35 tūkst. litų už vieno kambario, 50 tūkst. – už dviejų kambarių butą? Ne kokią nors landynę, bet suremontuotą ir su visais patogumais, ne bendrabutyje, o tipiniame sename daugiabutyje. Pasirodo, butą už tiek jau galima įsigyti ir Vilniuje.
Kai anksčiau tekdavo girdėti kalbų, kad Vilniuje jau formuojasi tokie rajonai, kuriuose ypač ryškus kokios nors socialinės klasės dominavimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, į tai visada žiūrėjau šiek tiek nepatikliai, manydama, jog kalbos apie tai yra truputį „perspaustos“. Juk kiekviename mieste esama ir prestižinių, ir nelabai prestižinių rajonų, bet kad ir kokį įvaizdį vienas ar kitas gyvenamasis kvartalas turėtų, vis tiek visur bus visokių žmonių – nuo pačių turtingiausių iki didžiausių vargšų. O Vilniuje ypač gausu tokių socialinių kontrastų, juk net šalia dangoraižių tebestovi senos trobos, kuriose nėra nei šilto vandens, nei tualeto.
Visa tai tiesa: nė vienas sostinės kvartalas dar nėra toks beviltiškas, kad galėtum sakyti, jog ten beliko vieni alkoholikai, dirbti nenorintys bedarbiai, visokie iš pašalpų gyvenantys veltėdžiai ir, žinoma, vargšai pensininkai, nes visi kiti jau išsikėlė kitur. Vis dėlto akivaizdu, kad Vilniuje per pastaruosius du dešimtmečius įvyko labai rimtų socialinių pokyčių, lėmusių tai, kad kai kuriuose gyvenamuosiuose rajonuose pasiskirstymas pagal socialinius sluoksnius tapo ypač ryškus. Ir būtent nekilnojamojo turto kainos yra vienas tų rodiklių, liudijančių apie įvykusį lūžį ir atsiradusius socialinius netolygumus.
Štai sostinės Naujininkų rajone (tokiose gatvėse, kaip Dzūkų, Pelesos ar Panevėžio) šios tendencijos jau kuris laikas labai stipriai koreguoja nekilnojamojo turto kainas. Teko girdėti ne vieną graudžią istoriją, kiek žmonės vargo bandydami parduoti net ir visai neprastą butą šiame kvartale, ir kad parduoti galų gale pavyko tik itin drastiškai sumažinus kainą. Taigi jau ir sostinėje atsiranda 1–2 kambarių butų, siūlomų vos už 30–60 tūkst. Lt. Vis dėlto, kiek teko susidurti, daug tokių bandymų parduoti butą taip ir baigiasi susitaikymu, kad išsikelti „kur geriau“ jau nepavyks, nes ką gi kitur įpirksi atidavęs gerą butą blogoje vietoje pusvelčiui.
Deja, socialinis Naujininkų portretas šiandien iš tiesų labai liūdnas. Niekur kitur neteko matyti tiek daug alkoholikų, narkomanų, po kiemus slankiojančių purvinų vaikų apiplyšusiais drabužiais ir taip dažnai net be iškvietimo užsukančių policijos patrulių. „Girtuoklių čia daug, jie nuolat sėdi stotelėje priešais parduotuvę, bet jie nepiktybiniai, – raminasi viena pensininkė, bet priduria: – Tik blogai, kad ant namo kampo šlapinasi.“
Naujininkų gyventojų pomėgius išduoda ir tai, kad šiame rajone prie kiekvieno kampo gali rasti mažų parduotuvių, kuriose populiariausia prekė – pigus alkoholis.
Beje, Dzūkų gatvėje po ilgos pertraukos imta statyti naują ekonominės klasės daugiabutį – butai jame jau parduodami. Patys nekilnojamojo turto brokeriai skelbimuose nė nebando slėpti, kad šis mikrorajonas daug ką gąsdina, bet vis tiek siūlo čia keltis, nes juk yra ir pliusų: rajonas netoli centro, susisiekimas puikus, gerai išplėtota infrastruktūra (daug mokyklų, darželių). Kiek teko kalbėtis su didžiųjų nekilnojamojo turto bendrovių vadovais, būtent dėl šio aspekto jie ragina nenurašyti tokių senųjų Vilniaus mikrorajonų, kaip Naujininkai. Kitaip tariant, jie tiki, kad Naujininkai dar turi šansą, ypač jei bus sugebėta išjudinti apgailėtinai atrodančių daugiabučių renovaciją.
Žinoma, tiems girtuokliams, kurie ištisas dienas sėdi ant suolelio stotelėje, kaip vandenį gurkšnodami alų iš bambalio, visokios renovacijos – nė motais. Vis dėlto norisi tikėti, kad šis ir kiti seniausi sostinės mikrorajonai dar nėra visiškai pasmerkti tapti tikrais socialiniais „getais“.

Giedrė Bolzanė