Nors Socialdemokratų partija turi daugiau vietų Seime ir Vyriausybėje, pagrindine valdančiosios koalicijos jėga yra Darbo partija, nes socialdemokratai per silpni pastatyti ją į vietą ir priversti arba vykdyti jų valią, arba pasitraukti.

Nepraėjo nė metai nuo valdančiosios koalicijos sudarymo ir tapo aišku – nuėję obuoliauti su velniu (t.y. Viktoru Uspaskichu ir jo Darbo partija), socialdemokratai tapo šios nuteistų sukčių ir finansinių aferistų vadovaujamos partijos pastumdėliais.
Atrodė, turėjo būti atvirkščiai – po to, kai liepos viduryje Vilniaus Apygardos teismas už finansines aferas nuteisė Darbo partijos vadovybę, darbiečiai, nebeturėdami kur dingti, turėjo tapti ištikimiausiais Socialdemokratų partijos draugais ir rėmėjais tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Juk iš tiesų – būtų pakakę, kad kuris socdemų lyderių – ar pats premjeras ir partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, ar kuris jo pavaduotojų (kad labiau pabrėžti darbiečių politinį nevisavertiškumą) būtų pareiškęs: Visi nuteistieji – lauk iš visų postų Seime, priešingu atveju Darbo partijai koalicijoje vietos nėra! – ir šiems būtų tekę paklusti. Nes dėtis nebeturi kur – arba tik su socialdemokratais, arba politiniame šiukšlyne – be postų, be pinigų, be ateities.
Po teismo nuosprendžio tiek paties V.Uspaskicho, tiek Darbo partijos reitingai smunka kone geometrine progresija, o apie galimybę persimesti pas konservatorius ir kartu su jais bei liberalais formuoti Vyriausybę darbiečiai tikriausiai net gerai įkaušę svajoti nebedrįsta. Sulig teismo nuosprendžiu traukinys nuvažiavo ir tai, kas galbūt galėjo būti įmanoma pernai rudenį, dabar nebeįmanoma jokiomis sąlygomis.
Nors patys Darbo partijos „juodosios buhakterijos“ byloje nuteistieji – V.Uspaskichas, Vitalija Vonžutaitė, Vytautas Gapšys – dar kažką šneka apie apeliaciją, kuri, esą, juos išteisins, veikiau tikėtinas atvirkščias variantas – Apeliacinis teismas bausmes tik padidins. Vengiantys vadinti Darbo partijos vadovus nuteistaisiais kažkaip pamiršta, jog apeliaciją pateikė ne tik jų advokatai, bet ir prokurorai, prašantys sugriežtinti bausmes ir pridėti V.Uspaskichui bei V.Vonžutaitei po metus kalėjimo, o V.Gapšiui – prie baudos dar ir pusantrų metų kalėjimo. Taip pat – nuteisti ir pačią Darbo partiją, kaip juridinį asmenį. Jeigu reikėtų lažintis, statyčiau už tai, kad Apeliacinis teismas bus labiau linkęs atsižvelgti į prokurorų, o ne nuteistųjų advokatų skundus.
Senais laikais tokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusią Darbo partiją socialdemokratai būtų taršę, kaip šiltą vilną ir privertę ne tik V.Gapšį pasitraukti iš Seimo pirmininko pavaduotojo posto, bet ir išstūmę iš visur, kur tik galima prieiti prie realių pinigų srautų valdymo, paliekant darbiečiams tik reprezentacinius, nieko nesprendžiančius postus: kokio Seimo pirmininko ar ministro svetimų viceministrų apsuptyje.
Vietoje to šokdinti socialdemokratus ėmė darbiečiai. Gal V.Uspaskicho išvažiavimas iš karto po teismo nuosprendžio į Rusiją ir nebuvo specialiai planuotu pasityčiojimu iš valdančiųjų neįgalumo jį suvaldyti, bet įspūdis buvo būtent toks. Šalia simbolinių veiksmų atsirado ir konkretūs, nukreipti į pinigų srautų užvaldymą. Pirma darbiečiams priklausančios Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos perėmė 4 milijardus litų ES paramos skirstančios Europos Socialinio Fondo Agentūros (ESFA) valdymą, visas galias suteikdamos saviškiams, paskui irgi darbietis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna nusitaikė į Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo bei Nacionalinę mokėjimų agentūras, kartu skirstančiais apie šimtą milijonų litų. Abiejų vadovai buvo priversti trauktis dėl akivaizdžiai pramanytų priežasčių, o į jų vietas, kaip teigia patys agentūrų darbuotojai skiriami ar ieškomi Darbo partijai savi žmonės.
Ypač įžūliai darbiečiai užgrobė ESFA valdymą, visiškai atvirai ignoruodami premjero A.Butkevičiaus reikalavimus nedaryti jokių pertrvarkų ir netgi badymus užkirsti tam kelią, skubiai suteikiant daugiau galių įtakoti agentūros valdymą socdemų kontroliujamai Finansų ministerijai. Tačiau Darbo partijos ministrai Dainius Pavalkis ir Algimanta Pabedinskienė atvirai ignoravo premjero nuomonę, darydami, ką norėdami – tarsi žinodami, kad A.Butkevičius, susidūręs su įvykusiu ESFA valdymo užgrobimu, nedrįs ką nors daryti atkurdamas status quo ante. Lygiai, kaip A.Butkevičius, šį viešą jų pirmininko ir Vyriausybės vadovo pažeminimą nutylėjo ir kiti socialdemokratai, apsimesdami, tarsi nieko neįvyko.
Panašu, kad ES paramos pinigus skirstančių agentūrų valdymo užgrobimas buvo Darbo partijos sąmoningai suplanuota „žvalgyba mūšiu“ – pažiūrėti, kaip elgsis socialdemokratai, kai tik ką už finansines aferas nuteisti jų koalicijos partneriai ima periminėti šimtamilijoninių finansų dalybas? Įsitikino, kad socdemai jiems ryžtingai pasipriešinti nedrįsta, nuolaidžiauja, savo politinio pranašumo panaudoti nesugeba. Kad socdemai, nuteistųjų žargonu šnekant, „atsigulė“ po Darbo partija, tad jai galima lipti ant sprando ir joti.
Tad dabar darbiečiai ir joja ant koalicijos partnerių visiškai nesislėpdami. Jau minėtasis žemės Ūkio ministras V.Jukna, rinkdamasis, ką parodyti į Lietuvą atvykusiems ES žemės ūkio ministrams, daug negalvodamas nusivežė juos į V.Uspaskicho tėvoniją – Kėdainių konservų fabriką. Tą patį, kurio produkciją kadaise būdamas Seimo nariu atvirai reklamuodavo pats V.Upaskichas. Tarsi smulkmena, bet siunčianti aiškų signalą politiniams partneriams: dėjome ant bet kokio padorumo, viešosios nuomonės, politinės etikos ar moralės. Darome, ką norime ir nieko mums nepadarysite, nes neturite valios daryti.
Dar įžūliau elgiasi nuteistasis Seimo vicepirmininkas V.Gapšys, į nedrąsius premjero A.Butkevičiaus pasamprotavimus, esą būtų gražu, iki taps žinomas Apeliacinio teismo sprendimas, pačiam laikinai pasitraukti iš posto, atkirtęs, jog ketinąs siekti Seimo pirmininko vietos. Nuo tokio akiplėšiškumo apstulbęs A.Butkevičius dar bandė spėlioti, esą čia V.Gapšys „tik pajuokavęs“, bet iš karto gavo atgal – niekas juokauti neketina, „esu Darbo partijos pirmininkas ir turiu užimti atitinkamą poziciją“. Ir eina su A.Butkevičiumi kalbėti apie darbo koalicijoje tęstinumą.
Visi supranta, kad joks tas V.Gapšys ne lyderis, Darbo partijai kaip vadovavo, taip vadovauja V.Uspaskichas – tačiau pastarajam smagu žiūrėti, kaip A.Butkevičius su nachališku vaikėzu privertas kalbėtis, tarsi su sau lygiu. Iš tiesų rafinuota pasityčiojimo forma, bet nei A.Butkevičius, nei socdemai negal skųstis – jie patys leido Darbo partijai tampyti juos kaip šuniuką ant pavadėlio, grasinant palikti koaliciją, nors galėjo būti ir kitaip.

V.Uspaskichas rafinuotai tyčiojasi iš A.Butkevičiaus, versdamas šį kalbėti su nachališku vaikėzu V.Gapšiu, tarsi su sau lygiu politiku.