"Veido" archyvas

Jau turime lietuvių, kurie žaisdami pokerį tapo milijonieriais

Prie pokerio stalo ar šachmatų lentos apėmęs azartas suteikia ne tik gerą adrenalino dozę, padeda pasitikrinti proto miklumą, savikontrolės įgūdžius, bet ir gali tapti papildomu pajamų šaltiniu.

Būti nepralenkiamam ir geriausiam – tai žmogaus karjeros, šeimos ir net laisvalaikio variklis. O kai šis variklis bent kartkartėmis dar sutepamas pinigais, atsiranda didesnis stimulas stengtis. Dėliojant kortas prie pokerio ar bridžo stalo ar įveikus varžovą prie šachmatų lentos, net neprofesionalų sąskaita banke gali gerokai pasipildyti. Štai TV laidos “Pinigų karta” vedėjas ir prodiuseris Andrius Tapinas pernai Europos pokerio turnyre susižėrė 52 tūkst. eurų, o 22-ejų metų studentui Dominykui Karmazinui aistra žaisti pokerį padėjo tapti jauniausiu Lietuvos milijonieriumi. Jis šį pavasarį Monte Karle laimėjo 700 tūkst. eurų. Kitas lietuvis Kristijonas Andrulis rugpjūčio viduryje iškovojo pergalę Taline vykusiame pokerio turnyre ir praturtėjo 120 tūkst. eurų.

Šachmatų turnyrai negali pasigirti tokiais priziniais fondais, bet ir čia žaidėjai per savaitgalį užsidirbapo 500–600 Lt.

Nuo šachmatų – prie pokerio stalo

Politikos mokslų magistrantas Aleksandras Jegorovas, šachmatais žaidžiantis nuo ketverių metų, džiaugiasi, kad neseniai laimėjo pirmąsias vietas ir už tai gavo po 500 Lt dviejuose turnyruose iš eilės. “Nors tai nėra įspūdingos sumos, kai per savaitgalį pomėgis padeda papildyti piniginę puse tūkstančio litų, tai tikrai nuteikia maloniai. Per visą mano šachmatų žaidimo karjerą susidarytų jau 10–13 tūkst. Lt laimėta suma”, – pasakoja 26-erių metų vaikinas, šachmatų turnyruose dalyvaujantis nuo trylikos. Sako, kad jam tai geras būdas atitrūkti nuo rūpesčių, o dalyvavimas užsienio turnyruose – ir puiki proga aplankyti svečias šalis. Be to, laimėjus varžybas sustiprėja pasitikėjimas savimi, pakyla savivertės jausmas, ypač jei kažkas nepasiseka darbe ar moksluose.

Daugiausiai pinigų – 1750 Lt A.Jegorovui pavyko susižerti prieš dešimt metų jaunimo Baltijos šalių šachmatų turnyre, kuris vyko Marijampolėje. “Tuo metu tai buvo gana įspūdingi pinigai. Ne visi profesionalai galėjo pasigirti tokiomis laimėtomis sumomis. Man, jaunam mokyklinukui, ši sėkmė susuko smegenis, – nusijuokia šachmatininkas. – Galimybė laimėti piniginį prizą – didelis stimulas stengtis įveikti varžovą. Tai didina kovingumą. Be to, pinigai niekam neplėšo kišenės”.

Tačiau vien žaisdamas šachmatais nelabai prasigyvensi. Vienos dienos turnyrų, organizuojamų Lietuvoje, prizinis fondas – vos pora tūkstančių litų. Todėl A.Jegorovas, kaip, beje. ir nemažai garsiausių pasaulio šachmatininkų, aktyviai pereina prie pokerio stalo. Šis žaidimas vilioja didesnėmis finansinėmis perspektyvomis. Be to, tai labiau gyvenimiškas žaidimas.

Žaidimas, atliekantis ir socialinę funkciją

Vienas žinomiausių pokerio žaidėjų Lietuvoje žurnalistas A.Tapinas sako, kad esama labai mažai sporto šakų, kur mėgėjas galėtų rungtis su profesionalu kaip lygus su lygiu. Pokeris – vienas iš tokių žaidimų, kur neprofesionalas gali sėsti prie vieno stalo su profesionalu ir jį įveikti. Be to, kaip ir daugelyje sporto šakų, nugalėti padeda asmeniniai gebėjimai, o ne atsitiktinė sėkmė. Tuo žinomą vyrą prieš ketverius metus ir užbūrė šis kortų žaidimas. Vėliau jis pastebėjo, kad pokeris atlieka ir socialinę funkciją, tad kartu su bendraminčių komanda įkūrė Lietuvos sportinio pokerio federaciją.

“Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, kuriose sportinis pokeris pripažintas kaip sporto šaka. Nuo komercinio sportinis pokeris skiriasi tuo, kad čia nėra piniginių prizų. Mūsų organizuojamuose turnyruose žaisti gali visi nuo dvidešimt vienų metų. Reikia susimokėti stojamąjį ir fiksuotą mėnesinį 30 Lt mokestį. Daugiau jokių finansinių įsipareigojimų žmogus neturi. Negali laimėti, bet ir nepraloši”, – aiškina A.Tapinas, Lietuvos sportinio pokerio federacijos prezidentas.

Pradėję rengti sportinio pokerio turnyrus, organizatoriai sulaukė nemažai skeptiškų nuomonių. “Daug kam buvo kilęs klausimas, ar nelikus pinigų veiksnio, bet kokios aliuzijos į azartą, atsiras žmonių, kurie norės žaisti. Tačiau beveik metus užsiimame šia veikla ir matome, kad ne visiems pinigai yra svarbiausia. Žaidėjai stengiasi laimėti, kad įrodytų, jog yra gudresni, protingesni už varžovus. Žmonėms patinka, kai yra sistema, reitingavimas, varžybos, kai aišku, kas lyderis, o kas autsaideris”, – sako pašnekovas.

Kas mėnesį skirtinguose Lietuvos miestuose federacija surengia aštuonis devynis turnyrus, į kuriuos susirenka apie tris šimtus žaidėjų. Jie ne tik žaidžia, bet ir bendrauja, atvažiuoja su šeimomis. Taip, pasak A.Tapino, sportinis pokeris tampa ir socialine veikla.

Nedidelė prasilošimo tikimybė

Tiesa, sportinio pokerio mėgėjai neišsižada ir kraują kaitinančio azarto, kai varžomasi dėl milijoninių sumų. A.Tapinas taip pat mėgsta dalyvauti komercinio pokerio turnyruose, žaidžia internete. Jis sako nebijąs, kad pakvipus didele sumele susisuks galva. “Prie pokerio stalo prasilošimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei žaidžiant kitus azartinius žaidimus, pavyzdžiui, ruletę ar bandant laimę automatuose. Juk čia pralaimėta suma gali būti tik startinis mokestis.

Jeigu iškritai iš turnyro, negali dar kartą susimokėti ir bandyti atsižaisti, kaip, pavyzdžiui, sukant ruletę. O čia ir slypi didžiausias azartinių žaidimų keliamas pavojus, kad gali bet kada išsitraukti piniginę ir lošti toliau. Komercinis pokeris turi stabilizuojamąjį elementą: pralaimėjai – ir tavo pasirodymas baigėsi”, – paaiškina Andrius.

Vis dėlto pokeris – nepigus malonumas. Monte Karle vykusiame turnyre, kuriame D.Karmazinas laimėjo 700 tūkst. eurų, startinis mokestis buvo vienas didžiausių Europoje – 10 tūkst. eurų. Pagal statistiką prizinį fondą pasidalija apie dešimt procentų pokerio lošėjų, o kiti praranda įmokėtą startinį mokestį. Bet organizuojami ir tokie turnyrai, kuriuose startinis mokestis – vos dešimt centų. Žinoma, tada ir laimėjimai nedideli.

A.Tapinas tikina, kad norint įveikti varžovus prie pokerio stalo labai svarbu logiškai mąstyti, reikia mokėti susikaupti ir neblogai išmanyti psichologiją. “Tik matematiškai paremti sprendimai dažniausiai būna teisingi. Labai svarbu išmanyti tikimybių teoriją. O psichologiniai momentai – tai blefavimas, bandymas apgauti varžovą, priversti jį padaryti klaidą”, – žaidimo subtilybes atskleidžia pokerio mėgėjas.

Nors šiuo metu jis rimtoms treniruotėms skiria nedaug laiko, bet pastudijuoja naujausią literatūrą, užsuka į forumus, kuriuose aptariamos ir analizuojamos sužaistos partijos. Neseniai dalyvavo trijų dienų stovykloje, kurioje pokerio mokytojai padėjo gilintis į matematiką, psichologiją, supažindino su manevrais.

Smegenų mankšta prie bridžo stalo

Žaidžiant bridžą irgi labai svarbus loginis mąstymas, proto miklumas ir psichologijos žinios. Tačiau prie bridžo stalo bene reikalingiausi partnerystės įgūdžiai. Mat šis kortų žaidimas – tai dviejų arba keturių žaidėjų kova su kita komanda. Pajausti partnerį ir juo pasitikėti – viena pergalės paslapčių.

Bendrovės “Garsų pasaulis” generalinis direktorius Vytautas Vainikonis sako, kad sėkmė ar atsitiktinumas žaidžiant sportinį bridžą pergalės negarantuoja – visos žaidėjų poros gauna tokias pačias kortas. “Tuo bridžas skiriasi nuo pokerio, kur pergalė priklauso ir nuo gautų kortų. Avantiūros man nelabai patinka, todėl pokeriu nesižaviu. Aš mieliau kombinuoju, galvoju. Bridžas – tai šachmatams artimas lošimas, jis skirtas žmonėms, kurie laisvalaikiu mėgsta pasukti galvą”, – mano verslininkas, beveik dvidešimt metų kortuojantis prie bridžo stalo.

Jam tai geriausias laisvalaikio leidimo būdas. Žaisdamas bridžą V.Vainikonis ne tik geriausiai atsipalaiduoja, bet, kaip sako, ir mokosi pažinti save. “Jei lošdamas padarai neapgalvotą sprendimą, tai iškart atsiliepia žaidimo rezultatams.

Gyvenime padarinius ne visada greitai pamatai. Tačiau kai save puikiai pažįsti prie bridžo stalo, tai padeda ir kasdienėse situacijose. Be to, šis žaidimas – gera smegenų mankšta: moko susikoncentruoti, logiškai mąstyti, lavina atmintį”, – įsitikinęs “Garsų pasaulio” vadovas, galintis pasigirti ir nemenkais bridžo laimėjimais. Jis septyniolika kartų laimėjo Lietuvos čempionatą, yra Europos mažųjų bridžo federacijų pirmenybių čempionas, Europos ir pasaulio pirmenybėse buvo patekęs į geriausiųjų dešimtuką.

Didžiausia suma, kurią ponui Vytautui pavyko laimėti, – 4 tūkst. eurų. Bet prisipažįsta šiam žaidimui išleidęs tūkstančius. “Žaidžiant bridžą man nėra svarbiausia pinigai, – šypteli V.Vainikonis. – Kartais net pats sau atrodau kaip idiotas. Vasaros šeštadieniais, kai visi važiuoja į gamtą, aš lendu į kokią nors patalpą žaisti bridžo”.

Tikriausiai kiekvienas žmogus, turintis aistrą, kitiems atrodo šiek tiek pamišęs. Tačiau psichologai tvirtina, kad tie, kurie turi hobį, jaučiasi laimingesni, energingesni, jie yra geresni pašnekovai negu neturintieji pomėgių.