„Programuoju save 100 metų ir čia ne humoras“, – prieš pasitikdama 80-ąją sukaktį kuo ramiausiai „Veidui“ dėsto Kauno miesto savivaldybės politikė, praeityje žinoma medikė, šokėja, legendinio sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ trenerė ir siela – Jūratė Norvaišienė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Juozo Gruodžio muzikos mokykla, grojimas fortepijonu, sportinės gimnastikos treniruotės ir aukso medaliu baigta vidurinė mokykla kažkada J.Norvaišienei atvėrė duris į Medicinos institutą be stojamųjų. Ilgus metus dėstytoja Kauno medicinos universitete dirbusi Jūratė tuo pat metu buvo ir pramoginių šokių šokėja, viena  garsiausių sportinių šokių trenerių.

Televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis svarsto, kad sportinių šokių pedagogei užkopti ant aukščiausio profesinio laiptelio padėjo nepaprastas muzikalumas: „Gražiu žemu ir aksominiu balsu skambantys jos romansai nepalikdavo abejingų. Be jokios abejonės, tai prisidėjo prie auksinės Jūratės ir Česlovo poros laimėjimų.“

Norvaišų kaimynystėje įsikūręs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis nuveiktų darbų reikšmingumu Norvaišas tapatina su prezidento Valdo Adamkaus ir jo žmonos Almos pora. „Sūkurio“ vadovų trofėjų kolekcijoje – dešimtys apdovanojimų iš pasaulio, Europos ir tarptautinių šokių konkursų.

Jų vadovaujamame Kauno klube išaugo trijų amžiaus grupių planetos čempionai: jaunių – Andrius Ivašauskas ir Karolina Skorupskaitė (1997 m.), jaunimo – Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė (1998 m.), suaugusiųjų – Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė (2006 m.).

Norvaišos iš viso paruošė per 100 šalies sportinių šokių čempionų, keliasdešimt vicečempionų. „Ne kartą stebėjau Norvaišas sportinių šokių. Eleganciją, muzikalumą, o vietomis ir baleto elementus demonstruodami jie sugebėdavo savo pasirodymu paimti kiekvieną toje patalpoje esantį“, – apie sportinių šokių meistrų talentą atsiliepia ilgametis jų bičiulis V.Pauliukaitis.

Į šokius atvedė noras plėsti akiratį

Jūratė ir Česlovas susipažino dar studijuodami, o vėliau, kaip tuomet burbėjo konservatyvūs jų kolegos gydytojai, šokiais baltus chalatus sutepė. Nuo 1962-ųjų tik mėgėjiškai, o po kelerių metų jau ir profesionaliai, kaip šokių treneriai, įsitraukė į „Sūkurio veiklą.“

„Šokti nuėjome dėl bendro išsilavinimo: su Česlovu manėme, kad gydytojui nepakanka vien medicinos žinių, jo akiratis turi būti gerokai platesnis. Pasigirdus muzikai, išsilavinęs asmuo privalo žinoti, kaip dėlioti šokio žingsnelius“, – savo apsisprendimą susieti gyvenimą su šokiu prisiminė J.Norvaišienė.

Jei ne Medicinos institute dėstytojavusios medicinos daktarės Jūratės ir tuomečio sanatorijos vyriausiojo gydytojo Česlovo žingeidumas, sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs iki šiol Lietuvos vardą pasaulyje garsinančio sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ likimas. „Vieną dieną Jūratė pamatė, kad organizuojami dviejų savaičių šokių kursai. Ji paragino mane, kad pasimokytumėme šokti – tiesiog dėl savęs. Užteko kelių savaičių, kad pajustume aistrą šokiui“, – prisimena Č.Norvaiša.

Jau po metų tapę pirmaisiais Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionais, šio titulo Norvaišos dešimtmetį niekam neatidavė. Po metų pora buvo išsiųsta studijoms į Didžiąją Britaniją, kur studijavo standartinius ir Lotynų Amerikos šokius pas garsiausius to meto šokių pedagogus. Bešokdama šokėjų pora išmaišė kone visą pasaulį, o 1974 m. perėjo į profesionalus ir stojo prie „Sūkurio“ vadovų vairo.

Norvaišų dėka Kaune pradėtos rengti tarptautinio lygio „Gintarinės poros“ varžybos. „Be jų sportiniai šokiai Lietuvoje nebūtų tokie populiarūs. Jų vardai ir nuveikti darbai dar ilgai gyvuos jų mokinių atmintyje“, – sakė Norvaišų auklėtinė, sportinių šokių trenerė Sandra Kniazevičiūtė.

V.Pauliukaitis kartoja tą patį: „Norvaišų studijoje mokoma ne tik šokti – jų mokiniai išsineša daug gyvenimiškos patirties, bendravimo, taisyklingos laikysenos – išeina gyvenimo mokyklą. Visi, kurie pažįsta Jūratę, patvirtins – tai labai ryški ir šviesi asmenybė, niekada neišdavusi svarbiausio dalyko – profesionalumo.“

Itin disciplinuota, kontroliuojanti kiekvieną judesį ir žodį – toks įspūdis susidaro su šia moterimi bendraujant pirmą kartą, tačiau, „Veido“ pašnekovų nuomone, artimiau pažįstantys ją sako, kad moteris apdovanota ir humoro jausmu, ji pasižymi nutrūktgalviškumu.

Nuo mokyklos laikų Jūratė buvo labai padykusi ir dabar tokia liko. Trykštanti energija ir prigalvojanti pačių netikėčiausių dalykų“, – apie mergaičių klasės mokytojams krečiamas bendraklasės išdaigas prisiminė Norvaišienės klasiokė Adrijana Petraitienė. Tačiau, jos nuomone, žmones prie Jūratės labiausiai traukė kitos jos savybės – pareigingumas ir atsakomybė.

Žurnaliste netapo

Medicinos istorija, naujausi moksliniai atradimai ir dar daug kas drumsdavo pono Česlovo žmonos ramų miegą. Nuo jaunystės apie žurnalistikos studijas svajojusi Jūratė save realizavo visai kitose srityse, nors aistra rašymui ir skaitymui ją lydėjo visą gyvenimą: „Atmintį turėjau gerą – per dieną įveikdavusi tai, ko reikia studijoms ir darbams, naktimis skaitydavau, o ir mokslinių publikacijų per gyvenimą sunku suskaičiuoti, kiek parengiau.“

„Ji visuomet puikiai planavo savo laiką, nei aš, nei dukra nesame dėl to kentėję. Pusę savo disertacijos parašė skrydžių lėktuvu metu, ji visada pasižymėjo troškimu  lyderiauti. Matyt, kitaip nebūna gimusiais po Liūto žvaigždynu“, – moterį, su kuria nugyveno 55-erius metus, linkęs girti ir Č.Norvaiša.

Ne vieną dešimtmetį kaunietę pažįstantis choreografas Jurijus Smoriginas svarsto, kad Jūratės disciplinuotumą gyvenime lėmė ne tik jos profesinė veikla, bet ir puiki genetika: „Madam neištaškė savo sveikatos, visus šiuos metus puikiai save kontroliavo ir prižiūrėjo, taigi nieko stebėtino, kad ir į politinius vandenis išplaukė.“

Vienuoliką metų į aktyvų politinį Kauno miesto gyvenimą įsitraukusi J.Norvaišienė sako, kad šiuo keliu pasuko ne iš karto: „Amžiną atilsį Irena Matijošaitienė paskambino ir pakvietė prisidėti prie „Vieningo Kauno“. Atsisakiau iš pradžių, bet tik atsisakiusi pagalvojau, o kodėl ne? Nuolat sau kartodavau: „Nestovėk atsiskyrusi ir abejinga po medžiu, jei kas nors vyksta ne taip. Būkaktyvi, reaguok, keisk tai, kas nuo tavęs priklauso, taip jau antrą kadenciją Kauno miesto taryboje.“

Sportinių šokių trenerę ir aktyvią visuomenininkę pažįstantys kauniečiai tikina, kad tiek savo elgsena viešojoje erdvėje, tiek bendravimu ir pagarba aplinkiniams ji visada išsiskyrė ypatingu savo vertės pajautimu.

„Bendraudamas su Jūrate kaskart pasitempiu. Diplomatija, puikiu humoro jausmu ir savo srities profesionalumu pasižyminti šokio pedagogė niekuomet nenusileidžia iki prastų ir pigių televizijos laidų juokelių“, – apie šokių projektus televizijose komentavusią Jūratę atsiliepia V.Pauliukaitis. Viena efektingiausių, stilingiausių, moteriškiausių ir protingiausių Lietuvos moterų, žinomo režisieriaus vertinimu, verta didžiosios šokėjos vardo – Grande dame de la dance. Lietuvoje, skirtingai nei Prancūzijoje, nusipelnę šokėjos tokio įvertinimo nesulaukia.

Tapo reikšmingų atradimų liudininkais

Pasidomėjus, kaip savo karjerą ir asmeninį gyvenimą dabar vertintų pati legendinė sportinių šokių šokėja ir trenerė J.Norvaišienė suskumba pasidžiaugti didžiausiu savo gyvenimo patarėju ir draugu – sutuoktiniu.

„Neįsivaizduoju, ar būčiau šiandien tuo, kuo esu, jei ne Česlovas. Mes ne tik šokių aikštelę, bet ir buitį per pus dalijomės. Žinotumėte, kaip skaniai jis gamina“, – su meile ir pagarba apie vyrą atsiliepia pašnekovė, neslepianti, kad jai dėl vyro dėmesio jaunystėje tekę nemažai pasistengti.

„Iš pradžių nelabai jam tepatikau. Česlovas turėjo paklausą – protingas, sklidinas genialių sumanymų. Kurį laiką sumuštiniais vaišinau tiek jį, tiek jo draugus. Tuo metu jis skurdžiai vertėsi – jo tėvas sirgo, tačiau jam išdidumo nestigo. Bet abiems mums nepaprastai nuskilo: gimėme ir gyvenome nepaprastai įdomiu metu. Tapome radijo ir televizijos, mobiliojo telefono, interneto, lazerių atsiradimo liudininkais. Tai apie ką savo knygose rašė prancūzų rašytojas, mokslinės fantastikos žanro pradininkas Jules‘is  Verne‘as, viskas išsipildė, o mes tai matėme“, –  džiaugėsi ponia Jūratė.

Per gyvenimą kryptingu ir tiesiu keliu ėjusi pašnekovė didžiausiu savo laimėjimu vadina šeimą. Artimai su dukra ir jos šeima bendraujanti sportinių šokių trenerė apgailestauja, kad labai norėjo, bet nespėjo susilaukti antrosios atžalos: „Buvome per dideli egoistai, per daug gyvenome sau.“

Tačiau J.Norvaišienės anūkė Indrė Liaudanskienė sako, kad būtent močiutė jai buvo ir iki šiol tebėra sektinas pavyzdys, kaip reikia elgtis šeimoje ir viešumoje: „Ji – man daugiau nei močiutė, todėl norėdama pabrėžti pagarbą visuomet kreipiuosi vardu. Nuolat aktyvi, judesyje, nepriklausomai nuo metų naštos besidominti mokslo pažanga, o svarbiausia, jog siekdama asmeninių tikslų ji per tuos metus netapo abejinga supančiai aplinkai: prireikus išklausydavo, paguosdavo, patarimus man ir šiandien telefonu dalija.“

Iš J.Norvaišienės Indrė išmoko ir rūpintis savo sveikata (praustis po kontrastiniu dušu, sveikai maitintis, maudytis upėje). 13 metų profesionaliems šokiams atidavusi Norvaišų anūkė pati laukiasi ir su malonumu prisimena vasaras, leistas Kaune, pas senelius.

Jei ne pažanga, tai sveika gyvensena

„Visas mano ir Česlovo gyvenimas nuėjo į kultūros sferą: daugiau nei 50 metų su vyru vadovavome sportinių šokių klubui „Sūkurys“, organizavome tarptautinius konkursus „Gintarinė pora“, daug skaitėme, galbūt tai ir padėjo neatsilikti nuo laikmečio“, – svarsto  J.Norvaišienė.

„Ji visad buvo valingesnė, disciplinuotesnė ir kovingesnė už mane. Spinduliavo pavydėtina ištverme ir valia, o to pakako norint užkrėsti šokių virusu aplinkinius“, – apie ilgametę varžovę šokių aikštelėje atsiliepia trenerė Dalia Kamaitienė, tačiau prideda, kad per visus šiuos metus nėra su J.Norvaišiene susipykę ar užgaulaus žodžio viena kitai pasakę.

32 metus medicinai atidavusi sportinių šokių šokėja, trenerė ir pedagogė mano, kad labai svarbu gyvenime žinoti, kuria kryptimi judi, ko sieki, tuomet ir aplinkybės padeda, kaip sako ponia Jūratė, vis palankiai sukrenta. Tačiau kartais ir pačiam tenka įdėti nemažai pastangų norint pasirūpinti geresne rytdiena.

„Buvo laikas, kai įstojusi į J.Gruodžio vokalo klasę sirgdavau angina, todėl paskatinta dėstytojos ėmiau grūdintis, praustis po kontrastiniu dušu, nuo tada nei skersvėjų,  nei sušlapusių kojų nebijau“, – juokauja sveikuole pačių artimiausiu kaimynų vadinama J.Norvaišienė.

„Nuo ankstyvo pavasario iki tol, kol Nemuną aptraukia ledas, Jūratė kas rytą Nemune maudosi“, – apie pavydėtiną dabar jau ne tik kaimynės, bet ir politinės bendražygės discipliną atsiliepia jos akyse nuo mažens augęs Kauno meras V.Matijošaitis.

Mokslo pažanga besidominti sportinių šokių trenerė neabejoja, kad ateities medicinai pavyks prailginti šiandieninę žmogaus gyvenimo trukmę.

„Jau 2030 m. dėl sparčios mokslo ir technologijų pažangos individo amžius sieks 120 metų“, – su užsidegimu naujausias mokslininkų prognozes komentuoja iki spalio iš Nemuno neišlipanti sveikuolė. Tačiau, jei šios prognozės ir nepasiteisintų, ponia Jūratė sako turinti atsarginį planą – savo sveikata, mityba ir aktyvumu ji rūpinasi tiek, kiek save prisimena. Ilgaamžiškumas – ne tik Aukščiausiojo, bet ir jos pačios rankose.

TRUMPASIS INTERVIU

Šokis ar medicina?

– Jūrate, šokis ar medicininis išsilavinimas jums davė daugiau?

– Matyt, viskas kartu sudėjus. Pridėčiau dar ir muzikinį išsilavinimą. Suprasti ir pažinti žmogų, gebėti nustatyti jo diagnozę reikia ne mažesnių sugebėjimų nei muzikai ar choreografijai. Be medicinos žinių būti geru šokio pedagogu neįmanoma, turi žinoti, kokie raumenys, kokiam judesiui dirbant būtini. Iki šiol su Česlovu didžiuojamės, kad mūsų klubas vienintelis, išugdęs tris pasaulio čempionus.

– Kuo skiriasi profesionalus šokių treneris nuo mėgėjo?

– Profesionalui būtinos geros medicinos žinios. Tik tuomet pamatuojama, kuo gali baigtis per dideli krūviai jaunam organizmui. Žinomas ne vienas mirties atvejis sporto salėse dėl pernelyg apkrauto širdies raumens darbo.  Pernelyg mažam kraujo kiekiui patenkant į širdį, smegenims pritrūksta deguonies ir žmogus praradęs sąmonę miršta.

– Ar keičiasi visuomenės požiūris į mediciną?

– Šiandien į mediciną žiūrima labiau kaip į amatą, o žmogus nustumiamas į antrą planą. Mano nuomone, neturėtų taip būti. Bet viskas keičiasi.

– Teigiate, kad mūsų mintys lemia gyvenimo kokybę. Kodėl?

– Moksliškai įrodyta, kad visas žmogaus gyvenimas dėliojasi atspindžio ar bumerango principu: išmetei gerą žodį, ir tau geru sugrįš, tik blogas turi savybę kvadratu pasididinti prieš grįždamas. Todėl nereikėtų galvoti, kad kiti už jus prastesni, leisti sau juos užgaulioti ar įžeidinėti. Žodžiais turėtume išmokti naudotis labai atsargiai.

– Gyvenime jums teko įdėti daug pastangų, o gal jums atrodo, kad viskas lengvai dėliojosi?

– Ne kartą buvau atsidūrusi tokiose situacijose, kai angelas sargas ranką tiesė. Viena tokių situacijų buvo prieš pat Černobylio atominės elektrinės avariją (1986 m. balandžio 26 d.). Tuo metu buvau Kijevo medicinos instituto kvalifikacijos kėlimo kursuose. Tačiau naktį prieš pat avariją drauge su kitais fakulteto studentais išskridau. Kitus užklupo didžiulis radiacijos debesis virš Kijevo oro uosto.

Kita panaši patirtis ištiko skrendant į Vladivostoką: turėjome skristi apie 10 valandų, tačiau netrukus pajutau, ką reiškia įkaitęs lėktuvas. Kilus avarinei situacijai negalėjome nutūpti, teko sukti ratus danguje kol išdeginome degalus. Taip ir nesužinojome, kas tiksliai tąkart nutiko, bet nusileidę ant žemės radome laukiančias ugniagesių ir greitosios pagalbos automobilius, o visi į mus žiūrėjo išplėtę akis.

Jūratė Norvaišienė

Gimė 1935 m. rugpjūčio 19 d. Kaune.

1954 m. baigė Kauno 3-ąją mergaičių gimnaziją (dabar – Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazija), 1960 m. – Kauno medicinos institute įgijo gydytojos terapeutės specialybę.

Nuo 1960–1992 m. Kauno medicinos instituto dėstytoja, o nuo 1988 m. – docentė. Per tą laiką parašė vadovėlių socialinės higienos, sveikatos apsaugos organizavimo temomis.

Nuo 1960 m. kartu su savo vyru Česlovu Norvaiša lankė Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių kursus, kuriuos vedė Vidas Kamačis.

1963–1985 m. J. ir Č.Norvaišos Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių ansamblio šokėjai.

1965 m. drauge su vyru organizavo tarptautinį pramoginių šokių konkursą „Gintarinė pora.“

1964–1974 m. Lietuvos sportinių šokių čempionė.

1967–1974 m. pasaulio ir Europos pramoginių šokių čempionatų dalyvė.

1972 m.  1-ojo balinių šokių konkurso Maskvoje nugalėtoja.

Nuo 1974 m. kartu su Č.Norvaiša – Kauno profsąjungų kultūros rūmų ansamblio „Sūkurys“ vadovė ir trenerė.

Nuo 1975 m. tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėja.

1975–1989 m. treniravo Lietuvos, Bulgarijos ir Kazachijos pramoginių šokių rinktines.

Nuo 1988 m. docentė.

1996 m. Prezidentas apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Nuo 2011 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narė (koalicija „Vieningas Kaunas“).