tai daryti. “Gal dėl to, kad atėjau į naują darbovietę turėdama tikslą daryti pakeitimus, man reikia daugiau laiko susipažinti su banko tvarka, situacija. Turiu padaryti daugiau, tad darbo diena dažnai užtrunka iki 20 valandos. Toks jausmas, kad bėgu kasdien bėgimo takeliu, kurio greičio negaliu sulėtinti. Darbo verpetas mane tiesiog įsuka ir to tempo turiu laikytis”, – pripažįsta departamento vadovė.

Tačiau moteriai nesvetimas ir filosofų mėgstamas posakis “skubėk lėtai”. Kada nors ji norėtų pasiekti tokį lygį. Tai būtų idealu. Tada geriau galima įsigilinti į darbus, o kai dirbi skubėdamas, gali privelti klaidų.

Negalima užmiršti ir to, kad Vilniuje skuba vienokia, Niujorke ar Honkonge – kitokia. Pastarajame mieste buvo kuriamas Mario Martinsono filmas “Amaya”, kuriame filmavosi žinomas muzikantas, vokalistas ir aktorius Andrius Mamontovas. Koks jausmas apima Honkonge, kur, atrodo, visi tik bėga, lekia? “Nieko panašaus. Honkongas – išskirtinis, kad ir kaip būtų keista, nejauti to milijoninio miesto, net piko valandomis nepatiri skubos, streso, – tvirtina atlikėjas. – Kiek kartų buvau Honkonge, Šanchajuje, niekada nepajutau, kad žmonės beprotiškai skubėtų. Kinijoje niekas tavęs nespaudžia už nugaros, neskubina. Vokietijoje taip pat nespaudžia, o Lietuvoje skuba, pypsi ir duoda suprasti – važiuok greičiau, skubėk.”

Pasak A.Mamontovo, šalis, kurioje labiausiai juntamas skubėjimas, – tai JAV, jų didmiesčiai Niujorkas, Los Andželas, Čikaga. Ten žmonės nuolat skuba, lekia, tik neaišku kur. “Skubėjimas – šalies kultūros dalis. Kinijos kultūra kitokia, jie neužkrauna kitiems savo skubos ir streso. Juk skubėjimas nepagerina gyvenimo kokybės. Skubiai atliktus darbus tenka perdaryti iš naujo”, – primena A.Mamontovas.

Patrakėlius stabdo avarijos

Pasaulyje kyla judėjimas, propaguojantis lėtą gyvenimo tempą. Jo šalininkai teigia: vėžliai juda lėtai, o gyvena ilgai.

Italų žurnalistas Carlo Petrini, papiktintas greitojo maisto kultūros ir “McDonald’s” invazijos į Italiją, 1989 metais įkūrė greitojo maitinimo priešingybę – Lėto maisto judėjimą. Vėliau įkūrė organizaciją “Gyvenimas be sumaišties”. Šiandien jis turi per 60 tūkst. sekėjų. Jų simboliu tapo sraigė. Gal šio judėjimo dalyviai bus ne tik tie, kurių lėkimą sustabdė infarktai, traumos ir opos? Taip pat ir automobilių avarijos, įvykusios dėl greičio viršijimo.

Greičio viršytojai Lietuvoje vadinami kelių ereliais. Į šį sąrašą pateko ir daugybe darbų apsikrovęs dirigentas Modestas Pitrėnas. Skubėdamas iš Latvijos į Lietuvą ir stipriai viršydamas leistiną greitį, M.Pitrėnas avariją patyrė ties Šiauliais. “Atsitrenkiau į ūkininko priekabą ir išpyliau šiek tiek jo grūdų”, – pasakoja muzikas. Po šio įvykio jis sako supratęs, kad daugybė avarijų įvyksta dėl intensyvaus gyvenimo tempo.

Skaudžią avariją prieš pusmetį patyrė ir šokėja Gintarė Valaitytė. “Pirmas tris dienas, kai po patikrinimo ligoninėje man buvo liepta gulėti lovoje, daug mąsčiau, – tvirtina Gintarė. – Pakito mano požiūris į daugelį dalykų. Supratau, kad per daug gyvenime skubame, lekiame ir dažnai nesirūpiname savo saugumu.”

Tad kur mes skubame – gyventi ar mirti? Atrodytų, gyventi. Tačiau taip intensyviai norime gyventi, kad tas noras veda tiesiai į pavojų. Karvedžio Aleksandro Suvorovo perspėjimo – greitis reikalingas, bet skuba žalinga – mažai kas paiso.