Vyriausybė per šią kadenciją nesiryžo eiti prieš profsąjungų valią ir įteisinti lankstesnius darbo santykius, nesugebėjo palengvinti šeimų gyvenimo ar atpratinti didelę dalį piliečių gyventi iš pašalpų.

Suprasdama, kad sunkmečiu, kai pro biudžeto skyles švilpauja vėjai, o žmonių gyvenimas tik sunkėja, pagerinti socialinę apsaugą turės mažai galimybių, o įsiteikti visuomenei, kaip prieš tai išlaidavę socialdemokratai, nebus jokių šansų, ši Vyriausybė nieko ambicingo nežadėjo ir vengė lengvai pamatuojamų įsipareigojimų.
„Vyriausybės programoje priešrinkiminiai pažadai buvo gerokai primiršti, o pati programa nutaikyta į krizės pasekmių sušvelninimą. Programoje įtvirtinti tikslai suformuluoti abstrakčiai, konkretūs skaičiai nepaminėti, o kai nepaminėti konkretūs skaičiai, visada gali sakyti, kad nurodyta kryptimi pasistūmėta“, – atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto docentas Teodoras Medaiskis.
Vis dėlto, įvertinus valdančiosios daugumos deklaruotus siekius socialinės apsaugos ir šeimos politikos, darbo rinkos srityje, akivaizdu, kad judėta nuosekliai, idėjų būta gerų, tačiau iki galo įgyvendinti didžiosios dalies išsikeltų tikslų taip ir nepavyko: vieniems sutrukdė krizė, kitiems – ryžto stoka, o trečių net nebandyta siekti.
„Pavyzdžiui, buvo rengiama socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcija, Seimas patvirtino gaires, bet per ketverius metus toliau nepajudėta. Galima sakyti, kad pokyčiai būtų buvę geri: neblogas sumanymas buvo pakeisti pensijų finansavimo tvarką, paraminę dalį perkeliant valstybės finansavimui ir perstumdant mokesčius, bet jie taip ir liko tik popieriuje. Viena vertus, pritrūko pasiryžimo įgyvendinti geras idėjas, kita vertus – sutarimo“, – apgailestauja T.Medaiskis.
Tiesa, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka mano, kad mažėjant gyventojų sugalvoti, kaip efektyviai pertvarkyti socialinio draudimo sistemą, ne taip paprasta, ir įžvelgia vieną teigiamą dalyką: valdantieji bent jau nieko nesugriovė ir krizės laikotarpiu pagrindiniai socialinės apsaugos sistemos dalykai buvo išsaugoti.

Šeimos politiką pakeitė skurstančiųjų politika

Didieji koalicijos partneriai konservatoriai visuomet mojavo šeimos vėliava, tad prieš pradėdama darbą Vyriausybė šioje srityje deklaravo keliolika tikslų ir net žadėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją pervadinti į Šeimos ir socialinių reikalų. Bet naujų vardynų nesulaukėme.
Lygiai taip pat per ketverius metus nė per milimetrą nepasistūmėta programoje nurodyto pagrindinio ilgalaikio tikslo link – pasiekti, kad 2050 m. Lietuvoje gyventų ne 2,8 mln. žmonių, kaip prognozuoja „Eurostat“, o 4 mln. Statistika rodo priešingą tendenciją: 2008 m. Lietuvoje gyveno 3,358 mln., o 2012 m. – 3,182 mln. žmonių.
Suvaldyti demografinius pokyčius valdantieji žadėjo veikdami trimis kryptimis: skatinti gyvenimą šeimoje, skatinti gimstamumą ir įveikti elgesio skurdą. Tačiau Teisės instituto tyrėja Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė per šiuos ketverius metus nepastebėjo jokių teigiamų poslinkių nė viena minėta kryptimi. Pasak ekspertės, Vyriausybė priėmė Šeimos politikos koncepciją, bet ji nebuvo pradėta įgyvendinti, nes nepriimtas Šeimos politikos pagrindų įstatymas.
„Deklaruota, kad skatins gyvenimą šeimoje, tačiau net nesusitarta, kas yra šeima. O gimstamumą gali skatinti finansinės arba alternatyvios priemonės (įvairių paslaugų tinklas, galimybės pigiau mokėti už darželį, maitinimą ir t.t.), tačiau Vyriausybė nepasižymėjo fantazija ir iniciatyvumu: pašalpos bei išmokos buvo mažinamos, o alternatyvių priemonių iš viso nesiūlyta. Be to, visiškai nėra paramos daugiavaikėms šeimoms, išmokos vaikams iki trejų metų paliktos tik šeimoms, gaunančioms mažiau nei 525 Lt vienam asmeniui“, – kritikuoja E.Kavoliūnaitė-Ragauskienė.
R.Lazutka priduria, jog vadinamųjų vaiko pinigų panaikinimas prieštarauja Vyriausybės programiniams teiginiams, kad ji rūpinasi šeima. Beje, Vyriausybės programoje yra nuostata, kad vaikų išmokos bus mokamos visiems vaikams iki trejų metų.
E.Kavoliūnaitė-Ragauskienė apgailestauja, kad šeimos politika per šiuos ketverius metus tapo skurstančiųjų paramos politika, nes pagalbos sulaukia tik mažiau nei 525 Lt žmogui gaunanti šeima. Tokia pozicija, ekspertės nuomone, būtent ir skatina elgesio skurdą, kai gera gyventi iš pašalpų ir nėra motyvacijos imtis darbo. Štai Aktyvių mamų sambūrio skaičiavimais, du suaugusieji, auginantys tris mažamečius vaikus ir niekur nedirbdami, iš pašalpų gauna apie 2000 Lt. O jei tėvai gauna minimalų darbo užmokestį, įvertinus minimalias su darbu susijusias išlaidas (kelionė į darbą, drabužiai, pietūs ne namuose) visos mėnesio pajamos sudaro apie 1860 Lt.
Nepavyko šiai Vyriausybei įgyvendinti pažadų palengvinti jaunoms šeimoms galimybę įsigyti būstą ar ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantiems tėvams padėti derinti šeimos pareigas su profesiniu užimtumu, nes darželių trūkumo problema šiuo metu itin aktuali. „Matyt, koalicijos partnerių liberalų galvota šią problemą spręsti per privačius darželius, bet jie pernelyg brangūs“, – mano R.Lazutka.
Kita vertus, nors šeimos politikos srityje esminių pokyčių neįvyko, Vyriausybė ėmėsi  ir drąsių žingsnių. Pirmiausia sumažino ankstesnių valdančiųjų išpūstas motinystės ir tėvystės pašalpas ir užkamšė landas piktnaudžiavimui. Visi ekspertai pritaria, kad padaugėjo vaikų dienos centrų, kurių veiklą žadėta plėsti mažinant socialinės rizikos šeimose gyvenančių vaikų atskirtį. O vienas didžiausių nuopelnų – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimas, leidžiantis apsaugoti nuo smurtaujančių artimųjų kenčiančius žmones. Policiją užplūdę pagalbos šauksmai atskleidė, kad šio įstatymo reikėjo seniai.

Prie lankstesnių darbo santykių nepereita

Darbo rinkos srityje šiai Vyriausybei ryškesnių nuopelnų taip pat nepavyko pelnyti. Nedarbas pas mus iki šiol išlieka vienas didžiausių ES – 14 proc., o nepaisant to, kad jaunimo verslumą skatinančių programų gerokai padaugėjo, kas trečias jaunuolis neturi darbo. Ši Vyriausybė dėl tokios padėties gavo barti ne tik nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės, bet ir nuo ES vadovų.
Darbdaviai tvirtina, kad darbo vietų Lietuvoje daugėtų įteisinus lankstesnius darbo santykius – supaprastinus atleidimą iš darbo, sumažinus išeitines kompensacijas. Tokius tikslus savo programoje buvo užsibrėžusi ir Vyriausybė, tačiau jų įgyvendinti nepavyko. „Lankstesnių darbo santykių nėra, nes nepakako politinės valios. Įgyvendinti Darbo kodekso pakeitimai nieko nereiškia, tai tik kosmetiniai pokyčiai, o realios reformos nebuvo – Vyriausybę išgąsdindavo profsąjungų pagąsdinimai streikais“, – piktinasi Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Algimantas Akstinas.
Darbdavių atstovas mini ir kitą problemą, kurią savo programoje buvo numačiusi spręsti Vyriausybė, – struktūrinį nedarbą, kilusį dėl švietimo sistemos ir darbo rinkos neatitikimo. „Išleidžiami pinigai bedarbiams perkvalifikuoti, jie įgyja kažkokių įgūdžių, bet vis tiek neranda darbo, o įmonės neranda darbuotojų. Jie neparengiami darbo rinkai. Kitas pavyzdys – norime būti paslaugų centru, bet kaip ministerijos susiorientavo parengti specialistų šiam proveržiui? Aš to nemačiau. Koordinacijos tarp vizijos kūrėjų ir įgyvendintojų nebuvo justi“, – kritikuoja A.Akstinas.

Siekė atgrasyti norą gyventi iš pašalpų

Nors daug užsibrėžtų tikslų nepavyko įgyvendinti, Vilniaus universiteto Socialinės katedros vėjas prof. Arūnas Poviliūnas įžvelgia, kad Vyriausybė elgėsi pakankamai nuosekliai įgyvendindama dešiniąją socialinę politiką, kuri pirmiausia siekia minimizuoti socialines išlaidas, labiau į šį procesą įtraukti bendruomenes. Vyriausybė sumažino motinystės ir tėvystės, nedarbo, ligos pašalpas, bendruomenėms pradėta dalyti nedidelė parama, penkiose savivaldybėse pradėtas eksperimentas, kai pačioms savivaldybėms leista skirstyti socialines pašalpas.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministras giriasi, kad eksperimentas pasiteisino ir pašalpų gavėjų skaičius per 2012 m. pirmuosius keturis mėnesius, palyginti su 2011 m., sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos – beveik 14 proc.“, – komentuoja A.Poviliūnas.
O kaip Vyriausybei pavyko įgyvendinti deklaruotą siekį skatinti piliečius ne gyventi iš pašalpų, bet įsitraukti į darbo rinką? Statistika rodo, kad socialinės pašalpos gavėjų gretos plėtėsi, bet, pasak A.Poviliūno, sunkmečiu, kai didėja nedarbas, kitaip ir negalėjo būti: per 2008 m. socialinės pašalpos gavėjų skaičius siekė 37 tūkst., socialinių pašalpų buvo išdalyta beveik 79 mln. Lt. 2011 m. socialinės pašalpos gavėjų skaičius šoktelėjo tris kartus, iki 221 tūkst., o pašalpoms skirtos išlaidos padidėjo iki 612 mln. Lt.
Kita vertus, A.Poviliūnas priduria, kad Vyriausybė mažino išmokas ir pašalpas, tačiau aktyvių darbo rinkos priemonių siūlė minimaliai. Dėl to gyventojai ieškojo alternatyvių išgyvenimo strategijų – sparčiai didėjo emigracija ir emigrantų perlaidos į Lietuvą savo artimiesiems. Pasaulio banko duomenimis, lietuvių perlaidos iš užsienio į Lietuvą 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo 43 proc. ir viršijo milijardą litų, o iš Lietuvos pernai emigravo dvigubai daugiau gyventojų negu 2008 m. – 53 tūkst.

Vyriausybės pastangos įgyvendinti socialinę politiką

Pavyko
Padidinti smurto šeimoje aukų apsaugą. Priimtas Smurto artimoje aplinkoje įstatymas.
Remti bendruomenes.
Skatinti jaunimo verslumo programas. Verslumą skatinančių programų ir renginių gerokai padaugėjo.
Įvesti socialinį draudimą menininko statusą turintiems asmenims.

Nepavyko

Įgyvendinti valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos.
Įstatymais įtvirtinti lankstesnių darbo santykių.
Padidinti paramos šeimoms, palengvinti vaikus auginančioms šeimoms galimybės derinti darbą ir šeimą. Išlieka didelis darželių trūkumas.
Susigrąžinti emigrantų. Emigracijos srautai nuo 2008 m. padvigubėjo.
Reorganizuoti valstybės finansuojamo mokymo sistemos, siekiant kelti visų darbo rinkos dalyvių kvalifikaciją. Išryškėjo struktūrinio nedarbo problema.

Šaltinis: „Veido“ ir ekspertų vertinimai