Vyriausybė siūlo pradėti ilginti pensinį amžių, o motinystės išmokoms nustatyti “lubas” ir jas mokėti trumpiau. Ar tokia Vyriausybės strategija gali išgelbėti “Sodros” biudžetą ir garantuoti orų gyvenimą socialinių išmokų gavėjams? Ar reformų kryptis atitinka europines tendencijas? To teiraujamės Mykolo Romerio universiteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros docento Audriaus Bitino, tyrinėjusio ir ES šalių socialinio draudimo sistemas.

VEIDAS: Siūlymai ilginti pensinį amžių sulaukia aršios kritikos, motyvuojant, kad gyvename trumpiau nei Vakarų europiečiai, esame ligoti.

A.B.: Reikia suprasti, kad ilginti pensinį amžių iki 65-erių metų reikia ne vien tam, kad į biudžetą surinktume kuo daugiau pinigų, bet ir kad suteiktume patiems žmonėms galimybę aktyviai gyventi ir užsidirbti didesnę pensiją. Tai būtina dėl blogos Lietuvos demografinės padėties ir naujų socialinių ekonominių reiškinių. Vakarų Europos valstybėse jau senokai į pensiją išeinama nuo 65-erių metų (Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vokietijoje), kitose valstybėse (Vengrijoje, Slovakijoje, Estijoje) jau priimti sprendimai pensinį amžių ilginti. Net ir Prancūzijoje, kurioje pensinis amžius (60 m.) buvo savotiškas tabu, nutarta jį ilginti. Tačiau, atkreipiu dėmesį, reikia vertinti realų išėjimo į pensiją amžių, nes niekas nedraudžia žmogui dirbti ir ilgiau.

VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus iš biudžeto mokėti solidariąją, o iš “Sodros” – draudžiamąją pensiją?

A.B.: Liberalių doktrinų šalininkai teigia, kad einamųjų išmokų sistema nepajėgi kovoti su socialinės saugos finansavimo deficitu, tad būtina ją labiau liberalizuoti, tačiau retai kyla diskusijų dėl socialinio teisingumo sampratos ir jos pokyčių. Tik turint aiškią socialinio teisingumo viziją galimos ilgalaikės ir tvarios socialinės apsaugos sistemos reformos.

Sumažinus papildomą pensijų dalį, kuri priklauso nuo to, kiek žmogus dirbo ir mokėjo įmokų, ir didesnę reikšmę suteikus bazinei pensijos daliai ar privatiems pensijų fondams, būtų pažeistas pagrindinis Bismarko socialinės apsaugos tradicijos principas – išmokos priklauso nuo sumokėtų įmokų. Tokiu atveju Lietuvos pensijų sistemos modelis dar labiau priartėtų prie liberalaus anglosaksų modelio, kurio pagrindinis bruožas yra tai, kad pensinis draudimas yra pačių žmonių reikalas, nes valstybė garantuoja tik bazinio dydžio išmokas. Suprantama, padėtis ir sistemos keičiasi, tačiau reformas būtina atlikti ne spontaniškai, o turint viziją, kokį socialinės apsaugos modelį renkasi Lietuva. Toks modelis, kai viena bazinė pensijos dalis mokama visiems gyventojams, svarstytinas, tačiau tai taip pat reiškia, kad socialinio draudimo fondo biudžeto nepriklausomumas nuo valstybės biudžeto dar labiau sumažėja.

VEIDAS: Ar teisinga palikti galioti sprendimą į privačius pensijų fondus pervesti du vietoj 5,5 proc. lėšų?

A.B.: Valstybės įsipareigojimai pensininkams turi būti vykdomi, todėl, esant socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui ir sumažėjus pensijoms, atitinkamai turi būti daromos ir kaupiamųjų pensijų, finansuojamų valstybinio socialinio draudimo įmokomis, korekcijos, taigi pervedimus į privačius pensijų fondus sumažinti reikėjo.

Mano manymu, 5,5 proc. tarifas ateityje nebegali būti ir didinamas, nes negalima privačių kaupiamųjų pensijų schemų plėtoti valstybinio socialinio draudimo įmokų sąskaita. Dalyvauti privačiuose pensijų fonduose reikia skatinti mokesčių lengvatomis.

VEIDAS: Ar pritariate Vyriausybės siūlymams dėl motinystės (tėvystės) išmokų?

A.B.: Šis sprendimas buvo neišvengiamas. Tačiau pasirinktas paprasčiausias variantas – tiesiog sumažinti išmokų dydį. Tai sprendžia tik finansines bėdas, tačiau ne itin dera su užimtumo didinimu ir skatinimu derinti profesinę veiklą ir darbą. Alternatyva galėjo būti motinystės (tėvystės) išmokas labiau diferencijuoti trumpesniais intervalais (pavyzdžiui, 100 proc. iki 4 mėn. ir pan.), arba išmokos dydis galėtų priklausyti nuo vaiką auginančio tėčio ar mamos darbo stažo. Na, o įvestos “lubos” sumažina socialinio draudimo įmokų ir išmokų ryšio balansą, todėl jo nustatymas vertintinas tik kaip papildoma fiskalinio deficito mažinimo priemonė.

Be to, mano manymu, Vyriausybė turėtų pareikšti savo poziciją, kad ikiteisminiai tyrimai turėtų būti inicijuojami tik toms mamoms ar tėčiams, kurie tyčia apgaule siekia gauti didesnes išmokas, o ne visiems, kurie į jas turi teisę. Dabartinė padėtis tikrai neprisideda prie socialinio draudimo sistemos skaidrumo, pasitikėjimo ja bei demografinių problemų sprendimo.

VEIDAS: O ar mūsų darbo rinka pakankamai lanksti, kad vaiką antrus metus auginantys tėvai galėtų dalį darbo dienos dirbti, kaip siūlo Vyriausybė?

A.B.: Tėvams turi būti suteikta galimybė ne tik ramiai iki tam tikro laiko auginti vaikus, bet ir grįžti į darbo rinką. Kol kas per mažai įvertinamas žmogaus turimas socialinio draudimo stažas, todėl pagerėjus valstybės finansinei padėčiai reikėtų siekti plėsti vaiko priežiūros įstaigų galimybes, kas leistų tėveliams derinti profesinę karjerą ir vaikų auginimą, šeimoms suteikti mokesčių lengvatas. Realus skatinimas grįžti į darbo rinką būtų lankstūs darbo santykiai, sudarant galimybę vaikus auginantiems tėvams pasirinkti darbo trukmę. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ne visą dieną dirba daugiau kaip 75 proc. moterų ir apie pusę vyrų, Vokietijoje – atitinkamai apie 43 proc. ir 24 proc. Lietuvoje šie skaičiai nesiekia ir 10 proc.

VEIDAS: Ar išmokų mažinimas vėl nesumažins gimstamumo?

A.B.: Didelės piniginės išmokos nėra vienintelis būdas skatinti gimstamumą. Šiandien tradicinė gerovės valstybės samprata pakito, nes didėjančios socialinės apsaugos išlaidos ir ekonomikos sulėtėjimas verčia valstybes ieškoti naujų socialinės apsaugos sistemų organizavimo ir valdymo formų. Vakarų Europos valstybėse jau keliolika metų plėtojamos efektyvios socialinės apsaugos priemonės: valstybės aktyviai vykdo įvairias darbo rinkos skatinimo ir mokymo programas – kuria darbo vietas viešajame sektoriuje, moka išmokas darbo vietą kitame regione pasirenkantiems darbuotojams, imasi laikino įdarbinimo programų ir kt., egzistuoja daug mokymo programų, skirtų bedarbiams. Pasyvios socialinės apsaugos koncepcija, pagal kurią socialinės apsaugos paskirtis yra suteikti finansinę paramą asmenims, susidūrusiems su socialine rizika, iš esmės nebetaikoma.

VEIDAS: Jūsų manymu, Vyriausybės siūlymai – gaisro gesinimas ar sisteminė socialinio draudimo reforma?

A.B.: Valstybinio socialinio draudimo fondo finansinė padėtis šiandien ypač sudėtinga. “Sodros” duomenimis, šių metų gegužės mėnesio išmokos 246,3 mln. Lt didesnės už pajamas. Ir abejotina, ar artimiausiu metu bus tokia situacija, kai pajamos padengs išmokas.

Nepatvirtinus kompleksinės visos socialinės apsaugos sistemos reformos koncepcijos, bandymai ją reformuoti kelia tik daugiau teisinio neaiškumo. Mokesčių didinimas bei išmokų mažinimas neišsprendė socialinio draudimo biudžeto deficito, o ateities demografinės perspektyvos ir toliau lieka niūrios. Pavyzdžiui, dabar dirbančiųjų ir pensininkų santykis yra 1,7:1, o prognozuojamas po penkiasdešimties metų – 1:1.

VEIDAS: Tad kokius receptus siūlytumėte Jūs?

A.B.: Būtini tik kompleksiniai veiksmai: reikia išplėsti sistemos finansavimo bazę didinant užimtumą, peržiūrėti socialinės paramos ir socialinio draudimo išmokas, kad jos nesidubliuotų, išmokas susieti su tos amžiaus grupės asmenų būsima gyvenimo trukme, kaip, pavyzdžiui, Danijoje pensijos buvo susietos su būsima gyvenimo trukme.

Nemanau, kad šioje srityje ypatinga skuba yra gerai, nes socialinės apsaugos sistema orientuota į ilgalaikius procesus, žmonių pasitikėjimą ja, ji – tam tikro stabilumo garantas. Deja, reforma vykdoma dalimis: šiandien tvarkomos motinystės (tėvystės) išmokos, rytoj galbūt bus priimtas galutinis sprendimas ilginti pensinį amžių, o poryt – pradėti socialinės paramos reformą. Tačiau socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokas reikia reformuoti kartu su darbo teise, didinant darbo santykių lankstumą ir mobilumą darbo rinkoje.

Be to, svarstant pokyčius socialinio draudimo sistemoje, kurie aktualūs kiekvienam gyventojui, Vyriausybė turi įtraukti į diskusiją kuo daugiau žmonių, organizacijų, ekspertų, viešai svarstyti alternatyvias nuomones. Tai leistų padidinti žmonių pasitikėjimą būsima socialinio draudimo sistema. Pavyzdžiui, Švedijoje kuriant naują šiuolaikinę pensijų sistemą diskutuojama ir konsultuojamasi buvo apie dešimt metų.

Vykdant socialinės apsaugos reformas negalima ir akcentuoti vien taupymo, nes šioje srityje taikomi universalumo, bazinės apsaugos bei solidarumo principai. Tai susiję su žmogaus teisėmis ir neleidžia taikyti vien tik ekonominių mechanizmų. Be to, neturėtų nukentėti labiausiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai. Tik nustačius aiškias socialinės apsaugos reformų kryptis ir jas patvirtinus galima sėkminga reformų perspektyva. Sutinku, kad nelengva pasiekti sutarimo, tačiau socialinės apsaugos sistemos būklė yra tokia, kad kito kelio tiesiog nėra.