Liepos pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodo intriguojanti knyga apie intriguojantį dailininką, kūrėją ir provokatorių Salvadorą Dali. Siūlome ištrauką iš šio labai nekuklaus kūrinio.

Taip pamačiau, kaip, man panorėjus, Paryžius pasikeitė mano akyse. Tačiau, kaip visada, mano įtaka tiek pranoko mane patį, kad aš negalėjau nieko įtikinti, jog ji sklinda iš manęs. Toks pat reiškinys įvyko po kelerių metų, kai antrą kartą išlipau Niujorke ir suvokiau, kad dauguma didelių krautuvių įrengė vitrinas įkvėptos siurrealistų atradimų, kurių sumanytojas buvau aš. Amžina mano įtakos drama – ji visuomet išslysta man iš rankų, o aš negaliu nei jos valdyti, nei pasinaudoti. Tad gyvenau Paryžiuje, kuris įsiklausydavo į mano lozungus. Jeigu skaitydavau straipsnį, nukreiptą prieš funkcionaliąją architektūrą, žinojau, kad tai kyla iš manęs. Jeigu kas nors netyčia ištardavo „Bijau, tai modernas“, taip pat žinojau, kad tai kyla iš manęs. Publika dar nesiryžo eiti paskui mane, bet aš sugrioviau jos įsitikinimus! Modernistai turėjo dėl ko manęs neapkęsti!
Kadangi man savo atradimais buvo neįmanoma pasinaudoti, mane nuolat apvogdavo. Paskelbus savo modern style, man teliko išeiti į gatvę ir konstatuoti apie jo paplitimą: nėriniai, filmai, naktiniai kabaretai, batai – viskas prie jo derėjo. Šimtai amatininkų užsidirbo pragyvenimui visa tai gamindami, o aš tuo metu vaikštinėjau po Paryžių, nežinodamas, ko griebtis. Visi galėjo įgyvendinti mano idėjas, išskyrus mane! Aš net nežinojau, kur ir į ką kreiptis, kad gaučiau varganą statisto vietą viename tų pagal 1900-uosius filmuotame filme, kuriame vaidino žvaigždės ir kuriam buvo leidžiami milijonai, filme, kuriame net nebuvo idėjų!
Tai buvo laikas, kai nusivyliau savo atradimais. Tai, kam mano paveikslai perkami, papiktino moderniojo meno masonų ložę. Gavau vikonto de Noailles‘o laišką, kuriame jis rašė, kad sulauksiu didelių nemalonumų. Man reikėjo ryžtis užsidirbti pragyvenimui kitokiu būdu. Padariau sąrašą išradimų, kurie neabejotinai buvo mano.
Aš išradau:
dirbtinius nagus su mažais veidrodėliais, į kuriuos galima pasižiūrėti;
permatomus vitrinų manekenus. Į juos pripildavo vandens ir įleisdavo žuvyčių; juose vaizduodavo kraujo apytaką;
baldus iš bakelito, išlietus pagal pirkėjo eskizus;
besisukančias skulptūras-ventiliatorius;
kaleidoskopinius akinius – juos buvo galima užsidėti važiuojant automobiliu per vietovę, kurios peizažas nykus;
fotografines kaukes naujienų reporteriams;
kompleksinį makiažą, nutrinantį nuo veido visus šešėlius;
ėjimą lengvinančius spyruoklinius batelius;
liečiamąjį kiną, kuris duotų galimybę visiškai paprastu įtaisu paliesti viską, ką matai: audinius, kailius, austres, kūną, smėlį, šunį ir t.t.;
daiktus, skirtus slapčiausiems fiziniams ir psichologiniams malonumams tenkinti: vieni tokie antipatiški, kad pirkėjas, paleidęs juos į sieną, sudaužys į tūkstantį skeveldrų, kiti sukels neviltį ir net privers bjauriai griežti dantimis – kaip šakute džirinant į marmurinį paviršių. Išvestam iš kantrybės pirkėjui tereikės tėkšti daiktą į sieną ir išgirsti malonų trakštelėjimą;
daiktus, kuriuos nežinia kur dėti, ir kurie kelia nepasitenkinimo jausmą tol, kol jų atsikratai. Mazochistai neregėtai padidins komercinę šių daiktų sėkmę;
suknias su dirbtinėmis uždėtinėmis detalėmis, anatominiais įdėklais, išmoningai sukaišiotais po suknia taip, kad sukurtų įspūdį moters, atitinkančios erotines vyro svajas;
papildomas dirbtines krūtis ant nugaros, galinčias padaryti perversmą madoje šimtui metų į priekį;
įvairiausių formų vonias, net vonią be vonios su dirbtinai trykštančiu vandeniu;
aerodinaminių formų automobilių katalogą – po dešimties metų tokius spausdino visi automobilių gamintojai.