Nors buvusiuose kolektyviniuose soduose jau su žiburiu tektų ieškoti tikrųjų sodininkų, į savo sklypus atvykstančių tik laisvadieniais, o dienai baigiantis sėdančių atgal į mašinas ir lekiančių į savo tikruosius namus, jie ir toliau juridiškai laikomi daržo entuziastų buveine, o čia gyvenamuosius namus pasistatę žmonės naudojasi privilegija mokėti mažesnius nei tikrųjų gyvenviečių mokesčius.

Nekilnojamojo turo tarpininkas Vytautas Žukas sako, kad dabar vis dažniau pasigirsta iniciatyvų pakeisti sodininkų bendrijų statusą į tai, kuo jos iš tikrųjų yra – gyvenvietes, tačiau idėjos vis dar tvyro ore ir nėra įgavusios realių Vyriausybės ar Seimo dokumentų formų.

Tuo tarpu Lietuvos sodininkų draugijos prezidentas Vladislovas Butkevičius tvirtina, kad minčių apie statuso keitimą būta ekonominio pakilimo ir nekilnojamojo turto bumo metais, tačiau dabar apie jas visi pamiršę. “Kol kas sodams pačiame Šeškinės viduryje negresia virsti gyvenvietėmis”, – šypsosi pašnekovas.

Jis dėsto, kad net ir normalius gyvenamuosius namus soduose pasistatę žmonės vistiek lieka atleisti nuo žemės mokesčio, tad tenka tik dalytis nuomos mokesčiais savivaldybėms už sodų teritorijai priklausančią bendrojo naudojimo paskirties žemę.

Mažiau atsieina ir kai kurie komunaliniai mokesčiai: bendrijos neprijungtos prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos, yra pasistačiusios vietinius vandens siurblius (tad mokėti tenka tik už jų suvartojamą elektrą), o kanalizacijos problemas kiekvienas sklypas sprendžia individualiai.

V.Žukas skaičiuoja, kad krizė gerokai apkarpė sodo sklypų kainas. Pavyzdžiui, vilniečiams itin patrauklių Nemenčinės plente gausiai pabirusių sodininkų bendrijų sklypas prieš trejus metus kainavo iki 250 tūkst Lt, dabar panašų galima nusipirkti už 100 tūkst Lt nesiekiančią sumą.

Iš viso Lietuvoje yra 1800 sodininkų bendrijų, kurios padalytos į daugiau nei 250 tūkst. sklypų.