Jo Nesbø laikomas vienu geriausių pasaulyje šių laikų kriminalinių romanų rašytojų yra apdovanotas gausybe literatūrinių premijų. Į Lietuvos knygynus ką tik atkeliavo nauja jo knyga “Sniego Senis”. Tai bauginantis, bet ir stipriai įtraukiantis romanas. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Laikrodis rodė penkias po pietų, o ant Bergeno iš prakiurusio dangaus švirkštė lietus. Ant stalo priešais Gertą gulėjo vardų sąrašas, kurį jam atsiuntė profesinė sąjunga. Jis ėmėsi ieškoti kandidatų su reikiamu vardu. Kol kas tik trys. Vos prieš dvi valandas Raftas lankėsi pas Onę Hetland, o jau manė, kad tuojau sužinos, kas nužudė Lailą Osen. Byla, išaiškinta per mažiau nei dvylika valandų. Ir niekas negali to iš jo atimti, garbė priklauso jam, ir tik jam. Nes spaudos atstovus jis informuos asmeniškai. Žurnalistai iš sostinės jau perskrido kalnus ir apspito policijos skyrių. Policijos viršininkas paliepė žmogžudystės detalių neviešinti, bet grifai jau užuodė kraujo tvaiką.
– Greičiausiai kažkas tekina informaciją, – pareiškė viršininkas ir dėbtelėjo į Raftą, bet šis neatsiliepė ir sutramdė šypseną. Mat dabar ten jau stovėjo visas žurnalistų būrys: kiekvienas nekantravo padaryti pranešimą. Gertas Raftas netrukus vėl taps Bergeno policijos skyriaus karaliumi.
Jis pritildė radijo aparatą, iš kurio Vitnė Hjuston visą rudenį tvirtino visada tave mylėsianti, bet, prieš jam kilstelint ragelį, telefonas suskambėjo.
– Raftas, – atsiliepė jis suirzęs, nekantraudamas irtis pirmyn.
– Tu ieškai manęs.
Nusivažiavęs policininkas iš balso iškart suprato, kad skambina ne juokdarys ir ne pamišėlis. Skambintojo balsas buvo labai ramus, tarsena – aiški ir dalykiška, nepanaši į pakvaišėlių ar girtuoklių. Bet balse buvo dar kažkas ypatingo, ko jis negalėjo iki galo suvokti.
Raftas dusyk garsiai kostelėjo. Kiek palaukė, tarsi parodydamas, kad nėra priblokštas.
– Su kuo aš kalbu?
– Pats žinai.
Raftas užsimerkė ir mintyse nusikeikė. Velnias, velnias, nusikaltėlis ketina pasiduoti. Ir tai toli gražu neduos tokio efekto, koks būtų, jeigu jį išaiškintų ir suimtų Raftas.
– Kas verčia tave manyti, kad ieškau tavęs? – iškošė policininkas pro sukąstus dantis.
– Tiesiog žinau, – pasigirdo balsas. – Ir jei padarysime taip, kaip sakau aš, tu gausi, ko nori.
– O ko aš noriu?
– Mane suimti. Ir galėsi tai padaryti. Vienas. Ar klausaisi, Raftai?
Policininkas linktelėjo, tada susigriebė atsakyti „taip“.
– Susitinkam prie toteminio stulpo Nurneso parke, – pasiūlė balsas. – Lygiai po dešimties minučių.
Raftas stengėsi galvoti. Nurneso parkas driekiasi prie Akvariumo, jis privažiuotų iki ten per mažiau nei dešimt minučių. Bet kodėl susitikti būtent ten, parke, tolimiausiame kyšulio taške?
– Kad galėčiau matyti, jog ateini vienas, – kaip atsakas į jo mintis pasigirdo balsas. – Jei pamatysiu kitus policininkus arba ateisi per vėlai, aš pradingsiu. Visam laikui.
Rafto smegenys apdorojo informaciją, skaičiavo ir darė išvadas. Jis nespės suburti pareigūnų, kad galėtų suimti skambintoją. Turės parašyti tai ataskaitoje ir pasiaiškinti, kodėl jam teko vienam jį suimti. Idealu.
– Puiku, – sutiko Raftas. – Kas bus paskui?
– Viską tau pasakysiu ir išdėstysiu savo pasidavimo sąlygas.
– Kokias sąlygas?
– Kad per teismą man nebus uždėti antrankiai. Kad nebus įleidžiami spaudos atstovai. Ir kad kalėsiu ten, kur neteks maišytis su kitais kaliniais.
Raftas vos neužsikosėjo.
– Gerai, – tarė jis ir žvilgtelėjo į laikrodį.
– Palauk, yra daugiau sąlygų. Kad kambaryje būtų televizorius, visos knygos, kurių panorėsiu.
– Sutvarkysime, – patikino Raftas.
– Kai pasirašysi sutartį su mano sąlygomis, vyksiu su tavimi.
– O kaip dėl… – pradėjo Raftas, bet tankus pypsėjimas reiškė, kad skambintojas padėjo ragelį.