Estijos parlamento narys Heimaras Lenkas nutarė savo kailiu išbandyti, kaip galima pragyventi iš šalyje nustatytos minimalios socialinės pašalpos – 220 Lt. Taigi visą spalį maitinosi pigiomis košėmis ir balta duona. Savaime suprantama, kad po šio eksperimento tiek jam, tiek jo kolegoms kilo tam tikrų minčių (paaiškėjo, kad su tokia suma galima tverti mėnesį ar du, bet ne ilgiau). Veikiausiai visa ši istorija gali nulemti naujus sprendimus, o gal net permainas Estijos socialinės apsaugos sistemoje.

Čia kyla klausimas, ar mūsų valdantieji, tarkime, Seimo nariai ar ministrai negalėtų save išbandyti taip ar panašiai eksperimentuodami. Galbūt po to jie praregėtų ir į viską imų žvelgti visai kitomis akimis. Pradžiai galima  gal pabandyti ne nuo tokių asketiškų išgyvenimo stebuklų, o, pavyzdžiui, pradėti nuo minimalios algos. Bet to neverta tikėtis, nes mūsų išrinktieji mano, kad užsiimti tokiais niekais (tai yra pagyventi taip, kaip gyvena trečdalis Lietuvos žmonių) neišmintinga, populistiška ir primityvu. Vis dėlto tai kaip tik būtų išmintinga. Galbūt neišmintinga sėdėti rūmuose Gedimino pr. 11 ir manyti, jog viską žinai.

Lietuvoje tikrai kai kas apsiverstų ir visuomenės vertinimuose įvyktų lūžis jei, tarkime, premjeras ar ministrai dažniau išvažiuotų į skirtingus Lietuvos regionus ir aktyviau bei artimiau imtų bendrauti su gyventojais. Ir ne du kartus per metus, o kartą per savaitę. Po tokių išvykų premjero sprendimai skirtųsi nuo dabartinių, o visuomenė jį priimtų kaip savą žmogų, o ne kone kaip į visų nelaimių kaltininką. Tik svarbiausia nepranešti, kur ketinama vykti. Nes dabar, kai prieš mėnesį paskelbiama, jog premjeras su delegacija ar prezidentė su svita vyks į tokį ir tokį rajoną, tokį ir tokį miestelį, šie mėnesį ruošiasi, vėliau svečius pasitinka ne tik su duona ir druska, bet ir su vaišėmis, muzika, pažangių įmonių pristatymu ir gražiausių vietų aprodymu. Kam visa tai? Juk šios kelionės ne turistinės.

Jei būtų apsilankoma neįspėjus, reakcija būtų visai kitokia ir valstybės tarnautojams kur kas naudingesnė. Jie pamatytų tikrąjį vaizdą, trūkumus, pabendrautų su tikrais, ne reprezentaciniais, žmonėmis, sužinotų, ką ir kur galima keisti ir kur sutaupyti.

Jei nėra laiko belstis kur nors į Skuodą ar Biržus, šį tą prasmingo galima nuveikti ir Vilniuje. Premjero tikrai niekas nepriluptų, jei jis vieną dieną užsuktų į Darbo biržą, ir ne pas direktorių, o aplankytų bedarbius; kitą dieną – į kokią įmonėlę pasiteirauti, kaip ji gyvuoja, kas trukdo steigti darbo vietas; trečią dieną gal vertėtų 15 minučių skirti susitikti su kokio daugiabučio namo gyventojais, po kurio premjeras puikiai žinotų, kodėl Lietuvoje vis delsiama pradėti renovuoti daugiabučius namus (ir galbūt priimtų tinkamus sprendimus); ketvirtą dieną – galbūt pravartu būtų papietauti su keliolika kultūrininkų ir pasiteirauti nuomonės, kaip protingiau paskirstyti tegul ir skurdžius kultūrai skirtus biudžeto asignavimus.

Panašiai galėtų pasielgti ir daugybė kitų aukščiausio lygio pareigas einančių veikėjų. Ir tai tikrai ne populizmas. Tai viso labo valdžia arčiau žmonių ir sveikesnė atmosfera valstybėje.