Aušra LĖKA

Net prioritetu įvardytose srityse valdantieji tik po metų ar dvejų ketina patvirtinti kai kurių permainų koncepcijas, kurioms įgyvendinti nežinia iš kur ims lėšų.
Įžangai – citata: „Rugsėjo pradžioje paskelbsime savo šešėlinės vyriausybės programą. Likus trims mėnesiams iki Vyriausybės darbo būsime pajėgūs šnekėtis su interesų grupėmis, kokios problemos, kokie siūlomi jų sprendimo būdai, kokie žmonės galėtų imtis jas spręsti. Jei laimėtume rinkimus, mums bus labai lengva, nes būsime pasirengę iš karto dirbti – ne mėnesį kurti programas, o ateiti ir aiškiai pasakyti, kas numatyta daryti.“

Taip „Veidui“ Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis sakė 2016 m. liepą. Praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams po šių pažadų galima tik apgailestauti, jog ne tik mėnesio, bet ir dar trijų pritrūko, kad daugiausia LVŽS sudaryta Vyriausybė sugebėtų aiškiai suformuluoti, ką, kada ir už kokias lėšas darys net tose srityse, nuo kurių, kaip prioritetų prioriteto, pradedamas Vyriausybės programos įgyvendinimo planas, – socialinės ir sveikatos apsaugos problemų.

Tobulinti, padidinti, pagerinti.  Kaip – neaišku

„Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, kaip ir pačioje programoje, socialiniai tikslai ir įsipareigojimai dominuoja prieš ekonominius. Kas yra prioritetas, parodo ir plano struktūra: jis pradedamas nuo socialinės apsaugos dalykų“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis.

Jo vertinimu, planas gana optimistinis, tiesa, klausimas, kiek tas optimizmas pagrįstas. Plane numatytas rodiklių pokytis per kadenciją – tai palyginti naujas, labai svarbus ir naudingas elementas tokio pobūdžio dokumentuose, tik svarbu, kad ir tarpinėse metinėse ataskaitose būtų numatyta vertinti, ar tikrai artėjame prie užsibrėžto tikslo.

B.Gruževskis pagiria, kad daugelyje plano punktų įvardyta teisinga kryptis. Deja, daug kur neaišku, kas konkrečiai bus padaryta. Formuluotės „tobulinti, padidinti, pagerinti“ labiau tinka programai, o jos įgyvendinimo plane tokių neturėtų likti. Tačiau jų apstu, pavyzdžiui: „Jaunimo politikos pagrindų įstatymo pakeitimas, siekiant apibrėžti darbą su jaunimu ir jo vykdymo principus, tobulinti institucijų, dirbančių jaunimo srityje, veiklą ir funkcijas“; „Asmenų su negalia integracijos sistemos tobulinimas švietimo, kultūros, socialinės apsaugos ir užimtumo srityse“; „Darbo užmokesčio pasiskirstymo, dinamikos analizė ūkio sektoriuose ir viešos diskusijos skatinimas“.

Arba, pavyzdžiui, žadama: „Būsto pritaikymo neįgaliesiems sistemos sukūrimas, prioritetą skiriant šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, ir jauniems neįgaliesiems“. „Kodėl sukūrimas? – stebisi B.Gruževskis, – Juk tokia tvarka egzistuoja.“

Ir tokių punktų, kartojančių, kas jau daroma, daugybė.

Bet, pasak B.Gruževskio, yra ir konkretesnių formuluočių: kur kas aiškiau apibrėžta socialinio verslo plėtra (tik terminus reikėtų artinti arčiau šių metų pabaigos) ar kad pajamų nelygybei mažinti socialinės išmokos bus susietos su minimaliu vartojimo krepšeliu, vadinasi, pinigai bus skiriami ne šiaip, o atsižvelgiant į konkrečių poreikių tenkinimą.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas kritikuoja, kad socialinės apsaugos srityje demonstruojamas esminis noras – padalyti daugiau paramos: „Paramą norima teikti nepriklausomai nuo pajamų, pavyzdžiui, mokėti išmokas vaikams, neatsižvelgiant į šeimos pajamas, teikti lengvatas būstui šeimoms iki 35 metų, perkančioms būstą ne didmiesčiuose. Netaikli parama yra netikslinga, nes dalijama ir tiems, kurie nesusiduria su finansiniais sunkumais. Jauni žmonės rajonuose negyvena ne dėl to, kad ten būstas brangus, bet todėl, kad trūksta karjeros galimybių ar aktyvaus socialinio gyvenimo. O tėvų pajamas daug tikslingiau būtų didinti mažinant mokesčius.“

Ž.Šilėnas pataria Vyriausybei labiau koncentruotis į tai, kad parama būtų taikli (t.y. kad ją gautų tik tie, kam iš tikrųjų reikia) ar kad ji būtų efektyviai panaudojama.

Terminai nepamatuotai atitolinti

B.Gruževskis teigiamai vertina plano dalį „Lanksčių ir saugių darbo santykių sukūrimas ir gyventojų pajamų didinimas“. Lūkesčius atitinka ir daugelis terminų – šių metų II ketv. Reikia tikėtis, kad per Seimo pavasario sesiją bus sėk-
mingai priimtas naujas Darbo kodeksas ir jį pavyks suderinti su socialine atsakomybe. Tik B.Gruževskį stebina, kad punkto „Derybinių darbuotojų galių didinimas keliant darbuotojų atstovų kompetenciją“ data – 2019 m. IV ketv. Negi iki tol trejus metus bus taip, kaip dabar yra?

Nepamatuotai atitolinti ir kiti terminai. Pasikeitus Vyriausybei bent jau baigiantis 
 pirmiems darbo metams turėtų prasidėti konkretūs pokyčiai ir darbai, o kai kur tuo metu dar tik numatyta rengti koncepcijas ir planus.

Štai punktas „Atvirų jaunimo centrų plėtra ir juose teikiamų paslaugų, padėsiančių socialinę atskirtį patiriantiems jauniems asmenims reintegruotis/integruotis į darbo rinką ir/ar švietimo sistemą, visuomeninį gyvenimą, įvairovės didinimas“. Siekis gražus, bet B.Gruževskį stebina terminas – iki 2019 m. pabaigos, nebent turima omeny, kad tuo laiku atsidarys paskutinis centras, o visi kiti jau veiks.

Net tų veiklų, kurios jau vyksta, terminai vis tiek pavėlinti. Štai B.Gruževskis giria norą į socialinių klausimų sprendimą labiau įtraukti nevyriausybines organizacijas. „Negalią turinčių ir socialinę atskirtį patiriančių visuomenės narių meninių kompetencijų stiprinimas, kūrybingumo ugdymas, užtikrinant NVO inovatyvius bendradarbiavimo modelius“ – geras siekis, tik 2019 m. I ketv. labai toli. O juk neįgaliųjų integracijos srityje padaryta nemažai, tad, B.Gruževskio nuomone, įsipareigojimai galėtų būti konk-
retesni, kompleksiškesni ir anksčiau įgyvendinami.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas taip pat sveikintina vadina nuostatą „60 proc. kultūros paslaugų teikiamos programinio-konkursinio finansavimo principu arba viešųjų socialinių paslaugų perdavimas NVO ir bendruomenėms“. Tačiau, Ž.Šilėno nuomone, to per mažai, nes konkursai ir nevyriausybinių paslaugų įsileidimas į šių paslaugų teikimą leidžia paslaugas teikti geriau ir pigiau.

Kova su smurtu ir patyčiomis  per daug pasyvi

B.Gruževskis atkreipia dėmesį, kad darbų blokas „Šeimai palankios aplinkos kūrimas, bendruomenių stiprinimas ir smurto visose gyvenimo srityse mažinimas“ – kaip niekad plačiai išdėstytas. Tam tikriausiai turėjo įtakos ir visuomenę sukrėtusios tragedijos, kai vaikams gyvybę atėmė jų tėvai ar įtėviai.

Geras punktas – „Finansinės paramos įvaikinusioms šeimoms įteisinimas, nepaisant vaiko amžiaus“, nes žmonės, kurie daro gera visuomenei ir vaikams, turi gauti paramą, tik terminai, B.Gruževskio nuomone, galėtų būti artesni nei 2018 m. IV ketv.

B.Gruževskis giria užmojį „Smurto, patyčių prevencijos programų ir į bendrąjį ugdymo turinį integruotų socialinių emocinių kompetencijų ugdymo įdiegimas“: teisingai suvokta, kad tai – bendrojo ugdymo integruota dalis, o ne koks atskiras dalykas, bet to maža.

„Pagal patyčių mastą Lietuvos vaizdas Europoje baisus – mūsų vaikai paskutinėje vietoje, o tai baigiasi savižudybėmis, pagal kurių mastą netelpame į jokius Europos statistikos rėmus. Įvairioms su tuo susijusioms programoms vien iš ES lėšų panaudojome apie 4 mln. eurų ir vėl numatyti milijonai, tačiau statistika nesikeičia. Tad Vyriausybės plano kryptis teisinga, bet pasyvi, o šiame etape reikia labai radikalios ir aktyvios, padidinant bendrojo lavinimo mokyk-lų vadovų ir pedagogų atsakomybę. O kai kuriems vaikams reikalingos specialios mokyklos, kuriose dirbtų specialiojo ugdymo specialistai, nes dirbant su tokiais vaikais reikia kitų kompetencijų. Mokykla turi būti džiaugsmo ir kūrybos šaltinis, o ne baimės dėl saugumo vieta. Reikia saugoti kitus vaikus. Jei kas tam trukdo, arba jį keičiame, arba eliminuojame iš sistemos ir kuriame atskirą, kuri turėtų būti griežtesnė. Pribrendo laikas rimčiau dirbti kovojant su šia problema“, – pabrėžia B.Gruževskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m