Vykstant diskusijoms apie verslo vaidmenį visuomenėje praėjusiame amžiuje iškilo daugybė argumentų už ir prieš socialiai atsakingą įmonių veiklą. Tarp įmonių socialinės atsakomybės kritikų yra ir labai gerai žinomų žmonių.

Pavyzdžiui, Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Miltonas Friedmanas teigė, kad vienintelė verslui tenkanti socialinė atsakomybė yra kurti pelną, o kita, nuo pelno kūrimo atsieta veikla vienaip ar kitaip vis tiek turėtų vesti į socializmą. Tuo tarpu laisvoji rinka pasižymi sugebėjimu efektyviai paskirstyti išteklius, todėl įmonių vadovai, kurie stengiasi rūpintis žmonių gerove, eina klaidingu keliu, nes pamiršta savo svarbiausią funkciją rinkoje – konkuruoti, laimėti ir kurti pelną. Tokie verslo įmonių vadovai šiai veiklai naudoja kitų žmonių – akcininkų ir investuotojų pinigus.

O šie patiki savo sunkiai uždirbtas lėšas įmonių vadovams, kad jie plėtotų verslą ir uždirbtų daugiau pinigų. Taigi verslo įmonių vadovai, skiriantys lėšų socialinės atsakomybės programoms, tarsi iššvaisto investuotojų pinigus.

Tačiau aiškėja, jog globalizacijos amžiuje vis aktualiau užtikrinti, kad šalia pelno kūrimo įmonės pradėtų daugiau rūpintis ir aplinka bei visuomene. Juk visuomenė ir verslas yra glaudžiai susiję, o verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonės sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti socialines nuotaikas. Dėl kontroversiškų aplinkosaugos ir socialinių globalios ekonomikos plėtros padarinių ypatingo dėmesio sulaukia stambios tarptautinės verslo korporacijos, kurios, naudodamosi laisvosios rinkos teikiamomis mobilumo ir plėtros galimybėmis, sėkmingai įgavo tikrai daug galios. Korporacijų pelno siekimo interesai vis labiau veikia atskirų šalių visuomenių raidą, o privataus verslo interesai vis dažniau kertasi su viešaisiais.

Siekiant išvengti destruktyvaus globalizacijos poveikio ir stengiamasi įtraukti verslą į dialogą su visuomene ir bendromis jėgomis kurti darnią aplinką, kuri remtųsi ekologine darna, socialiniu teisingumu, žmogaus teisėmis, sąmoningumu bei panašiomis universaliomis žmogiškomis vertybėmis. Demokratėjant visuomenėms, stiprėjant žmonių savimonei, vyksta ir darbo santykių raida nuo nuolankių prie partneriškų, abipusiškai pagarbių santykių, nuo aklo paklusimo viršininkui prie bendro įsipareigojimo bendrai priimtoms vertybėms. Todėl verslo sferoje vis dažniau kalbama apie verslo etiką, komunikavimą su visuomene, t.y. socialiai atsakingą verslą. Tai atsakas į ekonomikos globalizacijos grėsmes, verslo su “žmogišku veidu” formavimo strategija.

Kai lyginame užsienio šalių ir Lietuvos patirtį verslo socialinės atsakomybės srityje, matome aiškių skirtumų. Pagrindinis veiksnys, skatinantis užsienio verslininkų atsakingą požiūrį, – vartotojų visuomenės spaudimas. Kadangi Lietuvoje reiklių ir organizuotų vartotojų visuomenė dar tik formuojasi, šalies įmonės, kurdamos socialines iniciatyvas, dažniausiai vadovaujasi vidiniais etiniais poreikiais. Be to, Lietuvos įmonėse tokios iniciatyvos dažniausiai perimamos iš užsienio partnerių ar įmonių steigėjų. Šie projektai dažniausiai veikia įmonių viduje ir tiesiogiai liečia tik jų darbuotojus. Tai rodo, kad Lietuvoje realiai dar neveikia pagrindinis socialiai atsakingo verslo skatinimo stimulas – atsakas į reiklaus vartotojo reikalavimus.

Tuo tarpu iš tikrųjų atsakingu gali būti laikomas verslas, kuris ne tik laikosi verslą reguliuojančių įstatymų, bet ir padaro daugiau, negu numatyta įstatymuose. Taigi atrodo, kad kol kas Lietuvoje socialinė įmonių veikla daugiausia suvokiama kaip labdara ar parama. Kai kurios įmonės skiria lėšų platesniems socialiniams projektams, tačiau tai vis dėlto labiau yra vienas iš rinkodaros būdų.

Lojalumu savo darbovietei nepasižymintys lietuviai pamažu tampa dar menkiau prisirišę prie įmonės, kurioje dirba, bei savo atliekamo darbo. Darbdaviams tai turėtų būti signalas, kad reikia skirti daugiau dėmesio darbuotojų suinteresuotumui. Iš Lietuvos išvažiuojama ne tik dėl materialinių, bet ir dėl socialinių (socialinio neteisingumo, nepasitenkinimo darbe, žmogaus orumo nepaisymo) motyvų. Taigi verslo įmonės negyvena vakuume, jų sėkmingą veiklą lemia darnus sambūvis su visuomene.