Bendrauti ir bendradarbiauti su neprognozuojamais kaimynais sunku, bet tai išmoko lankstumo.

Nors Lietuvos gamintojai ir apskritai verslininkai jau daug kartų pasimokė, kad didžioji rytinė kaimynė yra neprognozuojama, labai rizikinga, dažnai elgiasi necivilizuotai, tačiau net ir nukentėję, net ir daug praradę, po kurio laiko jie vėl ima didinti eksporto apimtis į Rusiją. Iki pastarojo konflikto maisto produktų ir kitų prekių eksportas buvo pasiekęs jau 20 proc. viso mūsų šalies eksporto. Taigi Rusija yra didžiausia mūsų eksporto partnerė.
Beje, dar praėjusį mėnesį įvairūs mūsų žemės ūkio atstovai ir gamybininkai ragino šią dalį dar labiau didinti, nes Rusija mums nuo seno pažįstama rinka, ten turime daug pažinčių ir partnerių, rusai lietuviškus maisto produktus mėgsta, tad gal ten ir vežkime daugiau maisto produktų, nes vakariečiai mūsų produkcijos nežino, o ir pažinčių ten dar mažai turime. Kitaip tariant, mūsų budrumas nusilpo, dar kartą užlipome ant to paties grėblio, ir to pasekmės ne pirmą kartą bus išties skaudžios, o nuostoliai didžiuliai.
Beje, didžiulių nuostolių gali patirti ne tik mūsų pieno produktų gamintojai – Rusija, regis, nusprendė rimtai pasityčioti iš Lietuvos. O štai Lietuvos atsakas neatrodo rimtai: verslininkai viską, ką galėjo (o galėjo nelabai daug), jau padarė, politikai dirbo ir tebedirba labai formaliai (tiesa, ir priemonių necivilizuotam kaimynui paveikti nesama daug), diplomatai jau seniai išsikvėpę, tik žiniasklaida labai daug šūkavo ir gąsdino, bet tai galiausiai šioje istorijoje labiau pakenkė, nei padėjo.
Šiandien dauguma lietuvių (beje, ir valdžios atstovų) laukia, kol mums kažkas padės: gal Europos Parlamentas, gal Europos Komisija, gal Pasaulio prekybos organizacija, gal dar kokia tarptautinė institucija, tačiau šios viltys labai naivios. Niekas mums nepadės, o jei padės, tai labai negreitai. Taip, mus paguos, padrąsins, pasakys, kad esame teisūs, o Rusija neteisi, bet kas mums iš to? Iš tiesų šią problemą turėsime išspręsti patys.
Deja, kaip ir kiekvieną kartą, mes nežinome, kaip tai daryti, nes neturime jokių planų, kaip elgtis susidarius ypatingai situacijai. Juk pirmą kartą apie nuodugnią mūsų vilkikų patikrą išgirdome prieš mėnesį, ilgokai klausėmės ir kaip bus sustabdyti pieno, vėliau galbūt mėsos ar žuvies produktai iš Lietuvos, bet ir vėl nieko nedarėme, vien tiktai piktindamiesi.

Smūgis visai ekonomikai

Jei tokios taktikos nekeisime, dar kiek laiko pasipiktinę, turėsime pradėti skaičiuoti nuostolius, o jie tikrai nebus menki, ypač maisto gamintojams ir vežėjams. Tarkime, “Rokiškio sūris” į Rusiją eksportuoja maždaug 20 proc. savo produkcijos: per pirmąjį šių metų pusmetį išvežtos produkcijos vertė siekia 81 mln. Lt. Panašią dalį produkcijos į Rusiją išgabena ir “Žemaitijos pienas”. Bet labiausiai Rusijos sprendimas neįsileisti lietuviškų pieno produktų pakenks „Pieno žvaigždėms“, nes ši bendrovė gauna daugiausiai pelno iš prekybos Rusijoje: parduodama savo produktus NVS šalims ji gavo net 47 proc. pajamų. Reikšmingą dalį – maždaug trečdalį produkcijos į Rusiją eksportuoja ir Vilkyškių pieninė: eksporto dydis per šešis šių metų mėnesius siekia maždaug 52 mln. Lt.
„Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa neabejoja, kad smūgį dėl Rusijos veiksmų gali patirti ne vien didieji Lietuvos pieno perdirbėjai, bet visa šalies ekonomika. Jis skaičiuoja, kad vien keturios didžiausios pieno pramonės įmonės per pusmetį Rusijoje pardavė produkcijos, vertos 500 mln. Lt, vadinasi, per metus vien pienininkai iš Rusijos gauna milijardą litų pajamų.
Jei savo necivilizuotas žaidimo taisykles Rusija primes dar ir mėsos, žuvies perdirbėjams ar kitos produkcijos gamintojams, turėsime milžinišką nuostolių puokštę. “Tokie praradimai gamintojams reiškia didžiulį iššūkį. Tiesa, tie praradimai dar nėra žinomi, nes viskas priklausys nuo Rusijos veiksmų trukmės, – komentuoja D.Trumpa. – Blogiau už finansinius nuostolius dėl neparduotos produkcijos gali būti prarastos pozicijos Rusijos rinkoje. Jei draudimas įvežti produktus galios ilgai, Rusijos pirkėjai atras naujus gaminius. Tokiu atveju visas įdirbis, kuris susiklostė dar nuo sovietinių laikų, ir verslo pastangos pastaraisiais metais nueis veltui. Svarbias pozicijas reikėtų išsikovoti iš naujo. Nė nereikia sakyti, kad toks darbas kainuotų daug pastangų, pinigų ir laiko.“
Rusijos vartotojų įpročiams atsisakyti lietuviškų gaminių įtakos gali turėti ir pareiškimai apie prastą lietuviškų produktų kokybę, nepaisant to, ar tokie teiginiai atitinka tikrovę. Draudimas įvežti pieno gaminius į Rusijos Federaciją, kaip prognozuojama, bus antireklama Lietuvos gamintojams ir pakenks jų reputacijai.
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas mano, kad tai gali sutrikdyti visą užsienio prekybos santykių grandinę: “Juk dabartiniai Rusijos institucijų sprendimai atsilieps ne tik Lietuvos gamintojams, bet ir jų partneriams. Ši situacija, galima sakyti, nepalanki abiem pusėms. Kenčia juk ir Rusijos verslininkai, kurie užsako lietuviškų produktų. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje, kurioje parduodama itin daug lietuviškų maisto produktų, griaunama visa tiekimo sistema.“
Be maisto pramonės, svarbu aptarti ir dar vieną reikšmingą mūsų ekonomikos sektorių – transportą. Pasirodo, mūsų transporto ir logistikos įmonės į Rusiją eksportuoja apie trečdalį savo paslaugų. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas tikina, kad transporto sektorius yra dar labiau pažeidžiamas nei maisto pramonė, todėl skaičiuoja, kad jei dėl draudimo vežti pieno gaminius į Rusiją Lietuvos vežėjai praras užsienio užsakovus, ilgainiui transporto verslas gali patirti milijardinių nuostolių ir prarasti konkurencingumą regione.
„Gamintojai savo produktus gali nukreipti į kitas rinkas, tačiau transporto įmonės susiduria su kur kas didesnėmis problemomis. Jų sustabdymas gali pakenkti įvaizdžiui ir patikimumui, sugriauti taip kruopščiai kuriamą tilto tarp Rytų ir Vakarų įvaizdį“, – komentuoja Ž.Mauricas.