J. Petronio nuotr.

Aušra LĖKA
Lietuvos ekonomika auga, tačiau emigracija nemažėja, tebesame toli nuo statistinio europiečio gyvenimo trukmės ir sveikatos rodiklių. Kodėl taip yra, „Veidas“ teiraujasi šį fenomeną tyrinėjančio mokslininko – Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vyriausiojo mokslo darbuotojo, Sociologijos katedros profesoriaus dr. Domanto Jasiliono.

– Kodėl auganti Lietuvos ekonomika neturi įtakos demografiniams rodikliams?

– Iš tiesų pagal BVP gyventojui Lietuvos ekonomika – viena sparčiausiai žengiančių Europos Sąjungoje, nuo 2004 m. labai sumažėjo Lietuvos atotrūkis nuo ES vidurkio. Atrodytų, turėtų didėti visų gerovė, tačiau bendri statistikos rodikliai slepia didžiulius skirtumus tarp įvairių visuomenės grupių. Kaip dabar madinga sakyti, yra kelios Lietuvos, o tarp jų – didžiulė ne tik ekonominė ir socialinė, bet ir demografinė atskirtis.

Vadinasi, ekonominės gerovės rodiklių augimą junta tik kai kurie visuomenės segmentai: nuo spartaus BVP augimo turtingesnieji tapo dar turtingesni, o žmonių, kurie gyvena skurde, padėtis arba nekinta, arba dar blogėja. Ilgalaikis skurdas, ilgalaikė atskirtis dar labiau lemia tų žmonių marginalizaciją visuomenėje. Tai matome per sveikatos, mirtingumo rodiklius, kurie koncentruojasi būtent tuose ribiniuose visuomenės sluoksniuose – mažiau išsilavinusių, kaimo gyventojų grupėse, ir tas atotrūkis tik dar labiau didėja.

Beje, tai rodo ir kad negalima planuoti sprendimų Lietuvai, kaip vienai tikslinei populiacijai, nes dalis gyventojų lieka už tokių priemonių ribų.

– Ar Lietuva pagal demografinę situaciją ir nelygybę išsiskiria iš kitų šalių?

– Lietuvoje blogiausia situacija ES pagal daugelį rodiklių, ypač pagal mirtingumo, taip pat emigracijos, skyrybų, gimstamumo. Viena didžiausių demografine diferenciacija išsiskiriame net lygindamiesi su naujosiomis ES narėmis. Itin prasti demografiniai rodikliai kai kuriose gyventojų grupėse „tempia“ žemyn ir visos šalies demografinius rodiklius.

Beje, visos trys Baltijos šalys išsiskiria demografinių problemų mastais, bet Estija padarė didžiausią pažangą juos mažindama. Sovietmečio laikotarpio pabaigoje–nepriklausomybės pradžioje tarp baltijiečių Lietuva šiuo aspektu atrodė geriausiai, o Estija prasčiausiai. Bet apie 2000-uosius ėmėme atsilikti nuo estų, ypač lyginant gyventojų mirtingumo ir emigracijos rodiklius. Šis atsilikimas išryškėjo 2000–2007 m., kai Baltijos šalių ekonomikos išsiskyrė itin dideliais augimo tempais.

Tačiau nors Lietuvos ekonominė gerovė, išreiškiama BVP rodikliu, augo, deja, tai „neišsitransliavo“ į demografinės situacijos esminį pagerėjimą. Tik gimstamumas pradėjo šiek tiek atsigauti, bet neaišku, ar tai ilgalaikė tendencija.

– Kas padaryta Estijoje, kad atskirtis ten ėmė mažėti?

– Estijoje ryžtingų politinių ir ekonominių struktūrinių reformų imtasi dar 1990 m. Jos iš pradžių atrodė skausmingos, bet dabar, ypač sveikatos srityje, imami jausti jų rezultatai.

Estai dar nepriklausomybės pradžioje išardė sovietinio tipo poliklinikas, atskyrė pirminę grandį (ten bendrosios praktikos šeimos gydytojai, kaip daugelyje šalių, privatūs) ir specializuotą pagalbą ligoninėse, o tai kertinis vakarietiško modelio elementas. Antra, jie ir ligoninėse įdiegė privačių įstaigų valdymo modelį, kai yra vertinamas veiklos efektyvumas. Estija pirmoji iš Baltijos šalių įdiegė ir visiškai veikiantį vakarietiško tipo sveikatos draudimą bei investavo į ligų prevenciją. Galbūt estai labiau orientavosi į skandinavišką gerovės modelį, tai rodo ir gerokai mažesni nei Lietuvoje socialinės atskirties rodikliai.

O Lietuvoje ir Latvijoje šios reformos užsitęsė, išliko pusiau sovietinės neefektyvios centralizuotos ir iš esmės tik į ligų gydymą orientuotos sistemos elementų, vakarietiški sveikatos draudimo ir šios sistemos valdymo modeliai lig šiol toli gražu nėra iki galo įdiegti. Tokie rodikliai, kaip vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, rodo, kuris kelias teisingas: estai jau artėja prie geriausių Vidurio Europos ir net kai kurių Vakarų šalių, o mūsų atsilikimas tampa ryškus net lyginant su Estija, Lenkija ar Čekija.

– Bet tasai „atskirtasis“ nuo gerovės kilimo sluoksnis ne tik „gadina“ demografinę statistiką. Kokių pavojų visuomenės raidai kelia toks visuomenės susisluoksniavimas?

– Taip, nelygybės visai eliminuoti neįmanoma, jos yra net Švedijoje, Suomijoje, kurios vadinamos socialinės gerovės valstybėmis. Taip, yra žmonių, kurie nenori ar dėl kokių nors priežasčių negali dirbti, tad jie negali ir tikėtis tokių pat pajamų kaip aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai. Ta nelygybė liks, bet esmė – nelygybės mastai, o jie Lietuvoje tokie, kad kelia pavojų visiems gyventojams.

Su socialine nelygybe susiję tokie neigiami reiškiniai, kaip narkomanija, alkoholizmas, smurtas, o kai jų mastas didžiulis, jie ima daryti įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui. Kad ir toks pavyzdys: Lietuvoje – tuberkuliozės atgimimas, kai kuriuose gyventojų sluoksniuose jos paplitimas gąsdinantis. O su tais žmonėmis kasdien kontaktuojame viešajame transporte, gatvėje, prekybos centre. Jei toji nelygybė didės ir tokių marginalizuotų žmonių daugės, kils grėsmė visos visuomenės sveikatai. Su alkoholizmu susijęs smurtas, tad tai visos visuomenės prob-lema, nes tai kelia grėsmę kiekvieno iš mūsų saugumui.

Jei socialinė nelygybė pasiekia didžiulį mastą, pavyzdžiui, kaip Lotynų Amerikoje, tai pasiekia ir politinį lygmenį, prasideda neramumai, didėja politinis nestabilumas. Demografinės nelygybės pasekmės – mirtys nuo smurto, alkoholio, infekcinių ligų veikia visos visuomenės raidą, visus jos narius ir visus visuomenės gyvenimo aspektus – ne tik demografinius, bet ir ekonominius, socialinius, galų gale ir politinius.

Demografinės situacijos monitoringas – diagnostikos instrumentas, leidžiantis atskleisti neigiamus reiškinius ir grėsmes visuomenės raidai bendrąja prasme, tad į tai Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį. Socialinė nelygybė tikrai yra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m