Taktika, kurią naudojo socialdemokratai išstumdami JAV korporaciją „Chevron“ iš skalūnų dujų projekto, visiškai analogiška tai, kuri jau buvo panaudota išstumiant iš Lietuvos kitą amerikiečių kompaniją – „Williams“, taip pat tai, kuri naudojama stumiant iš atominio projekto japonų „Hitachi“.

Prieš tris savaites atrodė, kad daugiau nei pusmetį trukusi skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos konkurso epopėja sėkmingai pasibaigė – Aplinkos ministerija pripažino JAV korporaciją „Chevron“ konkurso nugalėtoja. Komisijos pirmininkė, aplinkos viceministrė Daiva Matonienė ta proga pasidžiaugė, kad ilgas delsimas dėl galutinio apsisprendimo netgi išėjęs į naudą, nes per tą laiką spėta sureguliuoti visą teisinę bazę, reguliuojančią skalūnų dujų paiešką ir gavybą.
Teliko, regis, smulkmena – konkurso rezultatų patvirtinimas Vyriausybėje. Tiesa, tas patvirtinimas kažkodėl užsitęsė, bet lyg ir dėl pateisinamų priežasčių: Rusija pradėjo ekonominį karą prieš Lietuvą, tarp Vyriausybės ir Prezidentūros kilo įtampa dėl nesuderintų pozicijų derybose su „Gazpromu“, premjeras važiavo melstis į Vatikaną, tad skalūnų dujoms kaip ir neliko laiko.
O praėjusią savaitę trenkė žaibas iš giedro dangaus – atėję į Vyriausybę „Chevron“ atstovai pranešė atsisaką dalyvauti skalūnų dujų projekte, nes nematantys, kad angliavandenilių gavybai Lietuvoje būtų baigta formuoti įstatymų bazė. Iš karto po to premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad šiuo metu dar svarstomi daugiau nei 25 teisės aktai, galintys vienaip ar kitaip paveikti skalūnų dujų paiešką ir gavybą. Jau tai, kad aplinkos viceministrė, premjeras ir „Chevron“ visiškai skirtingai vertina teisinį skalūnų dujų projekto reguliavimą, privertė suklusti.
O kai premjeras trečiadienį prisipažino, jog „tam tikrą informaciją, kad „Chevron“ nori trauktis iš konkurso turėjau prieš tris savaites, bet nelabai tikėjau“, tokie jo pasivažinėjimai po užsienius ir galutinio Vyriausybės sprendimo vilkinimas ėmė atrodyti kaip sąmoningas neveiklumas, siekiant, kad JAV energetikos gigantas išeitų iš Lietuvos. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl Vyriausybės vadovas, ne iš tarpininkų, o iš pačių amerikiečių lūpų išgirdęs, jog nesutvarkyta teisinė aplinka, nesąmoningi finansiniai reikalavimai bei akivaizdi valdančiosios partijos priešprieša stumte stumia juos iš investicinio projekto, kuriam žlugus Lietuva prarastų mažiausiai 150 mln. Lt, net piršto nepajudina, kad padėtų investuotojams?
Kaip „Chevron“ turi vertinti A.Butkevičiaus pažadus, jeigu jie turi informacijos, jog premjero patarėja aplinkosaugos klausimais Jūratė Juozaitienė dar vasarą patikino prieš skalūnų dujų žvalgybą protestuojančios Žygaičių bendruomenės atstovus, kad „Chevron“ iš Lietuvos išeis pats, jeigu tik skalūnų dujų gavyba bus “apdėta” didžiuliu, 40 proc. dydžio mokesčiu, koks Lietuvoje netaikomas jokioms kitoms iškasenoms ir kokio nėra nė vienoje Europos šalyje? Ir netrukus po tų premjero patarėjos pažadų Seime pradeda vaikščioti tokio dydžio mokesčius numatantys įstatymų projektai. O pagrindiniu kovotoju prieš „Chevron“ ir skalūnų dujas tampa A.Butkevičiaus vadovaujamos Socialdemokratų partijos parlamentaras, Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas.
Išvada galima tik viena: ir premjeras A.Butkevičus, ir kiti socialdemokratų politikai meluoja ir veidmainiauja. Viena ranka savo partijos rinkimų programoje rašo: „Ieškosime ir vertinsime skalūninių dujų išgavimo galimybes“, vėliau ta pačia ranka jau Seimo patvirtintoje Vyriausybės programoje konkretizuoja: „Inicijuosime skalūnų dujų tyrimus ir išgavimą Lietuvoje“, o kita ranka padaro viską, kad paverstų skalūnų dujų gavybą ekonomiškai neapsimokančia ir priverstų „Chevron“ iš jos pasitraukti.
Beje, toks veidmainiškas elgesys Amerikos energetikos kompanijų atžvilgiu socialdemokratams yra tradicinis.
“Chevron” investicijas socdemai sužlugdė ir skalūnų dujų projektą numarino taikydami lygiai tokią pačią taktiką, kokią 2001–2002 m. “Williams International” atžvilgiu taikė Algirdo Brazausko Vyriausybė. Lyg tiesiogiai ir nevijo, bet nuolat ar įstatymų pakeitimais, ar savalaikiais nepakeitimais, sutartyje surašytų įsipareigojimų vilkinimu, bendru neigiamu Vyriausybės požiūriu į visus be išimties “Mažeikių naftą” valdžiusios amerikiečių bendrovės prašymus privertė “Williams” išeiti iš projekto Lietuvoje.
Menu, tuo metu kalbėjausi su “Williams” konsultantu Aleksandru Abišala, kuris sakė, kad amerikiečiai tikrai nebūtų išėję, jeigu būtų matę iš A.Brazausko pusės nors kruopelę geranoriškumo jų atžvilgiu. Tačiau A.Brazauskas, kadaise nuo M.Mažvydo bibliotekos laiptų smerkęs “Mažeikių naftą” nuo bankroto ir virtimo metalo laužu išgelbėjusį sandorį su “Williams” (o greta stovintis jo patarėjas Arvydas Juozaitis grasino amerikiečiams aukštai iškeltu plytos gabalu), girdėjo tik tai, ką jam sakė tokie patarėjai, kaip “Lukoil-Baltija” direktorius Ivanas Paleičikas – tas pats Ivanas, kurį a. a. ūkio ministras Vincas Babilius atitraukė ir nebeprileido prie naftos vamzdžio.
Amerikiečiai buvo priversti parduoti savo akcijas rusams, tik štai čia “Lukoil” ir A.Brazausko planas perimti “Mažeikių naftą” įstrigo – didžiausią kainą sumokėjo vakarietiška “Yukos”, kuri vėliau, Kremliaus prispausta ir draskoma, pardavė savo akcijas vėlgi ne “Lukoilui” ir ne “Gazpromui”, kurį Brazauskas asmeniškai įkalbinėjo nusipirkti “Mažeikių naftą” kartu su “Lietuvos dujomis” (rusai nepirko, nes tikėjosi gauti dykai, užgrobdami “Yukos” turtą), bet lenkų PKN “Orlen”, kuris tiesiog ėmė ir sumokėjo didžiausią kainą.
Štai tada ir sugedo naftotiekis “Družba”, bet “Mažeikių nafta” nebankrutavo, nes jau veikė Būtingės naftos terminalas, kurio visi statytojai – Gediminas Vagnorius, Adolfas Šleževičius, Vincas Babilius, Andrius Kubilius žiniasklaidoje buvo nuolat puolami ir kaltinami, esą švaisto milijonus beverčiam plūdurui, kuris užterš švarų Baltijos jūros vandenį ir paliks Palangą be poilsiautojų ir pelno. Norintieji gali pavartyti to meto spaudą ir pažiūrėti, kaip visokie “ekspertai” 2000–2001 m., baigiant statyti terminalą, vertino jo tikslingumą ir perspektyvas.
Šiandien, matant, kaip tie patys brazauskiniai socialdemokratai meluodami ir vilkindami sužlugdė skalūnų žvalgybos ir gavybos darbus, kaip nuolat tempia atsakymą Japonijos koncernui „Hitachi“ dėl Visagino atominės elektrinės statybos, galima nesunkiai spėti, kad jų veiksmams diriguoja ta pati ranka kaip ir 1998–2002 m., kai jie padarė viską, ką tik galėjo, kad “Mažeikių naftoje” (ir Lietuvoje) neliktų amerikiečių, o “Lietuvos dujos” atitektų “Gazpromui”.

Veidmainiškas socialdemokratų elgesys Amerikos energetikos koncernų atžvilgiu yra šiai partijai tradicinis, siekiantis kovos prieš „Williamsą“ ir paramos „Gazpromui“ laikus.