BFL

2K projektas – konservatoriaus Andriaus Kubiliaus sutarimas palaikyti socialdemokrato Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę – jau devinti metai šių partijų „talibų“ primenamas kaip amžina gėda. Tačiau po 2016 m. Seimo rinkimų vėl tikėtina kairiųjų ir dešiniųjų brolystė, tik konservatorius pakeis liberalai.

Aušra LĖKA

Prasidedantis naujas politinis sezonas žada daug ikirinkiminių aistrų ir konvulsijų, tačiau, kaip nedažnai būna, kas užims pirmą vietą 2016 m. spalio 9 d. Seimo rinkimuose, intrigos beveik nėra.

Nežinia, kaip turėtų susimauti socialdemokratai ir kuo sužibėti kokia kita partija ar kokie stebukladariai neogelbėtojai, kad atimtų lyderystę iš socialdemokratų, kurie – unikalus atvejis – būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius pat aukštus reitingus.

Intriga tik tokia – kokią alternatyvą rinkėjai šįsyk jiems paliks renkantis politinius partnerius.

Ne tik politologai – ir sociologinėse apklausose pirmaujančių politinių oponentų lyderiai nesikrato galimos tarpusavio bičiulystės. Dabartiniai socialdemokratų koalicijos broliai – Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ gerokai apmenkę, kokių politinių vienišių gali neužtekti, be to, jie sunkiai prognozuojami.

Tai gal atėjo laikas pripažinti ir realybę: ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių.

Pyrago dalybos su liniuote

„Esu netinkamas žmogus paklausti, kas laimės rinkimus, nes tikiu geromis mūsų partijos galimybėmis rinkimuose“, – šypsosi Seimo rinkimuose kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlys debiutuosiantis Gabrielius Landsbergis.

Tačiau politines perturbacijas visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys primena pastarojo meto tendencijas: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną konservatoriai, kuriuos pakeitė socialdemokratai.

Maža to, sociologas primena, kad naujausioje Eurobarometro apklausoje pirmą kartą net 74 proc. lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.). Jei trys ketvirtadaliai gyvenimu patenkinti, kam keisti valdžią? Beje, šis rodiklis „mirtinas“ ir populistams, juk jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Tad kaip ir niekas nesiginčija: valdančiųjų socialdemokratų potencialas rinkimuose didžiausias. Beje, ši sėkmės aureolė aplenkė kitus valdančiosios daugumos partnerius – „darbiečius“ ir „tvarkiečius“, nes pirmasis smuikas – socialdemokratų, o kiti įsiminė kaip daugiau kakofonijos nei darnos įnešę orkestrantai.

Vis dėlto socialdemokratams partnerių reikės ir po 2016 m. rinkimų. Kaip tiksliai rinkėjai suraikys partijų rinkimų pyragą, prognozuoti, žinoma, dar ankstoka, juolab V.Gaidys dalijasi neseniai girdėtomis mintimis iš tarptautinės viešųjų nuomonės tyrinėtojų konferencijos, kad rinkėjai linkę vis vėliau priimti sprendimą, todėl prognozėse pasitaiko netikslumų.

Anksčiau buvo viskas aišku: kas balsuoja už Vytautą Landsbergį, tik košmariškame sapne galėjo balsuoti už Algirdą Brazauską. Dabar Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, ideologiniai skirtumai tarp partijų mažesni. Pokyčius lemia ir naujosios technologijos.

Pavyzdžiui, Izraelyje likus dienai iki šį pavasarį vykusių rinkimų, kai įstatymiškai kituose kanaluose agituoti jau buvo draudžiama, šalies premjeras Benjaminas Netanyahu per feisbuką kreipėsi į rinkėjus, kad tėvynė pavojuje, kad arabai gavo didžiulių išteklių ir bus blogai. Ir už jį balsavo daugiau rinkėjų, nei prognozuota.

Vis dėlto, pasinaudoję JAV sociologų naudojamu liniuotės principu – nubrėžus tiesę per partijų pastarųjų metų reitingus ir taip nustačius tendencijų kryptį (tiesa, prognozės tikslesnės, jei matuojama likus pusmečiui iki rinkimų), prie to dar prikalkuliavus savivaldybių ir merų rinkimų tendencijas, pabandėme suraikyti politinį pyragą ir padėlioti galimą koalicijų dėlionę.

Remdamasis apklausų duomenimis, V.Gaidys laurus irgi skiria socialdemokratams, nors ir nepastebi, kad jie pulsuotų energija, – matyt, dalis reitingo iš inercijos. Žinoma, partijoms balų prideda lyderiai, o Algirdas Butkevičius neturėtų tokio reitingo, jei jo teigiamai nevertintų ne tik socialdemokratų, bet ir konservatorių, kitų partijų elektoratas. Beje, kaip ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę teigiamai vertinančių yra net tarp jos nemėgstamiausios Darbo partijos šalininkų.

Kitų partijų rėmėjų meilės sunkiau sulaukdavę konservatoriai, bet, gera žinia jiems, ar audra, ar vėtra, už juos ateidavęs balsuoti tas pats stabilus elektoratas. V.Gaidys turi konservatoriams ir dvi naujas geras žinias: naujasis lyderis G.Landsbergis „paaugino“ partijos reitingus apie 1–2 proc., nors jo paties teigiamų ir neigiamų vertinimų balansas ir su minusu (bet, žinoma, ne tiek kiek ankstesnio lyderio A.Kubiliaus, kuris pagal šį parametrą – ligi šiol tarp „lyderių“). Be to, anksčiau buvo taip, kad kuo vyresnio amžiaus rinkėjų grupė, tuo daugiau ten konservatorių rėmėjų, o dabar daugiau jų atsiranda tarp jaunimo.

Tačiau konservatorius aplenkė kiti dešinieji – Liberalų sąjūdis. Jie, kaip atkreipia dėmesį V.Gaidys, trykšta energija, noru laimėti, kažką keisti. Anksčiau liberalų partijos paprastai mobilizuodavo savo žmogiškuosius ir materialinius (o tai nėra neturtingų žmonių partijos) išteklius prieš pat rinkimus ir rezultatas juose dažnai būdavo geresnis nei ikirinkiminis reitingas. Nuo pernai lapkričio, vadinasi, likus porai metų iki rinkimų, Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė augti ir liberalai stabiliai įsitvirtino antroje vietoje. Tokias tendencijas atkartoja ir jų sėkmės vektorius savivaldybių, merų, Europos Parlamento rinkimuose.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrinėjimai, liberalų šuolį lemia taip pat įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei tik liberalai imtų daryti klaidų. Bet kol kas vis daugiau žmonių juos įsimyli.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Politikos disciplinų grupės vadovas dr. Vincentas Vobolevičius pataria liberalams nesusipainioti didelės partijos, o ne mažo idėjiškai artimų žmonių sąjūdžio vaidmenyje, prie kurio jie daug metų buvo įpratę.

Dalis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ šalininkų nutekėjo pas sociademokratus. V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, tai lėmė ir šių partijų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – Rolando Pakso skriaudos istorijos, bet nuo jos praėjo daugiau nei 10 metų ir šis potencialas senka.

„Ar Valentino Mazuronio žavesys trumpuoju laikotarpiu sugebės atstoti buvusį V.Uspaskicho žavesį? Trumpuoju laikotarpiu, nes ilguoju reikia ne vieno žmogaus žavesio, o kompetentingos komandos, kurios Darbo partijoje kol kas niekaip nematyti“, – svarsto V.Vobolevičius.

Gera žinia „darbiečiams“ – jų partija kartu su nauju lyderiu, buvusiu „tvarkiečiu“, ko gero, atsivilios ir dalį „tvarkiečių“. V.Vobolevičius net svarsto, kad Darbo partija gali visai dingti iš Seimo žemėlapio arba sumažėti iki kelių atstovų.

Užtat, jo prognozėmis, nedings Lenkų rinkimų akcija, gali atsirasti naujų partijų, bet jau kitas klausimas – kiek gausių.

Naujokų antplūdis neprognozuojamas

Tokios beveik revoliucijos, kokią rinkėjai per savivaldybių ir merų rinkimus užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus, bent kol kas, neprognozuojama. Tikimybė, kad Seimas priimtų jau įregistruotą Vytauto Matulevičiaus projektą, leidžiantį ir parlamento rinkimuose lygiomis teisėmis su partijomis kandidatuoti visuomeniniams komitetams, praktiškai lygi nuliui. Antra vertus, nacionaliniu mastu suburti tokius darinius nėra lengva.

O naujoms partijoms rastis laiko dar lyg ir yra, bet negirdėti charizmatiškų vedlių, norinčių tai padaryti. Kaip potencialūs naujos jėgos vedliai minėti ir europarlamentaras Antanas Guoga, ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, ir verslininkas Robertas Dargis, tačiau, tikėtina, jie „branginasi“ prezidento rinkimams. Arvydas Sabonis, turbūt visų partijų svajonė, kol kas, atrodo, turi ką veikti krepšinyje – jam ten prasmingiau, nei sėdėti Seime. Artūrą Zuoką eilinį kartą ištikusi politinė mirtis, šįsyk gal jau nepaliekanti šansų reanimacijai.

Visvaldo Matijošaičio, Vytauto Grigaravičiaus ar kitų merų partija, V.Vobolevičiaus nuomone, neatrodo įtikinamai: „V.Grigaravičius man atrodo pakankamai padorus žmogus, iš tiesų bandantis ką nors gero padaryti Alytuje. Kauno ir Šiaulių merai, net jei puoselėtų kokias nors oportunistines mintis, po metų mero poste nelabai turėtų kuo pasigirti. Tai jiems pakenktų rinkimuose, nes rinkėjai juos matytų būtent kaip oportunistus.“

Jei visuomenininkai, jau turintys savivaldybių mandatus, mestų savivaldybes ir imtų šturmuoti Seimą, rinkėjai gali jais nusivilti kaip ir partijomis. Juo labiau nusivils, jei, kaip ir partijos, į sąrašus įtrauks „puošmenų“, nė neketinančių dirbti Seime. Žmogiškieji rezervai rasti naujų žvaigždžių – daugelio riboti.

Parlamentarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė netgi siūlo įstatymu atgrasyti tokias rinkėjų apgavystes padidinant rinkimų užstatą tiems, kurių pareigos nesuderinamos su Seimo nario mandatu.

Alytaus meras V.Grigaravičius sako, kad rinkimų temos judėjimas „Alytaus piliečiai“ dar neaptarinėjo. Išrinkti į vietos valdžią (o išrinktas visas judėjimo žiedas – net trylika) davę pasižadėjimą dirbti čia, tad nebent keltų kitus savo narius. Beje, pats V.Grigaravičius, kuriam matuojami ir nacionalinio lygio politiniai krėslai, sako politinių ambicijų net ir kitiems rinkimams neturintis: atėjęs ketverių metų kadencijai, o po jos užleisiąs mero regalijas naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms.

Prezidento rinkimuose sugebėjęs susirinkti protesto balsus Seimo narys, buvęs konservatorius Naglis Puteikis, savivaldybių rinkimuose bandęs repetuoti nacionalinio judėjimo „Puteikis plius“ scenarijų, prisipažįsta pralaimėjęs: „Siūliau tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, kurios yra Seime, nepakanka demokratijai, jungtis rinkimams, steigti partiją. Bet sulaukiau ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad aš pats ir žmonės, kurie mane remia, tokie pat „blogiečiai“ kaip tos partijos Seime, kad man trūksta vertybių, esu egoistas, noriu valdžios ir turto.“

Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje Danės apygardoje, kur jau yra laimėjęs kaip konservatorius, o nesisteminių, oponuojančių kitoms parlamentinėms partijoms politikų vienijimosi esą tegu imasi kiti. „Per prievartą mielas nebūsi. Jei atsiras koks darinys, pakvies – svarstysiu“, – sako N.Puteikis, nors kol kas prisipažįsta neįžvelgiąs, kad kas norėtų praturtinti rinkėjams politinį meniu ir steigti partiją. O tai  reikia padaryti iki balandžio 2-osios.

Seimo politinis vienišius Valerijus Simulikas, nesėkmingai bandęs tapti Šiaulių meru, neslepia, kad visą vasarą diskutuoja su visuomeniniais komitetais (tiesa, kol kas daugiau Šiaulių apskrities ir kaimyninių rajonų), kaip susivienyti. Ne prieš partijas, bet prieš nomenklatūrą, rasti bent kokias 5–6 idėjas, kurios būtų pagrindas kurti vieningą visuomeninį darinį, mat parlamentaras tiki, kad projektas tokius įteisinti ir Seimo rinkimuose sulauks pritarimo.

Sociologas V.Gaidys primena, kad jau dešimtmetį tokių naujų partijų, kurios nušluodavo ligšiolines, kaip Naujoji sąjunga 2001 m. ar Darbo partija 2004 m., nebėra. Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija 2008 m. dar laimėjo 16 mandatų. O praėjusiuose rinkimuose iš debiutavusių šešių partijų ar jų darinių sėkmingiausias buvo „Drąsos kelias“, ir tik su septyniais mandatais, nors jo lyderė Neringa Venckienė svaičiojo apie 30–40, o netrukus tokio darinio Seime ir visai neliko.

Protesto potencialas lyg ir mažėja. Bet sociologas atkreipia dėmesį, kad pasaulis kunkuliuoja, pavyzdžiui, imigracijos politika keičia rinkėjų politinius pasirinkimus kitose Europos šalyse. Jei esamos partijos neatsižvelgs į naujas aktualijas, tą padarys naujos. O metų iki rinkimų užtektų naujai partijai pakilti tiek, kad sudarytų rimtesnę konkurenciją senbuvėms, tik ir vėl kyla charizmatiško, visuomenei žinomo lyderio problema.

V.Vobolevičius taip pat neatmeta naujos partijos steigimo galimybės: „Nors ilgainiui naujų partijų potencialas mažėja (reikia vis didesnio stimulo ar skandalo, kad įtikintų rinkėjus pasikliauti nauja jėga, o po Garliavos įvykių sunku įsivaizduoti tokį naują stimulą), potencialių lyderių dar turime (A.Guoga ir kt.), pinigų taip pat („Misija – Lietuva“) ir politinio fermento (nepartinių sėkmė savivaldos rinkimuose).“

Bet net jei nepavyktų suburti naujos partijos, vienmandatėse politiniai vienišiai gali laimėti aukso puodą: ko nors vertingo Seime vienas nenuveiksi, bet tokie balsai gali gerokai aptirpdyti partijų laimėtus mandatus ir tapti auksiniais formuojant valdančiąją daugumą.

Koalicija: broliausis politiniai oponentai?

V.Vobolevičiaus manymu, visai reali socialdemokratų ir liberalų koalicija: „Liberalai jau kuris laikas siunčia signalus, kad sutiktų dirbti vienoje komandoje su bet kuo, kas formuos Vyriausybę. O socialdemokratams Liberalų sąjunga būtų, ko gero, stabilesnis, mažiau galvos skausmo keliantis koalicijos partneris nei „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar Lenkų rinkimų akcija. Žinoma, tokia koalicija, kaip ir visos vaivorykštinės koalicijos, patirtų išbandymų artėjant kitiems Seimo rinkimams, bet tie išbandymai turėtų nebūti baisesni nei dabartinės koalicijos.“

Politologas matytų tokią dalijimosi valdžia formą: pasidalyti ministerijas ir duoti vieni kitiems pakankamai veikimo laisvės. Balsuodama dėl įstatymų tokia koalicija rastų bendrą kalbą kai kuriose srityse (pavyzdžiui, partnerystės, abortų, dirbtinio apvaisinimo klausimais liberalai ir dalis socialdemokratų turi beveik identišką požiūrį). „Ekonomikos srityje ideologijos turėtų skirtis, bet Lietuvoje nemažai socialdemokratų yra anokie kairieji“, – pastebi V.Vobolevičius.

Nespjauna į tokią koaliciją ir dabartinis premjeras, puikiai suvokdamas, kad lošia nepralošiamą partiją: socialdemokratai – reitingų viršūnėje, tad jie, tikėtina, turės pirmenybę rinktis.

Tiesa, pasak V.Vobolevičiaus, nėra aišku, ar socialdemokratai ir liberalai turės pakankamai balsų tik dviese suformuoti koaliciją. Kas būtų trečias ar ketvirtas? Darbo partija? Nauja partija? „Bet daugėjant žaidėjų mažėtų pyrago kąsnis už dalyvavimą koalicijoje. Jam daug sumažėjus galėtų imti neapsimokėti – ypač liberalams – rizikuoti rinkėjų nusivylimu dėl „obuoliavimo su socialdemokratais“,  – svarsto V.Vobolevičius.

Jis neatmeta ir tokio varianto, kad konservatoriams ir liberalams gavus po didelį, nors ne didesnį už socialdemokratus, vietų bloką šis tandemas bandytų suformuoti Vyriausybę. Nors formatoriaus teisė priklausytų socialdemokratams, niekas neverčia antrosios ar trečiosios partijos priimti jų pasiūlymų. Juos atmetus Ministrų kabinetą formuotų antroji pagal dydį partija. Dabartiniam premjerui ir ypač socialdemokratams simpatijų nejaučianti Prezidentė tokį scenarijų galbūt vertintų teigiamai.

Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis nesibaido socialdemokratų, bet pirmenybę teiktų konservatoriams, juo labiau dabar, kai kartu su G.Landsbergiu ateina jaunesnių ir liberalesnių politikų, su kuriais liberalams daug lengviau bendrauti. Be to, liberalai jau dabar derinasi dėl vienmandatininkų iškėlimo su V.Matijošaičio „Vieningu Kaunu“.

Beje, liberalai artėjant rinkimams ne tik ketina paskelbti galimus savo ministrus, bet ir parengs įstatymų projektus pagrindiniais klausimais, kad rinkėjai – o ir potencialūs koalicijos partneriai – žinotų, kokie sprendimai laukia liberalų sėkmės atveju.

Bet, pasak V.Vobolevičius, Liberalų sąjungos ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų koalicija apsunkintų konservatorių tapatybės įtvirtinimą (darant prielaidą, kad jie tą tapatybę suras): „Norint diferencijuotis nuo liberalų (ko konservatoriams labai reikia), privalu patiems žinoti, koks jų identitetas, ir garsiai komunikuoti: mes geresni už liberalus. Liberalams nuėjus su socialdemokratais, konservatoriai galėtų taip kalbėti ketverius metus; būdami koalicijoje su liberalais – nelabai. Neradus savo naujos tapatybės ir jos nepardavus rinkėjui konservatoriams, manau, bus ne kas.“

Neaišku ne tik tai, kaip konservatoriams pavyks ieškoti savo naujo identiteto, bet ir kaip dėl jo sutarti partijos viduje. Konservatorių planuojama revoliucija rinkimų sąrašuose (vienmandatėse vietoj veteranų keliant naujus jaunesnius asmenis, nauja atrankos sistema) gana rizikinga. Nors, V.Vobolevičiaus prognozėmis, naujokai, jei tik kryptingai dirbs, gali susikurti naujas laiminčiąsias koalicijas apygardose. Žinoma, dar daug priklauso, ką prieš juos pastatys liberalai, nes konservatoriams konkuruoti su liberalais jaunumu yra tas pat, kas konkuruoti su popiežiumi katalikiškumu.

G.Landsbergis aiškina, esą konservatoriai turi parodyti, kad jų partija turi stiprių idėjų, stiprių žmonių, bet ir nėra užsidariusi viduje, atsiveria visuomenei. O nauja rinkimų sąrašų sudarymo tvarka remiasi panašiais principais, pagal kuriuos renkamas ir partijos pirmininkas, – su kandidatų debatais, diskusijomis, kodėl už jį turi būti balsuojama, ir čia lygias teises konkuruoti turi ir partijos senbuviai, ir naujokai.

Tačiau viešojoje erdvėje jau „padalytos“ prestižiškiausios apygardos – ir daugiausia G.Landsbergį remiančiam partijos jaunimėliui. „Žmonės jau diskutuoja su skyriais, informacija jau vaikšto. Kažkas susumavo bendrą paveikslą, bet jis nėra tikslus, tai tik kalbos – 100 proc. galiu garantuoti. Skyriai tik pradeda siųsti grafikus, kada organizuos debatus“, – dievažijasi G.Landsbergis.

Jis gali būti ir teisus, nes, kaip mano kai kurie partijos senbuviai, jaunasis partijos sparnas pasiskubino nutekinti informaciją, kaip jie norėtų, kad būtų, spaudimu ir skaldymu paimant viršų.

O partijos senbuviai neslepia apmaudo, kad jaunimas lipa per galvas. „Amžius diskriminuojamas, nors brandus politikas yra vertybė. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis kandidatavo į Europos Parlamentą antrai kadencijai būdamas 77-erių, bet jį konservatoriai garbino. O ar blogai dirbo? Ne, juo didžiuojamės, nesvarbu, kad buvo garbaus amžiaus. O Valdas Adamkus į prezidentus antrai kadencijai kandidatavo 78-erių. Jie mano amžiumi tegu nesirūpina, aš pati juo pasirūpinsiu. Svarbu, kaip aš jaučiuosi“, –  piktinasi 78-erių Seimo narė Marija Čigriejienė.

Jai nepriimtinas, jos žodžiais tariant, jaunimo įžūlumas: pusę metų partijoje, ir jau viešpats. Kai per žiniasklaidą paskelbiama, kad iš politikų, laimėjusių vienmandatėse apygardose, jos atimamos, tai nedora, negražu, ir jokios demokratijos. Veidus reikia keisti, pripažįsta M.Čigriejienė, bet reikia žiūrėti kuo – reikia, kad žmonės tave žinotų, jei nori, jog išrinktų vienmandatėje apygardoje. Reikia pirma įdirbį padaryti. Tad kam į Kauną importuoti nieko čia nenuveikusį vilnietį Tadą Langaitį, kai yra politikų, kurie gali vesti Kauną?

Į Kauną bandoma stumti ir Vilniuje rinkimus pralaimėjusi buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, beje, ir į Europos Parlamentą išstumta be įdirbio partijoje. Vilniuje lyg ir logiška, kad vienmandatės atsisakys A.Kubilius, jau stovintis eilėje prie savo užsitarnauto aukso puodo – vietos Europos Parlamente. Bet kažin ar pasiteisins strategija, jei nuolatinius kai kurių vienmandačių laimėtojus staiga pakeis dar nedaug partijoje nuveikę jaunuoliai. Taip gali tik atsirasti papildomų konkurentų. Pavyzdžiui, M.Čigriejienė sako, kad ją tik juokas ima iš tokių rokiruočių, nes su savo įdirbiu ji galinti eiti ir kaip nepriklausoma kandidatė.

Bet, kaip tikina G.Landsbergis, svarbiausias žodis – vietos skyriaus. „Tai kad konservatoriai labai paklusnūs. Tik aš nepaklusni, galvoju savo galva. Aš tarnavau žmonėms, o nieko dar nenuveikę jaunuoliai sėdės ir atrinkinės, kam kandidatuoti“, – piktinasi M.Čigriejienė.

„Sutinku žmonių, kurie sako buvę arti mūsų partijos, tikėję jos idėjomis, kai kuriais lyderiais, bet iki tol neįsijungę. Mes privalome atsiverti. Rinkėjai taip pat nori naujų veidų, nori matyti kaitą. Tikiu atvira partijos bendruomene. Per ilgai buvome užsidarę, dogmatizuoti, skirstėme žmones į tinkamus ir netinkamus. Naujų žmonių jungimasis prie konservatorių – vertybė ir stiprybė. Bet, kaip ir kitos partijos, turime susiformavusį sluoksnį, kuris nesuinteresuotas kaita, atsargiai žiūri į naujų žmonių įsijungimą“, – aiškina kol kas Briuselyje reziduojantis ir į Lietuvą kitą pavasarį, kai bus sudaryti galutiniai rinkimų sąrašai, žadantis grįžti G.Landsbergis.

Atsinaujinti, žinoma, reikia. Bet gal metai iki rinkimų – per mažai laiko norint įsitraukti į partijos veiklą ir pretenduoti į vienmandatę apygardą, kaip kad Vytautas Kernagis jaunesnysis? Bet juk ir konservatorių pirmininkas juo išrinktas vos apie pusantrų metų pabuvęs eiliniu nariu.

Pasak socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo Algirdo Syso, nuostata tokia: jei politikas yra laimėjęs vienmandatėje apygardoje, jis turi nerašytą pirmenybę vėl joje kandidatuoti, nebent pats nenori, pavyzdžiui, kaip Bronius Bradauskas. O daugiamandatėje bus laikomasi kvotų, kad kiekviename dešimtuke būtų 4–6 vietos moterims ir jaunimui.

Socialdemokratai dar pavasarį patvirtino 39 iš 71 vienmandatininko. Vertino žmogaus žinomumą, ar neturi jokių „uodegų“, ar pajėgus laimėti rinkimuose. Socialdemokratų Achilo kulnas – didieji miestai: ieškoma, kas čia galėtų jiems pelnyti nors pusę tiek mandatų, kiek jie sugeba laimėti provincijoje. Juolab tikėtina, kad miestuose dar gali atsirasti daugiau apygardų, mat šiuo metu rinkėjų skaičius tarp jų miestuose ir provincijose labai neadekvatus.

A.Sysas neslepia: socialdemokratai siūlo ir vienmandatę apygardą, ir gražų skaičių rinkimų sąraše nepartiniam ministrui S.Skverneliui, dabar vadovaujančiam „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atsakomybei priskirtai Vidaus reikalų ministerijai. Paprastai socialdemokratai nesivaiko „pirktinių“ kandidatų, mat paskui partijos patiria keblumų.

Tai gerai žino Liberalų sąjūdis: į Europos Parlamentą su liberalais patekę Margarita Starkevičiūtė, Leonidas Donskis ar dabar A.Guoga nelabai paisė partijos. Bet, kaip pasakoja Liberalų sąjūdžio pirmininkas E.Masiulis, liberalai mėgsta eksperimentuoti, tad politinių naujienų bus – tarp vienmandatininkų tokių bus apie 10–15.

Vieni jų – mažiau žinomi partijos nariai, kiti ne. Žinoma, liberalai norėtų, kad jie po to integruotųsi į partiją, bet nekelia tokios sąlygos. „Visur reikia sveiko proto ir balanso, partijos turi atsinaujinti. Diskusijų būna, bet tai normalus procesas, kuris negraso partijos skilimu“,  – tikina E.Masiulis, pabrėždamas, jog vasarį ir kovą sklandžiusios diskusijos, kad gal A.Guoga burs naują partiją, išsemtos ir iki Seimo rinkimų nieko daugiau nebus.

Tarp liberalų geidžiamiausių – tas pats S.Skvernelis. Vienų šaltinių teigimu, liberalai jam siūlo penktą numerį sąraše, kiti dar aukštesnį. Bet pats S.Skvernelis tikina kol kas dėl tolesnio dalyvavimo politinėje veikloje neapsisprendęs. Vis dėlto jo retorika akivaizdžiai rodo, kad neapsispręsta nebent dėl detalių: eiti vienam ar su kuria nors partija, į Seimo ar prezidento rinkimus.

Tad vaivorykščių tarp skirtingų ideologijų partijų ar politinių vienišių, kurių visi nori, o ir jiems praktiškai tinka beveik kiekviena partija, kuri tik gali pasiūlyti valdžią, kitą rudenį neišvengiamai bus įvairių. Vaivorykštė – nuostabiai gražus gamtos reiškinys. Tiesa, trumpalaikis. Ilgesniam laikotarpiui mūsų politinėje padangėje reikėtų didesnių ir ilgaamžiškesnių permainų.