Problemos tarsi vėžio metastazės apėmusios daugelį mūsų gyvenimo sričių – valstybės valdymą taip pat. Dvi esmines iš jų aš ypač noriu išskirti. Tai valdininkų kompetencija (greičiau – antikompetencija) ir nesugebėjimas racionaliai skirstyti materialinių (bei žmogiškųjų) išteklių. Vadybos plėtros instituto vertinimu, per praėjusius metus suprastėjo Lietuvos valdžios efektyvumo įvertinimai – pagal šį rodiklį Lietuva nusirito žemyn net per 13 pozicijų ir šiemet užėmė tik 47 vietą. O dar 2009 metais pagal valdžios efektyvumą buvo 25 vietoje.
Todėl būtina didinti viešojo sektoriaus efektyvumą keliais – viešųjų finansų, reglamentavimo ir institucijų veiklos – aspektais. Deja, tenka tik sutikti, kad čia ir toliau kalbama daugiau, negu daroma. Pamenate, dar 2008-aisiais Andriaus Kubiliaus lūpose netilo šūkis: “Biurokratijai – saulėlydis”. Ir ką gi? Tik po dvejų metų visuomenė suvokė, kad tai tebuvo dar vienas premjero triukas, siekiant patekti į valdžią. O to “saulėlydžio” rezultatus visi regi net plika akimi: biurokratija dar labiau klesti, dramatiškai auga šešėlinė ekonomikos dalis, nuosekliai mažėja užsienio investicijos. Apie masinį nedarbą bei tokią pat emigraciją geriau jau nebekalbėsiu. Nors ministras pirmininkas vis dar bando užkabinti visuomenę ant to paties kabliuko: girdi, valstybės valdyme permainos vyksta… Tačiau aš netikiu, kad vien tik kalbomis valdantiesiems pavyks įtikinti žmones.
Mano nuomone, kiekvienas viešajame sektoriuje dirbantis žmogus privalo turėti konkrečias funkcijas ir tikslus, galiausiai privalo atsiskaityti už atliktus darbus, turi būti vertinami darbo valstybės tarnyboje rezultatai. Šiandien tokios vertinimo sistemos, deja, nėra. Visuomenė nusivylusi valdininkais, Seimu, Vyriausybe. Iš tiesų žmonės turi teisę žinoti, kokie yra artimiausi Vyriausybės planai, kokių veiksmų bus imamasi ateityje. Tai bent apytikriai žinodami, mūsų valstybės piliečiai ir patys galėtų prisidėti prie valstybės valdymo. Šiandien – pabrėžiu – visuomenė gyvena, tiksliau, yra laikoma, nežinioje.
Dar ko šiandien labai trūksta mūsų valstybės valdymo srityje – tai atsakingos institucijos ar bent jau asmens, kuris galėtų sumažinti atotrūkį tarp valdžios ir mokslininkų, pagaliau – visos inteligentijos pasaulio. Tokia grandis tiesiog būtina, nes ji padėtų valdymo struktūroms bendradarbiauti su mokslo institutais bei organizacijomis. Nes kaip dar kitaip valstybė gali pasinaudoti mokslinėmis ekonomikos bei finansų analizėmis: juk šių sričių specialistai kaip vedliai ir nubrėžtų šalies ūkio vystymosi gaires. O platesnis inteligentijos įtraukimas į šį procesą visam valstybės valdymui suteiktų labiau sukultūrintą pavidalą.
Grįždami prie valdininkų kompetencijos – ką galime kalbėti apie valstybės tarnautojus ar valstybės įmonių darbuotojus, jei į ministro kėdes sodinami patirties neturintys, nesugebantys efektyviai savo funkcijų atlikti žmonės? Prisiminkime istoriją apie buvusį ūkio ministrą Dainių Kreivį, kuris taip ir nesugebėjo prikelti šalies ūkio (nors žadėjo oi kiek daug). Dar jam dirbant, Vyriausybė “užsuko” to taip ir negimusio “Visuomio” idėją. Žinote, iš esmės valstybės turto valdymui įsteigti turto valdymo įmonę būtų galima ir net naudinga. Tačiau labai priklauso nuo to, į kieno rankas patektų jos kontrolė, kokie gi reikalavimai būtų keliami minėtai įmonei.
Jei “Visuomis” būtų buvęs sukurtas pagal konservatorių kurpalį, valstybės įmonių valdymo depolitizavimas būtų tapęs neįmanomas. Valstybės turto kontrolės perdavimas naujai įmonei automatiškai negarantuotų jos skaidrumo. Juolab kad įsteigta ši, tokį milžinišką turtą valdanti kompanija būtų atskaitinga Vyriausybei. O jei kalbėsime atvirai – jos kontrolė būtų atitekusi tiesiai į premjero rankas. Mano manymu, jei tokia valstybės turto valdymo kompanija ir bus sukurta, ji turėtų būti atskaitinga Seimui. Tuomet Vyriausybei bus mažiau pagundų ją “vairuoti”.
Negaliu nepaminėti ir valstybės valdomų pelningų įmonių dividendų didesnės dalies skyrimo į biudžetą klausimo. Finansų ministerijos skaičiavimu, dėl to planuotos valstybės biudžeto pajamos 2011 metais turi padidėti apie 35 mln. litų. Esu įsitikinęs: būtina kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į įmonės interesus. Jei pelnas didelis, jį uždirbusi įmonė gali mokėti ir didesnę jo dalį į biudžetą. Tačiau jei, pavyzdžiui, įmonėje numatyti investiciniai projektai, iš kur “nukraujavusi” įmonė gaus lėšų tiems projektams įgyvendinti? O laiku nepadariusi reikiamų investicijų bendrovė negalės efektyviai prisidėti papildydama valstybės biudžetą. Tad būtina susidėlioti prioritetus: investavimas į naujas technologijas valstybės įmonei turėtų įsiskaityti kaip papildomų dividendų mokėjimas.
Ir dar: po rinkimų atėjus valdyti valstybės, politikams svarbu turėti savo komandą (kompetentingą bei vieningą) ir, be abejo, parengtą strategiją. Kurios, kad ir kaip tai keistai skambėtų, būtina laikytis. Kaip ir nevykdyti, deja, jau tradiciniu tapusio “užimtų” ministerijų, valstybės įmonių darbuotojų valymo. Turi būti išlaikomas bent minimalus valstybės tarnyboje esančių specialistų karjeros tęstinumas, tiksliau, darbų tęstinumas.
Iš savo patirties atvirai sakau: ir tapęs finansų ministru, o vėliau – ir susisiekimo ministru, aš neskubėjau keisti ten jau suformuotų komandų. Dirbantiems specialistams iškėliau konkrečius tikslus, o darbuotojai buvo motyvuoti jų siekti. Tuomet ir paaiškėjo, kas sugeba dirbti, o kam, deja, kompetencijos trūksta.
Socialdemokratai niekada nevykdė minėto “valymo”. Valdant LSDP, valstybės įmonėse vadovaujamas pareigas ėjo ir nepartiniai, tačiau sugebantys atlikti jiems pavestas funkcijas žmonės. Tačiau ši situacija iš karto keitėsi po pastarųjų rinkimų į Seimą: konservatoriai vos ne masiškai sodino į minėtas pareigas sau lojalius asmenis. Kaip po to “pakilo” mūsų valstybės valdymas – ir liudija jau mano minėtas Lietuvos kritimas 13 punktų žemyn.