Rima JANUŽYTĖ
Artimiausių žmonių smurtas Lietuvoje kasmet pražudo po kelis vaikus. Mažamečiai metami į šulinius, triuškinamos jų kaukolės, o aplink vis tiek verda tuščios diskusijos, ar įstatymu uždrausti fizines bausmes. Ar šeimoje nužudyto keturmečio tragedija taps lūžiu visuomenėje, klausiame Paramos vaikams centro įkūrėjos ir vadovės psichologės Aušros Kurienės.

– Kiek Lietuvoje yra paplitęs įprotis mušti vaikus? Ar dažnai su tuo susiduriate savo praktikoje?

– Prieš keletą metų atlikta apklausa parodė, kad 54 proc. suaugusių žmonių mano, jog fizinės bausmės – mušimas, pliaukštelėjimas – yra tinkama priemonė vaikui drausminti. Sunku pasakyti, ar tas skaičius yra didesnis, bet manau, kad tas skaičius sukasi apie 50 proc. Šalia to matome, kad visuomenėje yra labai daug neigiamų nuostatų apie vaikus: apie juos dažnai kalbama kaip apie nevaldomus, nedėkingus, be atsakomybės, be pareigų. Yra daug informacijos, kuri lyg ir sako, kad vaiką reikia kažkokiu ypatingu būdu suvaldyti, antraip jis bus agresyvus – muš savo tėvus ar negerbs mokytojų. Tai tikrai neprisideda prie bendro dvasinio klimato, prie bendradarbiavimo. Tėvai patenka į bejėgišką situaciją: pamatę netinkamą vaiko elgesį jie labai išsigąsta. Ir didelė tikimybė, kad imsis tokios priemonės – mušimo.

– Mušimas nuo agresyvumo ne tik neatgraso, bet priešingai – gali jį skatinti. Gal yra žinoma, koks procentas vaikystėje tėvų smurtą patyrusių vaikų vėliau patys tampa smurtautojais?

– Mušimas neatgraso nuo agresijos ir kaip tik legalizuoja mušimą. Muštas vaikas gauna pagrindinę žinią: mušimas yra legalus. Jeigu tėtis, mama ar kitas suaugęs žmogus tokią priemonę gali naudoti, vadinasi, ji yra tinkama. Tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis šią priemonę vaikas pats pradės naudoti. Gal kai bus suaugęs ir turės savo vaikų, gal patekęs į silpnesnių už save kolektyvą.

Yra daugybė tyrimų, o ir praktika rodo, kad dažniausiai tokie vaikai patenka į specialistų rankas dėl netinkamo elgesio. Šis elgesys yra arba į kitus, arba į save nukreipta agresija: vaikai žaloja save, yra savižudiški, depresiški, skriaudžia kitus. Agresija išlieka, tik jos kryptis gali būti skirtinga. Bet tokie vaikai bet kokiu atveju yra sužaloti.

– Ką pasakytumėte tėvams, kurie aiškina, kad juos pačius vaikystėje mušė, bet jie užaugo geri, laimingi, jiems gyvenime sekasi?

– Man labai gaila, kad taip sakoma. Sakydami, kad tėvai mus mušė, bet mes užaugome gerais žmonėmis, menkiname visa kita, ką gero tie tėvai mums dar davė. Jei tėvas ar mama vieną ar keletą kartų per gyvenimą mušė, bet šalia to dainavo, glostė, bučiavo, sekė pasakas, maitino, rengė, kažkokiais kitais būdais ugdė, tai būtent dėl to mes užaugome žmogumi, o ne dėl to, kad vieną kartą mama ar tėvas peršniojo beržine rykšte. Ne dėl to. Beržinę rykštę vaikas atsimena iki šiol ir ją turi kažkaip „inkorporuoti“ į kitais atžvilgiais teigiamą tėvų vaidmenį.

Bet jūs sutiksite labai daug žmonių, kurie tik beržinę košę ir atsimena. Tokiu atveju mes galime tik svarstyti, kaip atsitiko, kad jie vis dėlto užaugo gerais žmonėmis. Vadinasi, jie sutiko kitų žmonių – gal mokytojų, gal turėjo močiutę, gal mama nemušė, nors tėvas tai darė, o gal priešingai – tėtis padėdavo ir saugodavo. Bet kažkas tikrai leido vaikui pajusti, kad jam priklauso teigiamas gyvenimas.

– Paminėjote beržinę rykštę, ir norisi paklausti: kur yra riba tarp smurto ir ne smurto? Ar pliaukštelėjimas ranka vieną kartą per gyvenimą – smurtavimas? O klupdymas ant žirnių? Statymas į kampą?

– Mes kalbame ne apie vienkartinį aktą. Žinoma, smurtas prieš vaikus gali būti ir vienkartinis, kai vaikas buvo sumuštas, užmuštas, išprievartautas, į jį gesinta cigaretė. Bet kai kalbame apie žalojantį elgesį, smurtavimą prieš vaiką, turime omenyje suaugusiųjų santykį su juo. Didelė tikimybė, kad vertimas klūpoti ant žirnių yra ne vienkartinė kažkokio elgesio pasekmė ir bausmė, o santykio dalis. Santykio, kai vaikas laikomas tuščia vieta.

Viena yra vaikui pasakyti – eik, vaikeli, pastovėk kampe ir apgalvok, ką padarei, o supratęs ateik pasišnekėti. Visai kas kita – jį mesti, pastumti į tą kampą. Būtent santykis apibrėžia, ar tai yra žalojantis elgesys.

Jei tai vienas pliaukštelėjimas per gyvenimą, tai padariusi mama ar tėtis graužiasi labiau, nei dėl to susigrauš specialistai. Bet jei tai nuolatinis elgesio būdas – pliaukštelėjimai, stumdymai, žirniai, nepagarba, pravardžiavimas, tuomet kalbame apie žalojantį santykį, kai vaikas auga žinodamas, kad su jo nuomone niekas nesiskaito, jo jausmai nieko nereiškia.

– Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas prieš kelias dienas sakė, jog nebūna mėnesio, kad į jų ligoninę neatvežtų artimųjų sudaužyto vaiko su lūžusiais kaulais ar mėlynėmis. Ko trūksta mūsų įstatymuose, kad tokie tėvai būtų nubausti?

– Manau, tais atvejais, kai vaikas taip sumušamas, kad patenka į ligoninę, įstatymuose netrūksta nieko – tokie tėvai tikrai gali būti vienaip ar kitaip nubausti. Trūksta to, dėl ko jau visi esame sujudę, – kad atsirastų smurto prieš vaikus apibrėžimas pagal Jungtinių Tautų konvenciją.

Taip pat trūksta ankstyvos identifikacijos. Tie vaikai, kurie žiauriai sumušti patenka į ligoninę, daugeliu atvejų smurtą patiria ne pirmą kartą. Jie yra mušami. Jie jau buvo skriaudžiami. Bet kiekvieną kartą kylanti diskusija apie tai, ar čia blogai, ar čia gerai, ar reikia kištis, ar nereikia, ar mamai pasakyti, kad jos vaikas buvo sumuštas darželyje, ar ne, ir specialistams, ir visuomenei sukelia neaiškumo, netikrumo. O kur dar nuolatiniai gąsdinimai, kad pranešus vaikai bus atimti. Niekas neturi intereso atimti vaikų. Visi siekiame, kad vaikas šeimoje ar bet kur kitur būtų saugus. Jei lapkričio mėnesį būtume daug atidžiau pasižiūrėję, kas vyksta toje šeimoje, kur buvo nužudytas vaikas, jei būtume įsiklausę, ką vaikas kalba, pastebėję jo išgąstį ir skyrę didesnę priežiūrą tai šeimai – paskyrę darbuotojus, kurie ten lankytųsi, paskatinę kaimynus būti atidesnius, kartą per savaitę pasikalbėję su pačiu vaiku, būtume buvę daug efektyvesni.

Turime žinoti, kad fizinė bausmė – ne šeimos reikalas. Fizinę bausmę draudžia valstybė. Negali taip elgtis su savo vaiku, turi ieškoti kitų būdų. Labai svarbu, kad galvotume apie pagalbą šeimoms, neturėtume priešiškos nuostatos, neva tėvai nori smurtauti prieš vaikus. Didžioji dalis nenori. Bet nežino kaip, nemoka, o gal pati motina yra išgąsdinta, gal apkvaitusi, gal ji negali suvokti situacijos ir pasidaro pavojinga savo vaikui. Tai tikrai ne šeimos, o valstybės reikalas – kištis ir gelbėti.