Kaip ir kodėl reikia (ir ar iš viso reikia) reformuoti socialinio draudimo sistemą?

Apie socialinio draudimo reformą šiandien šneka visi: jos reikalauja prezidentė, ją žada iki vasario parengti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl jos diskutuoja politinės partijos ir ekspertai. Svarstymus paskatino ir smarkiai įkaitino pastaraisiais metais atsiradęs socialinio draudimo biudžeto deficitas. Nuo 2008 m. jo išlaidos viršija pajamas, ir šios liūdnos tendencijos galo nematyti. 2011 m. biudžetas taip pat pateiktas tvirtinti su 2,6 mlrd. Lt deficitu.

Problemų priežastys – politika, krizė, demografija
Dabartinės “Sodros” padėties tiesioginės priežastys ne kartą minėtos: neatsakingas politikų elgesys, krizės poveikis ir ilgalaikės demografinės bei darbo rinkos tendencijos. 2007–2008 m. priešrinkiminės varžytuvės smarkiai ir ne pagal išgales (net jei nebūtų buvę krizės) padidino socialinio draudimo išlaidas. 2007 m. motinystės (tėvystės) išmokos kainavo 300 mln., o 2009 ir 2010 m. jau teko mokėti keturis kartus, arba kasmet beveik milijardu litų, daugiau. 35 proc. padidintos ir pensijų išlaidos – nuo 6,1 iki 8,3 mlrd. Lt.
Socialinio draudimo pajamas lemia uždarbiai. Jie 2008 m., palyginti su 2007 m., padidėjo 18 proc. Jei šis augimas būtų išlikęs ir 2009-aisiais, per dvejus metus uždarbis būtų padidėjęs beveik 39 proc., taigi pensijų didinimas, nesitikint recesijos, buvo daugmaž pamatuotas. Lietuvoje ir po pensijų padidinimo joms buvo išleidžiama perpus mažiau lėšų, palyginti su BVP, negu ES vidurkis. Tačiau ketveriopas motinystės išmokų padidinimas būtų sužlugdęs socialinio draudimo biudžetą ir be krizės.
Deja, algos 2009 m. sumažėjo beveik 8 proc., o dėl nedarbo pačių apdraustųjų liko 10 proc. mažiau. Tačiau 2008 m. pabaigoje atėjusi į valdžią koalicija 2009 m. nesiryžo sumažinti socialinių išmokų, todėl “Sodros” biudžeto rezultatas blogiausias per visą jo istoriją. 2010 m. net išmokų sumažinimas nebegelbėjo nuo didžiulio biudžeto deficito.
Rimtą rūpestį kelia ir demografinės tendencijos. Dabar trims žmonėms iki 60 metų tenka vienas vyresnis nei 60-ies, o 2060-aisiais jų bus po tiek pat.
Padėtį blogina ir tai, kad ne visi darbingo amžiaus žmonės dirba ir moka įmokas. “Sodros” duomenimis, 2010 m. apdraustųjų, mokančių įmokas, buvo 1,3 mln., senatvės pensininkų – apie 600 tūkst., o invalidumo ir netekto darbingumo pensininkų – 226 tūkst. Taigi trims dirbantiesiems tenka du senatvės ar negalios pensininkai.
Šie faktai verčia kelti keletą esminių socialinio draudimo dabarčiai ir ateičiai svarbių klausimų. Pirma, ar gali būti socialinio draudimo sistema reformuota taip, kad ji būtų atsparesnė neapgalvotiems politiniams poveikiams ir ekonominiams svyravimams? Antra, gal yra būdas, kad išmokos, ypač pensijos, užtikrintų jų gavėjams orumo nežeminančias pajamas? Trečias ne mažiau svarbus klausimas – kaip užtikrinti socialinio draudimo finansinį stabilumą nepalankių demografinių poslinkių akivaizdoje?

Finansavimo būdo pakeitimas svarbiausių problemų neišspręs

Karštesnės galvos apskritai siūlo likviduoti socialinį draudimą, kaip nepasiteisinusią sistemą. Tačiau atmetus tai, kad būtume vienintelė tokia ES šalis, – turėtume pasikliauti vien privačiais fondais ir draudimu. Gal fondai saugesni krizės akivaizdoje ir gali garantuoti didesnes pajamas senatvėje? Ne, 2008 m. Lietuvos pensijų fondų apskaitos vieneto vertė vidutiniškai krito beveik 20 proc. Jei turėtume tik kaupiamąją sistemą, tais metais išėję į pensiją žmonės visą likusį gyvenimą gautų penktadaliu (o kai kurie ir per pusę) sumažėjusią pensiją tuo metu, kai vidutinė “Sodros” senatvės pensija sumažėjo 9 proc., ir tai tik laikinai. Gal fondai labiau apsaugoti nuo politikų sprendimų? Tik iš dalies, tą liudija ir Lietuvoje bei kitose šalyse įteisintas įmokų į fondus sumažinimas.
Tačiau gal kaupiamoji pensijų sistema geriau sprendžia senėjimo problemą? Irgi ne. Įsivaizduokime ateities visuomenę, kurioje daugybė pensininkų su milijoninėmis santaupomis, bet labai mažai dirbančiųjų, kurie galėtų pagaminti duonos ir žaidimų. Tada už duonos kepaliuką reikės mokėti milijoną.

Neatidėliotini sprendimai – nepopuliarūs, bet neišvengiami

Tai ką gi daryti? Iš pradžių – ką reikėtų padaryti tuoj pat. Tam nereikia reformos, bet reikia tvirtos politinės valios ir gebėjimo paaiškinti žmonėms nepopuliarius sprendimus.
Norint bent jau stabilizuoti socialinio draudimo finansus, reikėtų atsisakyti pažado kompensuoti dėl pensijų sumažinimo neišmokėtas sumas. Ar kas nors ketina kompensuoti dirbantiesiems jų sumažėjusį arba dėl nedarbo visai prarastą atlyginimą? Konstitucinio Teismo argumentas, kad pensija yra nuosavybė, einamojo finansavimo pensijai visiškai netinkamas. Nerasime, kad Konstitucijoje būtų taip ir parašyta. Tai tėra pensininkų anksčiau mokėtomis įmokomis įgyta teisė, kad dirbantieji su nebedirbančiais dėl senatvės ar negalios žmonėmis dalytųsi savo pajamomis, todėl jos dydis nuo tų pajamų didėjimo ar mažėjimo tiesiogiai priklauso.
Nors dėl krizės 2008 m. sumažėjo ir pensijų fonduose sukauptų aktyvų vertė, kažkodėl niekas nesiūlo, kad reikėtų ir tuos praradimus kompensuoti. Atsigaus ekonomika, didės žmonių uždarbiai, pensijos galės grįžti į ankstesnį lygį ir toliau didėti. Tokį kompensavimo būdą ir siūlo Vyriausybė. O jei pensijų sistemai užkrausime milijardines kompensacines išmokas, su pensijų didinimu reikės ilgam atsisveikinti.
Antra, motinystės draudimo išmokos turi grįžti jei ne į 2007-ųjų, tai bent į perpus kuklesnį negu dabar lygį. Tam tikri žingsniai šia kryptimi daromi, tačiau jie galėtų būti ryžtingesni. Ir apskritai, norint skatinti gimstamumą, reikia ne motinystės išmokas didinti, o valstybės lėšomis subsidijuoti šeimos ir darbo pareigų derinimo galimybes – palankių šeimoms darbo santykių ir sąlygų sudarymą, vaikų priežiūros infrastruktūros plėtrą.
O ginklas nuo kvailų politinių sprendimų gali būti tik vienas – protinga pilietinė visuomenė, suprantanti socialinio draudimo logiką ir neužkimbanti ant populistinių meškerių. Ekonominio ciklo svyravimus gali smarkiai sušvelninti socialinio draudimo rezervo fondas. Iki krizės tokį turėjome, bet jį išleidome padidinę motinystės išmokas, o estams rezervas leido nemažinti pensijų, neįlįsti į tokią didelę skolą, ir dabar jie turi eurą. Tokio fondo sudarymas ir šiuo metu privalomas pagal Lietuvos įstatymus, tereikia jų laikytis ir sugriežtinti rezervo naudojimo taisykles.

Kas lieka laukiamai “Sodros” reformai?

Pirma, finansiniam visos pensijų sistemos (kaupiamosios dalies – taip pat!) stabilumui bei išmokų adekvatumui užtikrinti gyvybiškai būtina išlaikyti racionalią proporciją tarp dirbančiųjų ir pensininkų. Todėl išėjimo į pensiją amžių reikia kuo greičiau pradėti didinti bent iki 65 metų vyrams ir moterims, rimtai pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumo, gimstamumo skatinimo politika. Nereikia turėti iliuzijų, kad kaupimu paremtoje sistemoje žmonės galės išeiti į pensiją “kada panorėję”. Jei bus mažai darbingo amžiaus žmonių, o daug norinčiųjų gauti pensiją, jų iki 60 metų sukauptos lėšos “įpirks” pernelyg mažą išmoką, ir vis tiek teks dirbti ilgiau.
Antra, reikia atkurti griežtą pensijos dydžio priklausomybę nuo mokėtų įmokų ir tuo grąžinti paskatas dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. Šitaip padarius mažesniosios pensijos būtų dar mažesnės, o didelės – dar didesnės. Turint galvoje mūsų pensijų dydį, mažesnių, o ir vidutinių pensijų gavėjus teks remti. Dabar šį vaidmenį atlieka bazinė pensija, mokama iš tų pačių socialinio draudimo lėšų. Tačiau savo esme ji yra paraminė, todėl jos finansavimą laipsniškai reikėtų perduoti valstybės biudžetui. Tai bent jau vizualiai sumažintų darbo jėgos kainą, nes sumažėtų socialinio draudimo įmoka, bet užtat gali tekti padidinti kitus mokesčius. Aiškesnės draudimo logikos įteisinimas būtų pozityvus žingsnis.
Trečia, reikalinga aiški ir skaidri pensijų indeksavimo tvarka. Lietuva – vienintelė iš ES šalių, neturinti privalomų pensijų indeksavimo taisyklių. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, atitinkamai didėtų ir pensijos, tačiau krizės akivaizdoje mažėjimas būtų neišvengiamas, o rezervo fondas tai šiek tiek amortizuotų.
Pensijos priklausomybę nuo mokėtų įmokų ir indeksavimo tvarką galima įgyvendinti bent dviem dabar svarstomais būdais – apskaitos vienetų (arba “taškų”) ir virtualių sąskaitų (vadinamoji NDC sistema). Pirmas būdas artimesnis dabartinei sistemai, o antrasis “virtualiai” imituoja kaupimą. Abu būdai turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau pasirinkimas tarp jų – vis dėlto labiau techninis, o ne principinis reformos aspektas.
Taigi fundamentalios socialinio draudimo problemos yra ne tik ir ne tiek jo vidaus, kiek išorės: tai neatsakingas elgesys su sistema, ekonominė krizė, blogėjanti demografinė padėtis, be to, ir nepakankamai civilizuoti darbo santykiai, kai darbuotojams nemokama, ką jie uždirbo, pasitenkinant minimalia alga. Todėl pokyčiai reikalingi ir išorėje, o sistemos viduje jie pirmiausia turi būti nukreipti į socialinio draudimo imuniteto išoriniams poveikiams stiprinimą bei skaidresnę ir aiškesnę vidinę sandarą, leisiančią užtikrinti didesnį pasitikėjimą socialinio draudimo sistema ir besąlygišką jos įsipareigojimų vykdymą.

Box 1
Valstybinio socialinio draudimo fondo einamųjų metų rezultatas (mln. Lt)
2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.*    2011 m.**
476    –1437    –2879    –2789    –2633
*Prognozė
**Biudžeto projektas
Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba

box2
Demografinės prognozės
Gyventojų iki 15 m., 15–59 m. ir per 60 m. skaičius (tūkst.)
2009 m.    2015 m.    2025 m.     2035 m.    2060 m.
499    468    388    316
2132    2085    1848    1679    1189
697    722    841    931
Gyventojai
0–15 m.
15–59 m.
60+ m.
Šaltinis: Statistikos departamentas