Ar norime socialiai orientuotos, ar tik socialinių išmokų minimumą garantuojančios sistemos? Tik apsisprendus verta imtis ieškoti sektinų pavyzdžių kitose šalyse.

Daugumoje ES ir kitų vakarietiškų valstybių pensinis amžius didesnis, motinystės bei tėvystės išmokos mokamos trumpiau ir mažesnės, o darbdaviai ilgiau moka susirgusiam darbuotojui – “Sodros” reformos strategai europiniais pavyzdžiais bando atsikirsti vis garsėjančiam kritikų chorui.

Šių trijų didžiausio pasipriešinimo sulaukusių socialinių išmokų siūlymus ir pabandėme palyginti su mokamomis kitose Europos valstybėse – ne tik kaimynėse Latvijoje bei Estijoje, bet ir panašaus kaip mes dydžio Čekijoje ar socialinės gerovės etalonu laikomoje Švedijoje, už mus kur kas turtingesnėje, bet racionalumu garsėjančioje Vokietijoje, galų gale ir daugelyje sričių absoliučioje ES autsaiderėje Bulgarijoje.

Lyginome ieškodami atsakymų ne tik į tokius klausimus, kaip mes atrodome kitų šalių kontekste, bet ir ar tinka vadovautis vienais standartais, neatsižvelgiant į kitus – gyvenimo trukmės, mokesčių sistemos, valstybės biudžeto pajėgumo.

Kiek metų būsime pensininkai

Kol kas esame vieni jauniausių tarp ES ir kitų vakarietiškų valstybių pensininkų. Štai Norvegijoje pensinis amžius 67-eri metai, Airijoje – 66-eri, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje, kai kuriose kitose šalyse – 65-eri, Suomijoje – 62–68 m. Už lietuvius jaunesni pensininkai tik bulgarai – priklausomai nuo darbo pobūdžio, Bulgarijoje moterų pensinis amžius yra 47–60, vyrų 52–63 m., prancūzai, kurių dauguma į pensiją išeina šešiasdešimties, dar čekai, bet čia amžius jau pamažu ilginamas – vyrams iki 63-ejų, o moterims, priklausomai nuo to, kiek jos turi vaikų, iki 59–63 m., ir švedai, išeinantys į užtarnautą poilsį nuo 61-erių.

Ne tik Lietuva – visa senstanti Europa svarsto galimybes žmones vėliau išleisti į pensiją. Beveik pusėje ES šalių (Belgijoje, Graikijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rumunijoje ir kt.) tokie sprendimai arba jau priimti, arba siūlomi. Vokietijoje pensinis amžius pasislinks iki 67-erių, bet vokiečiai dvejų metų ribą pastumti numatę iki 2029-ųjų. Austrai moterų išėjimo į pensiją amžių – šešiasdešimt metų nori penkeriais metais pailginti per dešimtmetį, bet tik nuo 2024-ųjų. (Beje, daugiau nei dviejuose trečdaliuose ES valstybių moterų ir vyrų pensinis amžius arba toks pat, arba pamažu vienodinamas.) Tačiau Lietuvoje “Sodros” reformos autoriai siūlo tikrą šoko terapiją: pensinį amžių suvienodinti ties 65-erių metų riba per penkerius metus vyrams ir per dešimt metų moterims, ilginant po pusmetį pradedant 2011 ar 2012 metais.

Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros lektorius Dainius Bernotas atkreipia dėmesį į dar porą aspektų – oficialų ir tikrąjį pensinį amžių. Nors oficialus pensinis amžius Vakarų Europos šalyse dažniausiai 65-eri, o Rytų Europos – 62-eji metai, bet tikrasis t.y. kai asmuo realiai nutraukia savo darbinę veiklą, trejais ketveriais metais mažesnis. Tai susiję su vadinamosiomis ankstyvo išėjimo į pensiją programomis, kai leidžiama anksčiau (paprastai likus penkeriems metams iki oficialaus pensinio amžiaus) nutraukti darbinę veiklą ir gauti mažesnę senatvės pensiją.

Europos socialinio draudimo sistemas analizuojantis ekspertas primena, kad šių programų atsiradimą XX a. aštuntąjį dešimtmetį paskatino tuometė ekonominė krizė ir padidėjęs nedarbas, bet dabar dėl senstančios visuomenės ir lėtesnių ekonomikos augimo tempų Europos Komisija, atvirkščiai, ragina reformuoti darbo rinkos ir socialinio draudimo sistemas, kad žmonės būtų skatinami kuo ilgiau likti darbo rinkoje.

Beje, nemažai pensininkų dirba ir Lietuvoje: “Sodros” duomenimis, šių metų sausį dirbo kas devintas senatvės pensijos sulaukęs žmogus. Tačiau būtų naivu tvirtinti, kad dauguma jų tai daro norėdami save realizuoti. Kaip pastebi Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto lektorius Jonas Mickus, Vakarų šalyse pensija – apie 70 proc. buvusios algos, o pas mus nesiekia nė 50 proc. Dėl skirtingos gyvenimo kokybės 65-erių sulaukęs vakarietis dar pajėgus toliau keliauti po pasaulį, o pas mus dauguma būtų lyg nuvaryti arkliai.

Tad lyginantis su europiniais standartais vertėtų skaičiuoti ne tik kelerių metų galėsime išeiti į pensiją, bet ir kiek metų ją gausime. Lietuvos moterų vidutinis amžius 77,6, o vyrų – vos 66,3 metai, beveik dešimtmečiu mažesnis nei ES vidurkis, vadinasi, jie dirbtų kone iki grabo lentos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas tikina, kad jei pavyksta sulaukti 65-erių, vyrai vidutiniškai gyvena dar trylika, o moterys – apie aštuoniolika metų. Tačiau taip skaičiuojant Vakarų šalių piliečiai, su kurių pensiniu amžiumi bando mus sulyginti, pensininko gyvenimu džiaugiasi dar ilgiau.

Vis dėlto akivaizdu, kad artėjant grėsmei, kai vienam dirbančiam žmogui teks vienas pensininkas, kitos išeities, kaip pamažu ilginti pensinį amžių, nėra. Beje, 65-erių metų pensinis amžius buvo nustatytas dar 1994 m. priimtame Pensijų įstatyme, tačiau praėjus keliems mėnesiams po jo priėmimo ši nuostata buvo atšaukta. Jei, kaip ne kartą siūlyta, būtų suvienodintas vyrų ir moterų pensinis amžius ir pastūmėtas bent pusmečiu, gal šiandien “Sodra” nebūtų patekusi į tokią duobę. Be to, D.Jankausko pateikiamais skaičiavimais, jei pensinis amžius būtų ilginamas, kaip siūlo “Sodros” reformos autoriai, pensijos didėtų 7–15 proc. Pensinį amžių didinti iki 65 m. esame įsipareigoję ir pagal Lisabonos strategiją. Tačiau terminas jį pasiekti – 2026 m., o krizės laikotarpiu šoktelėjus nedarbui, daugumos ekspertų manymu, ne laikas didinti pensinį amžių, juolab taip drastiškai.

Motinystės išmokomis išsišokome

Atkreiptinas dėmesys, kad bene labiausiai iš europinio konteksto iškrintame pagal motinystės išmokas. Štai Europos Komisijoje užvirė diskusijos dėl siūlymų ES direktyvoje numatytų motinystės (tėvystės) minimalių išmokų trukmės – keturiolikos savaičių – pratęsimo mėnesiu, o Lietuvoje genocidu kaltinami net siūlymai sumažinti dvejus metus mokamas išmokas.

Skirtingos Europos šalys moka labai įvairios trukmės ir dydžio nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros išmokas. Vokietijoje, Šveicarijoje suteikiamos standartinės keturiolikos savaičių atostogos, Liuksemburge, Nyderlanduose, Prancūzijoje – šešiolikos savaičių. Danijoje tėvams po nėštumo ir gimdymo atostogų skiriamos dar 32 savaitės atostogų, kurias galima panaudoti, iki vaikui sukaks devyneri metai. Norvegijoje ir tėvui skiriamos dešimties savaičių atostogos, kurių negali panaudoti mama. Tačiau, kaip pastebi ekspertai, tiek mokėjimo trukme, tiek išmokų dydžiu Lietuva nepralenkiama, nors net turtingos šalys turi nusistačiusios maksimalias išmokų lubas.

Tačiau ekspertai pastebi, kad motinystės išmokos tėra vienas iš daugialypės valstybės paramos šeimai aspektų. Lietuvoje aiškinama, kad išmokos motinoms didelės, nes didinti gimstamumą – valstybės prioritetas. Tačiau, pasak socialinės srities eksperto J.Mickaus, tai tik populistinės kalbos, nes dauguma mokslininkų priėjo prie išvados, kad socialinės išmokos gimstamumo nepadidina. Gali būti laikinas pakilimas, kaip ir nutiko Lietuvoje, bet iš tiesų gimstamumą didina sudarytos sąlygos jauniems žmonėms derinti darbą, karjerą ir šeimą.

Įvairiuose ES dokumentuose siūloma sudaryti lankstų darbo grafiką ar suteikti galimybę dirbti ne visą darbo dieną, net siūloma galimybė dirbti išėjus motinystės atostogų. Pavyzdžiui, Vokietijoje leidžiama dirbti iki 30 val. per savaitę ir gauti motinystės pašalpą. Latvijoje dirbantiems motinystės ar tėvystės pašalpų gavėjams mokama pusė šios išmokos. Vakaruose yra platus įvairių paslaugų, kurios teikiamos vaikų turinčioms šeimoms, spektras – dienos centrai, darželiai.

“Deja, būtent galimybės derinti profesinį ir šeimos gyvenimą, palyginti su Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje vis dar labai menkos, – pastebi ekspertas D.Bernotas ir atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: – Visus pastaruosius dvidešimt metų Lietuva yra viena taupiausių valstybių ES pagal socialinės apsaugos finansavimą: pagal santykinę BVP dalį, skiriamą šiai sričiai, nuo ES vidurkio atsiliekame dukart. Vadinasi, atitinkamai ir dauguma socialinių išmokų Lietuvoje pagal santykį su darbo užmokesčiu vienos mažiausių. Todėl neproporcingas motinystės išmokų padidinimas, palyginti su kitomis socialinėmis išmokomis, tik dar kartą parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos fragmentiškumą”.

Darbdaviams tenka mokėti ir sergantiems

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje didelio pasipriešinimo sulaukę siūlymai darbdaviui mokėti už pirmą ligos savaitę daugelyje ES šalių būtų sutikti kaip palengvinimas, nes beveik visose ES valstybėse, išskyrus Airiją ir Graikiją, pradiniu ligos laikotarpiu ligos pašalpos mokėjimo našta, kai kur net iki mėnesio ar ilgiau, tenka darbdaviui. Pavyzdžiui, Danijoje darbdaviai moka už keturiolika ligos dienų, Prancūzijoje – už trisdešimt, Vokietijoje – net už šešias savaites. D.Bernotas aiškina, kad istoriškai taip buvo daroma siekiant užtikrinti saugias darbo sąlygas, rūpintis darbuotojų sveikatos profilaktika.

Beje, daugelyje šalių už pirmas ligos dienas nei darbdavys, nei valstybė pašalpos nemoka, taip siekiant išvengti pašalpų mokėjimo trumpalaikių ir ne itin sunkių ligų atveju. Švedai, latviai nemoka už vieną dieną, estai už dvi. Čekijoje neatėjus į darbą dėl trumpalaikės ligos mokėjimas iš viso nenumatytas: jei žmogaus liga užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, ligonis turi teisę iš darbdavio gauti išmoką nuo ketvirtos dienos, bet jei pasveiko greičiau nei per dvi savaites, negauna nieko.

D.Bernoto manymu, turint galvoje europinį kontekstą, darbdavio mokamos pašalpos trukmės pailginimas Lietuvoje galėtų būti vertinamas pozityviai, jei, kaip žadama, tai lydėtų darbdaviui taikomų socialinių mokesčių mažinimas.

Tik bėda ta, kad siūlymas darbdaviui prisiimti papildomą naštą pateiktas visai neparengtas, be konkrečių skaičiavimų, kokie mokesčiai ir kiek jie bus mažinami darbdaviui. Beje, darbo grupė siūlymo keisti ligos pašalpų mokėjimą visai nebuvo pateikusi. Kai šis siūlymas išlindo vos ne ekspromtu, nenuostabu, kad verslas, dalis ekspertų ir net Vyriausybės narių jį suprato kaip papildomą paslėptą mokestį verslui. “Kam tada reikalingas sveikatos draudimas?” – stebisi ir ekspertas J.Mickus.

Ir be visumos matymo, ir be prioritetų

Vis dėlto, palyginti Lietuvos socialinės politikos strategų siūlymus su europiniais standartais, akivaizdu, kad negali matuotis iš pažangaus pasaulio rūbo tik kokios rankovės.

“Labai gerai žinoti kitų šalių modelius, bet valstybių starto sąlygos ir gyvenimo tikrovė labai skirtinga. Svarbiausia ir pirmiausia reikia priimti politinį sprendimą ir visuomenės sutarimą – ar norime turėti daugiau apimančią socialiai orientuotą sistemą, bet tada ir mokesčiai turi būti didesni, ar mažiau apimančią, garantuojančią tam tikrą socialinių išmokų minimumą – tada ir mokesčiai mažesni. Neįmanoma uždirbti 2 tūkst. Lt, bet norėti automobilio, kainuojančio 100 tūkst. Lt. Lietuva turi tam tikrą BVP, tam tikras žmonių nuostatas mokėti mokesčius – juk galima susiskaičiuoti, kiek dabartinėmis sąlygomis įmanoma surinkti pinigų”, – prioritetų pasigedo “Sodros” reformos projekto darbo grupės narys, investicijų valdymo ekspertas, dirbantis su privačiais pensijų fondais, “Sindicatum Capital International” generalinis direktorius Saulius Racevičius.

Kritikos “Sodros” reformai daug: fragmentiškumas, visumos nematymas, prioritetų nenusistatymas, vienintelis tikslas – užkišti “Sodros” biudžeto skylę, nors ir siūlomomis priemonėmis būtų sutaupyta vos 300 mln. Lt per metus, o biudžeto deficitas pernai buvo 2,5 mlrd. Lt.

Tačiau dar kartą palyginkime save su kitais europiečiais. Nesunku pastebėti, kad, pavyzdžiui, mažą pensinį amžių sau leidžia dvi priešingybės – klestinti Švedija ir atsilikėlė Bulgarija. Tik dėl skirtingų priežasčių: pirmoji, nes čia piliečiai dėl socialinio rojaus priėmę nuostatą mokėti didelius mokesčius, o antroji – nes joje nuo socialistinės respublikos laikų mokamos mažos, bet ankstyvos išmokos, ir nėra politinės valios ką nors keisti. Faktas, kad mokant mažus mokesčius socialinio rojaus nebūna. Ko gero, teisūs tie, kurie sako, kad reikėjo pradėti ne nuo iš konteksto ištrauktų siūlymų, o nuo politinio ir visuomenės sutarimo, kurį pasaulio išbandytą modelį renkamės.