Paskelbti socialinio draudimo sistemos reformos koncepcijos metmenys sukėlė abejonių, ar gelbėdami “Sodrą” dar labiau nesugniuždysime socialinių išmokų gavėjų ir darbdavių.

Pirma, socialinio draudimo sistemos finansinis tvarumas, antra, adekvačių ir tikslingų išmokų garantijos, trečia, efektyvus sistemos administravimas – tokie oficialiai deklaruojami pagrindiniai “Sodros” reformos tikslai. “Tačiau paskelbtos septynios priemonės jiems siekti labiau sietinos tik su socialinio draudimo biudžeto subalansavimu, o kitų tikslų įgyvendinimas – tikriausiai tolesnių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pažadėtų svarstymų reikalas”, – sako reformos metmenis rengusios darbo grupės narys Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas, “Sodros” tarybos patarėjas, 1992–1993 m. socialinės apsaugos ministras Teodoras Medaiskis.

Beje, tarp darbo grupės ir SADM oficialiai pristatomų reformų yra akivaizdžių skirtumų. Darbo grupė nė žodžiu neužsiminė, kad už pirmas septynias ligos dienas turėtų mokėti darbdavys. SADM leidžia suprasti, kad šis net kai kuriuos Vyriausybės narius papiktinęs siūlymas atsirado ir ne jų iniciatyva, tačiau nė vienas iš Ministrų kabineto narių neprisiima šios idėjos autorystės.

Žinoma, nesukėlė ir negalėjo sukelti visuomenės entuziazmo nei šis, nei daugelis kitų siūlymų, tačiau nemaža jų dalis – neišvengiamybė.

Lietuviai – vieni jauniausių pensininkų

Kol Europa grasina streikais dėl siūlymų didinti pensinį amžių iki 67 metų, Lietuvoje piktinamasi ir 65 metų riba. Tačiau europinis standartas – 67 metai mūsų šalies vyrams reikštų dirbti iki grabo lentos, nes vidutinė tikėtina jų amžiaus trukmė, Statistikos departamento duomenimis, 66,3 metų, dešimtmečiu mažiau nei ES vidurkis. Taigi sunku atitikti vieną europinį standartą, kai tiek skiriamės nuo kito.

Antra vertus, dabar Lietuvos demografinė padėtis bene prasčiausia ES, artėjame prie to, kad vienam dirbančiajam teks vienas pensininkas, tad didinti pensinį amžių būtina. Beje, kaip primena T.Medaiskis, dar 1994 m. vasarą Seimo priimtas pirmasis pensijų įstatymas buvo nustatęs 65 metus, tačiau rudenį tas sprendimas sustabdytas ir pakeistas į 60 metų moterims ir 62,5 metų vyrams.

“Tačiau klausimas, ar tikrai toks tempas – kasmet didinti pensinį amžių pusmečiu – pamatuotas? Gal užtektų po kelis mėnesius?” – svarsto Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas.

T.Medaiskis pritaria, kad amžių ilginti reikia laipsniškai, be to, tik pradedant atsigauti ekonomikai ir atsirandant darbo vietų. Antra, pasak eksperto, šį sprendimą turi lydėti aiškiai apibrėžtos darbo rinkos politikos priemonės, užtikrinančios vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, o kol kas tokių nematyti.

Ekspertai vienu balsu pritaria siūlymui atsisakyti privilegijuotų valstybinių išmokų. “Tai turėtų būti ne socialinio draudimo, o paramos išmokos. Beje, apie tai kalbama nuo 1994 m., tačiau pokyčių lig šiol taip ir nesulaukėme”, – apgailestauja M.Romerio universiteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros docentas Audrius Bitinas. Vienintelis klausimas, kodėl pensinį amžių ketinama imti didinti iš karto, o paskirtos privilegijuotos pensijos bus ir toliau mokamos, mat reformos projekte siūloma tik atsisakyti skirti naujas.

Motinystės atostogas reikėtų leisti derinti su darbu

Net ne reformos, o klaidų taisymo kategorijai derėtų priskirti motinystės išmokų peržiūrą. Ekspertai stebisi ne tik išmokų dosnumu, bet ir nesuvokimu, kad per dvejus metus vaiką prižiūrinti mama ar tėtis ilgam iškrinta iš darbo rinkos ir paskui patiria sunkumų norėdamas į ją sugrįžti. “Vaiko auginimas tampa nesuderinamas su profesiniu tobulėjimu ir karjera, todėl, užuot ilgai mokėjus išmokas, geriau lėšas nukreipti į vaikų priežiūros infrastruktūros plėtrą – darželius, visokeriopas socialines paslaugas ir pan.”, – siūlo reformos darbo grupės narys T.Medaiskis. Jo manymu, išmokų apskaičiavimas pagal ilgesnį uždarbio laikotarpį – sveikintinas padarytos klaidos atitaisymas, sumažinantis galimybes piktnaudžiauti.

A.Bitino manymu, išmokos dydį reikėtų diferencijuoti mažesniais intervalais (pavyzdžiui, 100 proc. iki 4 mėn. ir pan.), o jei mama pradeda dirbti po kelias valandas, atitinkamai proporcingai mažinti. “Šitų išmokų esmė turi būti suteikti mamoms ne tik galimybę ramiai iki tam tikro laiko auginti vaikus, bet ir galimybę dirbti dalinį darbą”, – pabrėžia A.Bitinas. Jis pritaria, kad parama šeimai nebūtinai turi būti teikiama per “Sodros” išmokas, – šeimas esą galima remti suteikiant mokesčių lengvatų ar gerinant vaiko priežiūros įstaigas.

Kur kas daugiau abejonių kelia tas pusiau anoniminis siūlymas, kad darbdaviai turėtų mokėti už pirmas septynias ligos dienas. “To nėra nė vienoje ES valstybėje, maksimaliai darbdavys moka už keturias. Būkime realistai: padėtis tokia, kad darbdavys perkels šią naštą ant darbuotojo, tiksliau, tiesiog nemokės išmokų”, – neabejoja A.Sysas.

“Jei darbdaviai turės prisiimti papildomą finansinę naštą už dirbančiųjų ligą, būtina peržiūrėti socialinio draudimo įmokų tarifus. Tačiau, mano nuomone, dabartinė tvarka yra tikrai gera, tai rodo statistika – stipriai sumažėjo išmokų”, – tvirtina A.Bitinas.

Tačiau T.Medaiskio manymu, darbdavio apmokamas ligos laikotarpis sąžiningiems darbdaviams ir jų darbuotojams gali būti naudingas: “Tie, kurie neapsimeta sergantys, dabar užmoka už tuos, kurie apsimeta. Tokią praktiką reikia baigti, tačiau turėtų būti aiškiai pasakyta, kiek darbdaviui (ar darbuotojui) sumažės socialinio draudimo įmoka, jei pirmos septynios ligos dienos bus apmokamos darbdavio”.

Kodėl nelaimingi atsitikimai darbe – privačių bendrovių reikalas

Dar viename siūlyme – nelaimingų atsitikimų draudimą perduoti privačiam sektoriui – T.Medaiskis įžvelgia ir privalumų, ir trūkumų, o “Sodros” biudžeto subalansavimui tokio sprendimo įtaka nežymi, nes šios rūšies draudimo įmokos tarifas tesiekia 0,2 proc. “Pirma, privačiai administruojamas toks draudimas gali būti brangesnis. Vargu ar privačiam draudikui užteks 0,2 proc. apdraustojo uždarbio įmokos. Antra, visada atsiras darbdavių, kurie liks neapdraudę savo darbuotojų (nors ir privaloma). Nelaimės atveju nukentėjęs žmogus liks be nieko, o darbdavys gali būti nemokus ir nepajėgus išmokėti reikiamos išmokos. Trečia, įvykus sunkiai nelaimei turi būti išmokama nemaža suma, kuri padėtų sužalotam žmogui gyventi visą likusį gyvenimą. “Sodra” tai daro mokėdama periodinę išmoką, o privatūs draudikai bus linkę išmokėti vienkartines išmokas, kurių nukentėjęs žmogus nemokės paskirstyti visam likusiam gyvenimui”, – vardija T.Medaiskis.

Antra vertus, jis pripažįsta, kad privatus draudikas galbūt griežčiau prižiūrės, kaip įmonėje laikomasi darbo saugos, nes nelaimingi atsitikimai jam gali nepigiai kainuoti.

Kitas socialinės saugos ekspertas A.Bitinas mano, kad ši draudimo rūšis yra fundamentali socialinio draudimo srityje ir turėtų būti garantuojama valstybės. O darbdavį užtikrinti saugą darbe galima skatinti, pavyzdžiui, mokesčių lengvatomis.

“Sodros” reformos projekte siūlomi ir keli administraciniai pertvarkymai. Štai siūloma socialinio draudimo įmokų surinkimą perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, duomenų apie apdraustuosius administravimą paliekant “Sodrai”. Tačiau tokią idėją jau keliskart buvo bandoma įgyvendinti, bet po ekonominių skaičiavimų ir efektyvumo įvertinimo jos būdavo atsisakoma.

Reforma: ar tokia ir ar įmanoma

Praėjusią savaitę paskelbta “Sodros” reformos vizija kelia abejonių ir dėl jos esminių principų, ir dėl įgyvendinimo garantijų. Joje išskiriami du etapai: neatidėliotinos (iki 2012 m.) ir ilgalaikės reformos, kurios būtų pradėtos po trejų metų ir įgyvendinamos per 20 metų. “Taigi vis dar gajus nekompleksinio mąstymo sindromas”, – apibūdina docentas A.Bitinas.

“Sodros” finansinio tvarumo sistema turi sugebėti lanksčiai, be politikų įsikišimo reaguoti į demografinius ir ekonominius iššūkius. Tam ji turi turėti atsargos fondą ir išmokų formulę, kuri automatiškai reaguotų į ekonominius ir demografinius pokyčius”, – pabrėžia darbo grupės, rengusios projekto metmenis, narys Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis.

Tačiau užuot ieškojus galimybių tai garantuoti, koncepcijos projekte prirašyta daug siūlymų, kurie, pasak R.Kuodžio, panašūs į norą siaurai žinybiškai nusimesti socialinio draudimo sistemos problemas ir permesti jas į kitą vietą – valstybės biudžetą. Verta pridurti – dar ant pačių piliečių, darbdavių, privačių bendrovių pečių. Klausimas, kam tuomet mokame gana dideles socialinio draudimo įmokas?