Pasaulinei ekonominei krizei tebešėlstant nedarbo lygis Europos Sąjungoje išlieka aukštas- 2012 m. gegužės mėnesį nedarbas Sąjungoje siekė 10,3 procento. Kai kuriose šalyje, kaip Ispanijoje ar Graikijoje, bedarbystės rodikliai pasiekė itin aukštą lygį, atitinkamai 24,6 proc. ir 21,9 proc.

Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva yra tarp tų nedaugelio šalių kur nedarbas pastaruoju metu smuko ir smuko ganėtinai daug. Per metus nedarbas Lietuvoje sumažėjo nuo 15,7% iki 13.7%. Rodiklis, žinoma išlieka aukštas ir situacija darbo rinkoje gerėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Pavydžiai galime žvelgti į tokias šalis kaip Austrija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Vokietija kur nedarbas tesiekia 4-5 proc.

Pasaulinės krizės poveikį Lietuvos ekonomikai ir darbo rinkai padėjo sušvelninti ES parama. Užimtumui skatinti (bedarbių mokymui, perkvalifikavimui, subsidijuojamam įdarbinimui) 2007 m. -2013 m. yra skirta kone 1,5 milijardo litų ES lėšų. Suma yra ganėtinai įspūdinga, ji padeda sušvelninti nedarbo pasekmes ir koreguoja padėtį nedarbo rinkoje. Kita vertus, kai kurie ekspertai pripažįsta, kad dalis ES paramos lėšų gali būti naudojama neefektyviai- ypač kai bedarbių perkvalifikavimas eina atskirai nuo darbo rinkos poreikių. Vyriausybė ėmėsi spręsti šią problemą ir tai turėtų teigiamai paveikti darbo rinką.

Darbo rinka ir išsilavinimas

Pažvelgus į nedarbo statistiką kai kurie rodikliai itin krenta į akis. Palyginus savarankiškai dirbančių asmenų skaičių su ES vidurkiu – mūsuose dirbančių savarankiškai yra apie 1,5 karto mažiau. Vyriausybė ėmėsi priemonių skatinti smulkų ir vidutinį verslą, dalijant lengvatines paskolas verslui pradėti, kompensuojant verslo liudijimų įsigijimą, tačiau to rezultatus kol kas vertinti anksti.

Pažymėtina, jog iš savarankiškai dirbančių asmenų Lietuvoje mažiausiai yra tų, kurie turi žemiausią išsilavinimą, t.y. pradinį ar nebaigtą vidurinį (ISCED-1 klasifikacija). 2011 m. jų buvo viso labo 7,7 tūkstančio (iš 120 tūkstančių dirbančių savarankiškai Lietuvoje). Atrodytų- nieko nuostabaus, juk dirbant savarankiškai dažnai reikia tam tikrų didesnių gebėjimų susitvarkyti su ganėtinai sudėtingomis administracinėmis procedūromis.

Šios asmenų grupės bendras užimtumas taip pat yra itin žemas: 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 15,1 %, kai tuo tarpu Europoje Sąjungoje šis rodiklis siekė 44,6 %. Palyginimui- aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumas Lietuvoje siekė 87 % ir buvo netgi aukštesnis už ES vidurkį.

Problema lyg ir aiški- itin aukštas žemesnį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbo lygis. Reikėtų ieškoti šios problemos sprendimų būdų- kai kuriems bedarbiams galbūt padės perkvalifikavimas, kai kam įdarbinimo galimybes padidins aukštesnis išsilavinimas, tačiau bus ir tokių, kuriems šios priemonės nepadės. Ieškant nedarbo problemos sprendimo, ypatingai tarp žemesnio išsilavinimo asmenų galimą pasitelkti ir inovatyvius metodus, pritaikyti kitų šalių gerąją padėtį. Reikėtų paieškoti įvairių variantų kaip realiai įtraukti žmones atgal į darbo rinką ir dar labiau įsukti smulkaus verslo variklį. Vienas pavyzdžių galėtų būti belgiška paslaugų čekių sistema.

Paslaugų čekių sistema Belgijoje

Paslaugų čekių sistema Belgijoje buvo paleista 2004 m. siekiant paskatinti naujų darbo vietų atsiradimą. Bedarbiai gavo teisę teikti namų ūkio paslaugas privatiems asmenims, vietinėms įstaigoms, pelno nesiekiančioms organizacijoms ir mokykloms. Laiko bėgyje schema šiek tiek kito, tačiau jos esmė išliko panaši. Bedarbiai yra įdarbinami privačiose agentūrose kurios administruoja šias, namų ūkio, paslaugas. Agentūrų pastaruoju metu Belgijoje pridygo kaip grybų po šilto vasariško lietaus. Iš šių oficialiai veikiančių agentūrų asmuo gali nusipirkti paslaugų čekių jam reikalingoms paslaugoms (konkrečiai- namų tvarkymui, langų valymui, apipirkimui, maisto gaminimui, skalbimui, transportui neįgaliesiems ir pan.) atlikti. Vieno paslaugų čekio kaina yra 7,5 euro už čekį, kurį pirkėjas sumoka agentūrai (dalį sumos galima susigrąžinti deklaravus mokesčius, taigi suma už čekį gali nuskristi iki 5,25 euro). Likusią dalį atlyginimo agentūroms sumoka valstybė pristačius tuo paslaugių čekius (papildomai dar apie 14 eurų). Už vieną čekį suteikiama viena valanda darbo, pavyzdžiui namų valymo. Taigi, visa esmė, yra ta, jog bedarbis asmuo yra įdarbinamas agentūroje kuri jam užtikrina socialinį draudimą, tinkamas darbo sąlygas, o norintieji perka daugiausia namų tvarkymo paslaugas už kurias moka nedaug, kadangi dalį kaštų subsidijuoja valstybė. Įdarbintasis neturi stimulo tinginiauti, nes atlyginimas priklauso nuo atneštų ir uždirbtų čekių. Minimaliai reikia išdirbti bent 20 val. per savaitę.

Sistemos privalumai

Nors šia iniciatyva buvo siekiama paskatinti darbo vietų kūrimąsi namų ūkio sektoriuje, tačiau, be to, ši inovacija atnešė ir kitokios naudos.

Nelegalus darbas šioje srityje tapo nekonkurencingas. Iki sistemos įgyvendinimo, Belgijos gyventojai dažniausiai naudodavosi nelegalių darbuotojų paslaugomis, šie buvo socialiai neapdrausti, nemokėjo mokesčių valstybei. Po valstybės subsidijos darbuotojai pradėjo uždirbti netgi daugiau, be to, papildomai gavo socialinį ir darbo draudimą.

Taip pat, sistema suteikė lankstaus darbo galimybes asmenims, kurie turi tam tikrų įsipareigojimų ir negali dirbti visą darbo dieną, pvz. daugiavaikės motinos, prižiūrintys ligonius, neįgalius asmenis ir pan. Mat, suteikiama galimybė dirbti ne visą darbo dieną, ne visomis dienomis ir pan. Svarbu ir tai, jog panašias paslaugas daugiausia teikia žemesnio išsilavinimo asmenys, kuriems ši programa atveria kelią į darbo rinką, suteikia pasitikėjimo savimi. Sistemos sėkmę parodo ir tai, jog dauguma darbuotojų (apie 90 proc.) nekeičia darbdavio.

Per pirmuosius penkerius veikimo metus (iki 2009 m.) sistema Belgijoje padėjo sukurti apie 120 000 papildomų darbo vietų, daugiausia žemos kvalifikacijos darbuotojams, susikūrė 2664 naujos įmonės ir jų paslaugomis naudojosi 760 000 asmenų (beveik 10 % Belgijos gyventojų (amžiaus grupėje 20+). Visa sistema ir toliau sėkmingai auga.

Kokie galėtų būti kiti šios sistemos privalumai įgyvendinus ją Lietuvoje? Žmonės būtų skatinami būti iniciatyviais ir nelaukiant kol lėkštutė bus padėta ant stalo patys imtis iniciatyvos. Kaip žinia, viešųjų darbų ir mokymų programų dažnai yra ganėtinai formalios ir nepasiekia numatytų tikslų. Šios programos, neabejotinai, padeda sušvelninti bedarbystės pasekmes, tačiau ne visuomet padeda reintegruoti bedarbius į darbo rinką. Viešieji darbai, pavyzdžiui, neskatina iniciatyvos- atlyginimas nepriklauso nuo atlikto darbo kiekio, kokybės.

Paslaugų čekių galėtų kiek pagyvinti smulkų verslą ir paslaugų asortimentą provincijoje. Pavyzdžiui, tokios paslaugos kaip patalpų valymas iš esmės egzistuoja tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ir yra bene labiau nukreiptos į komercinius klientus. Tuo tarpu šios paslaugos gali būti teikiamos ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Taip pat, yra verslo sričių, kurios šiuo metu yra šešėlyje. Pradėkime nuo vaikų auklių, senukų priežiūros iki smulkių remonto darbų ar žolės pjovimo. Visi šie verslai egzistuoja šešėlyje, tad jeigu suteiktume galimybę žmonėms pasisamdyti auklę vaikams (ypač kai Lietuvoje trūksta vaikų darželių) oficialiai ir užtikrintume, kad ji yra tam parengta (pavyzdžiui, baigusi specialius kursus), o mokėti reikėtų panašiai kaip ir nelegaliai- daugelis rinktųsi legalų variantą, būtų renkami mokesčiai, žmonės gautų socialinį draudimą ir t.t. Ta pati analogija galioja ir senukų, neįgalių asmenų priežiūrai, kitoms paslaugoms, tokioms kaip apipirkimas, namų ar viešųjų įstaigų valymas, neįgaliųjų ar ligonių pervežimas, žolės ar vejos pjovimas, kiemo valymas, sniego kasimas žiemą ir pan. Klientai būtų suinteresuoti samdytis legalius paslaugų teikėjus, paslaugų teikėjai būtų suinteresuoti tapti legaliais darbuotojais, gauti socialines garantijas. Taigi, prasiplėstų paslaugų asortimentas, žmonės žinotų kur kreiptis vienos ar kitos paslaugos ir kaip ją gauti. Pavyzdžiui, pensininkams ar kitiems ligų prispaustiems asmenims, kuriems reikia trumpalaikės pagalbos, šiuo metu tokių galimybių stinga.

Paslaugas teikiantys asmenys galėtų būti apmokomi panaudojant ES paramos lėšas, idant būtų užtikrinama teikiamų paslaugų kokybė.

Paslaugų čekių sistemos kaštai

Paslaugų čekių sistema, žinoma, yra ganėtinai finansiškai brangi. Belgijoje 2010 m. jos kaštai siekė 1,37 milijardo eurų (parduotų čekių skaičius pasiekė 95 milijonus vienetų), tačiau tiesioginis ir netiesioginis poveikis yra žymus: naujos darbo vietos, naujos verslo įmonės, kova su nelegaliu darbu, šeimų poreikių tenkinimas. Tai pat pažymėtina, kad nors dauguma vartotojų yra amžiaus grupėje 30-50 metų amžiaus grupėje, tačiau vyresni vartotojai sudaro net 25 proc., t.y. ketvirtadalį, vartotojų.

Paslaugų čekių sistemos tiesioginė finansinė nauda taip pat yra reikšminga: mažesnės nedarbo išmokos, mokamos socialinio draudimo įmokos, asmenų pajamų mokesčiai valstybei. Taip valstybei grąžinama apie 40 proc. sistemos kaštų (apie 630 milijonų eurų). Kiek sunkiau apskaičiuoti netiesioginę naudą (pajamas iš pelno mokesčio, PVM, galimybę vyresniems žmonėms ir toliau likti gyventi namuose, o ne kraustytis į prieglaudą ir t.t.). Skaičiuojama, jog grynieji sistemos kaštai, yra nuo 382 iki 266 milijonų eurų.

Kai kas gali teigti, jog tokia paslaugų čekių sistema pažeistų konkurencijos principus, mat, kai kurios paslaugos rinkoje jau egzistuoja. To išvengti sistemą reikėtų atidžiai sumodeliuoti. Belgijoje, diegiant šią sistemą buvo diskutuojama su profsąjungomis, verslo įmonėmis, kad paslaugos nesidubliuotų, nepažeistų konkurencijos principų ar naujomis paslaugomis nebūtų pradėta piktnaudžiauti. Dėl to, pavyzdžiui, patalpų valymo paslaugas galima teikti tik individualiems asmenims, yra nustatyti maksimalūs limitai ir pan.

Sistemos potencialas

Europos Komisija tai pat pripažino, kad ši paslaugų čekių sistema turi reikšmingą darbo vietų kūrimo potencialą, tokiuose sektoriuose namų ruoša, namų ūkio priežiūros paslaugos ar asmenų priežiūros paslaugos. Reikia nepamiršti ir tokio itin svarbaus aspekto, jog Europos, tame tarpe ir Lietuvos, visuomenė sparčiai sensta, šeimų dydžiai ir gimstamumas mažėja, didėja skyrybų skaičius, tad asmenų galinčių prižiūrėti senstančius tėvus ar senelius mažės. Vyresniems asmenims paprastai prireikia tam tikros didesnės ar mažesnės priežiūros vyresniame amžiuje, tad reikia sudaryti galimybes tokioms paslaugoms egzistuoti.

Trūkstant vaikų darželių, o dar labiau lopšelių- galimybė pasisamdyti auklę gali pagerinti šeimų ar vienišų tėvų darbo ir gyvenimo balansą.

Kritikai gali teigti, jog paslaugų čekių sistema skatina kurti žemos kvalifikacijos darbo vietas, tačiau kaip tik atvirkščiai taip skatinamas paslaugų pirkėjo didesnis produktyvumas- jam nereiktų sukti galvos dėl namų ruošos, vejos pjovimo ar smulkių remonto darbų. Ne paslaptis jog per didelis darbo krūvis įtakoja mažesnį pasitenkinimą gyvenimu.

Panašios sistemos veikia ir kitose šalyse. 2005- 2009 m. laikotarpyje Prancūzija, naudodama paslaugų čekių sistemą, sukūrė apie 500 000 naujų darbo vietų. Yra ir nesėkmingų pavyzdžių. Austrijoje paslaugų čekių schema neįsitvirtino. Pagrindinė to priežastis yra paprasta- čekių kaina buvo didesnė už rinkos kainą.

Sukurti paslaugų čekių sistemą Lietuvoje būtų ganėtinai brangu, ypač deficito mažinimo laikais, tačiau tam būtų galima panaudoti ES paramos lėšas, kurios ganėtinai dosniai skiriamos darbo rinkos projektams, kurie ne visuomet yra efektyvūs. Galima pradėti nuo pilotinės savivaldybės, riboti dalyvių skaičių. Jei sistema pasiteisintų ir veikla įsisuktų, subsidijų dalį būtų galima pamažu mažinti, bet pradžioje ji tikrai turėtų būti reikšminga.

Nedarbo problema Lietuvai išlieka aktuali. Reikia ieškoti inovatyvių sprendimų nedarbui mažinti, kuris yra vienas aukščiausių ES. Paslaugų čekių sistema yra viena iš galimų variantų. Žinoma, reikėtų kruopščiai, įvertinti teigiamą ir neigiamą poveikį, galimus sistemos mastus, paslaugų spektrą, paskaičiuoti kaštus, rasti finansavimo šaltinius, tačiau nereikia bijoti socialinių inovacijų ir naudotis kitų šalių gerąja patirtimi socialinėms ir nedarbo problemoms spręsti.

Darius Šavolskis