"Veido" archyvas

Šįmet tarptautiniame festivalyje “Naujasis Baltijos šokis” atskirai grupei priklausė du spektakliai, kuriuos vienijo specifinis žanras – šokio opera. Vieno jų, pavadinto “Dykra”, choreografiją sukūrė 33-ejų metų klaipėdietė Agnija, kurios naujausias darbas “Paikos mergaitės maldos” vos prieš keletą mėnesių buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui.

Kai nebelieka vietos žmogui

“Bendrą jaunųjų Lietuvos menininkų projektą – šokio operą “Dykra” inspiravo prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o knyga “Simuliakrai ir simuliacija” ir Rodrigo Plá filmas “Vidinė dykuma”, – pasakojo choreografė, ne tik dėstanti šokio meną Klaipėdos universitete, bet ir vadovaujanti menininkų grupei “Žuvies akis”. – Juk paprastai dainuojantieji daug juda, o šokantieji naudoja savo balsą, kurį juk galima įvairiausiai išnaudoti. Štai ir sujungėme šias galimybes į vieną, leisdami visapusiškai pasireikšti keturiems šokantiems vyrukams: aktoriui Petrui Lisauskui, Choreografijos katedros studentui Dariui Beruliui, jaunam Muzikinio teatro solistui Mantui Černeckui ir spektaklio autoriui, kompozitorius bei dainininkui Jonui Sakalauskui.

Dykra – tai lietuviškas žodis, reiškiantis negyvenamą vietą. Tai ne dykuma, o atvirkščiai – joje visko tiek daug, kad neįmanoma niekam gyventi. Paralelės vedamos su šiandienine visuomene, kurioje, kai tokia greita informacijos ir viso ko kaita, žmogaus savasčiai, savajam “aš” nebelieka vietos… Man atrodo, vyrams ypač būdinga minioje pamesti save, pasiduoti paviršutiniškumui. Tuo tarpu moteris iš prigimties yra linkusi saugoti savitumą, tikrumo paiešką. Apie visa tai ir kalbame…”

Intuicijos vedama

"Veido" archyvas

Toks įstabus kelionių skonis…

Agnija yra iš tų nuostabių žmonių, kurie vienu metu moka nepaprastai lengvai derinti mažiausiai kelis darbus. Juk ne veltui ji yra šiuolaikinių menų festivalio “Plartforma” rengėjų komandos narė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja, šiuolaikinio šokio studijos “Žuvies akis” lyderė, Šiuolaikinio šokio asociacijos viena steigėjų, dirbo su uostamiesčio choru “Cantare”, tapusiu LTV projekto “Lietuvos balsai” laimėtoju, rūpinosi Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės kulminacinio renginio “Dainų diena: tūkstantmečio aušrų dainos Lietuvai” choreografija…

Kodėl svarbiausią vietą jos gyvenime užėmė būtent šiuolaikinis šokis? “Iki šiol dažnai renkuosi kelią pasikliaudama intuicija. Tiesiog jaučiau, kad sportiniai šokiai – ne man, – prisipažįsta pašnekovė, įsitikinusi, kad šiuolaikinis šokis turi galimybių tapti Klaipėdos kultūriniu ženklu. – Anksčiau daug šokusi, dabar savo šokio spektakliuose kažin ar kada šoksiu. Nes pasikeitė mano choreografinė atmintis: anksčiau šokio tekstą atsimindavau kinetiškai, dabar įgijau vizualinę atmintį – matau spektaklio visumą.”

Laisvė – gyvenimo leitmotyvas

“Mane pasirinko teatras”, – Agnijai labai patinka šis pasakymas, visiškai atitinkantis jos gyvenimą. Ji nuo mažumės labai mėgo šokti, tačiau vis ieškojo formos, kuri “būtų jos”. “Pamenu, kai mane šešiametę mama susiruošė vesti į sportinių šokių grupę “Žuvėdra”, kategoriškai pasipriešinau. Mat atrodė, kad juos šokdama pritrūksiu laisvės. Juk laisvė – mano gyvenimo leitmotyvas. Gal dėl to per mano visus spektaklius eina pagrindinė mintis – laisvė. Net mano vyras juokauja sakydamas: “Negi tave tiek varžau, kad taip veržiesi į tą laisvę?” Paskui mama mane vežė stoti į M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto mokyklą, tačiau dėl kažin kokių priežasčių ten manęs nepriėmė, – valiūkiškai nubraukia nuo akių užkritusią garbaną Agnija, paskui daug metų šokusi vaikų kolektyve “Junga”. – Jo viena dėstytoja, grįžusi iš Vokietijos, davė sušokti kažkokį modernų džiazinį šokį – būtent tuomet pajutau improvizacijos laisvės skonį…”

O ir atsisėdusi prie televizoriaus, kai rodydavo baletą ar kokius šokius, mažoji Agnija  pradingdavo iš gyvenimo valandų valandoms…

Truputėlis mistikos

Paskui buvo paauglystės paieškų pertrauka, kol būdama 15-os Agnija išvydo Kauno šokio teatro “Aura” spektaklį – štai jis ir padėjo paskutinį tašką: mergina suvokė, kad būtent taip šokti ir nori. Tik, deja, Klaipėdoje nebuvo kas propaguotų šį žanrą. “Ir kai mistiškai netikėtai (nes labai gerai baigiau vidurinę) neįstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos (stodama maniau, kad galbūt šokį pasiliksiu kaip hobį), griuvo pasaulis – metus pragyvenau apimta labai keistos būsenos. O paskui netikėtai apsisprendžiau studijuoti choreografiją Klaipėdoje.”

Čia baigusi mokslus ir vėl sustojusi apsisprendimų kryžkelėje Agnija mistiniu vadina ir kelią į Roterdamą. Mat dalyvaudama Lenkijoje vykusiame šokio kompozicijos seminare netikėtai gavo pasiūlymą ten studijuoti. “Lietuvoje iš tikrųjų nebuvo kur toliau mokytis šiuolaikinio šokio, tad nuvažiavau ir įstojau į Roterdamo šokio akademiją, – prisimena ji. – Ten mane iškart įmurkdė į kūrybą, o dar tas prastokas anglų kalbos mokėjimas… Dabar vis pagalvoju: kažin ar dar sykį tai ištverčiau.”

Laimėjo moteriškumas

Grįžusi iš Olandijos Agnija ir vėl pusmečiui užsidarė ir mąstė, mąstė… Juk viliojančių šansų po mokslų likti užsienyje buvo nemažai, tačiau Lietuvoje buvo šeima! “Draskė prieštaringos mintys ir norai, nežinojau, ko griebtis čia, Lietuvoje. Buvo nelengva. O paskui įsiliejau į menininkų grupės “Žuvies akis” veiklą ir kartu su jais parengiau pirmąjį šokio projektą “Insignum”. Taip viskas ir  prasidėjo…”

Tai laimėjo moteriškumas, troškimas išlaikyti šeimą? Išgirdusi žodį “moteriškumas” šnekioji Agnija trumpam nuščiūva. “Gana sudėtinga sudėlioti, kas tai man yra. Pirmiausia – vidinė laisvė, laisvė pasirinkti. Meilės davimas. Globa.

Savitumas. Nebijojimas, drąsa būti tuo, kuo nori būti, – gal būtent tai labiausiai ir traukia vyrus?” – vardijo susikaupusi.
Pati gyvendama nestandartinį gyvenimą, su vyru susipažino, kaip ji sako, visai neromantiškai, “standartiškai”. Dar paauglystėje nuo keturiolikos metų, savo gilaus tikėjimo periodu, per bažnyčios bendruomenę vykdavo savanore aukliauti į vaikų stovyklas – tą patį darė ir keleriais metais vyresnis Arūnas. “Bet meilė tarp mūsų įsižiebė tik po kelerių metų, kol dvidešimties už jo ištekėjau”, – sako Agnija.

Nėščia moteris – gražiausia

Tačiau gimdyti moteris neskubėjo. Sako, sulaukusi dvidešimt devynerių pastojo sąmoningai, širdies balso paskatinta, kad jau metas. Ir net būdama aštuntą mėnesį nėščia, jau su dideliu pilvuku, organizavo kasmetinį tarptautinį šiuolaikinių menų festivalį PLArTFORMA. “Kokios problemos, jei gerai jautiesi? Man besilaukianti moteris tokia graži, kad galvoju, jei lauksiuosi antro vaikelio, būtinai tai išnaudoti kūryboje, – šypsosi kalbėdama. – Stengiausi judėti per visą nėštumą – juk šokti nėščioms moterims, jeigu jos gerai jaučiasi, labai naudinga. Po nėštumo ir gimdymo tarsi iš naujo atradau ir visai kitaip suvokiu savo kūną, tarytum jis būtų prisipildęs naujo turinio…”

Ačiū, mama!

Šiandien Agnijai dėl sūnaus Jokūbo, kuriam dabar jau ketveri su puse, truputėlį skauda širdį. “Amžinai kažkur važiuoju, negaliu nuolat būti su juo, – prisipažįsta. – Bet ačiū mano mamai, kuri važiuoja mėnesiui dviem drauge su manimi ir, kol dirbu, rūpinasi sūnumi. O jau koks jo panašumas į ją! Ir jų santykiai labai ypatingi: dviese tiek prisifantazuoja, vaidina, dūksta, kad aš tiek kantrybės ir išradingumo pritrūkčiau… Tai mama tas žmogus, kuriam aš labiausiai dėkinga už laisvės pojūtį, nes ji nuo mažumės man leido viską rinktis pačiai ir visuomet visur palaikė. Net tada, kai aš mažytė žadėjau tapti balerina, ji mane vežė į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją… Šokėjų mano giminėje nėra, bet močiutė buvo dainininkė, skaitovė, aktorė, vaidinusi net pas patį Miltinį, mama – muzikantė, todėl mane supo intensyvus kultūrinis gyvenimas. Jokūbėlis irgi auga labai judrus, mėgsta šokti, bet užaugęs ketina groti būgnais. Jis – tikras mano lakmuso popierėlis.”

Ką gali vyro kantrybė

Ar patiria Agnijos šeima krizių? “Iki šiol per jas tik einam ir einam, – šypsosi. – Ir net “pasikalame”. Kodėl? Todėl, kad man, vertinančiai pasirinkimo laisvę, nuolat tenka laviruoti tarp visuomenės nustatytų stereotipų, o vyrui – taikstytis su tuo. Esu žmona, mama, bet mano gyvenimo būdas, deja, visiškai neatitinka įprastų normų. Todėl Arūnui sudėtinga būti tarp jų ir manęs. Ir tik jo kantrybės dėka mes vis dar esame kartu. Nes jam, gimusiam po Vėžio ženklu, namai, šeima yra aukščiausia vertybė. Įsivaizduoju, kaip dirbančiam nekilnojamojo turto versle Arūnui sudėtinga taikstytis su “visiška menininke” žmona. Nors kita vertus, jis irgi meniškos prigimties, buvo laikas, kai šokome kartu, jis šoko mano pirmajame projekte…”

Agnija labai džiaugiasi, kad Arūnas ir dabar jai viskuo padeda, nestokoja idėjų, pasiūlymų, visuomet išklauso. “Aš irgi labai stengiuosi būti jam dėmesinga. Labai stengiuosi, bet ar visada man pavyksta – tai kitas klausimas”, – atsidūsta choreografė.

Kada mama baisi

Agnija džiaugiasi, kad jos sūnus jai labai artimas savo natūra. “Jis labai skirtingai reaguoja į mano pastatymus ar mano pačios pasirodymus scenoje. Pavyzdžiui, kai “Paikos mergaitės maldose” mojuojame dideliais kalavijais, jo reakcija būna itin bloga –  juk mama lediniu veidu mojuoja baisiu daiktu! Ir kai žmonės ploja, jis šaukte šaukia: “Ko jūs plojat, mama buvo baisi!” Užtat Jokūbas labai mėgsta improvizacijas, netgi su didžiuliu malonumu per repeticijas pašviečia lempomis. Jis jaučia, kad improvizacija atskleidžia tikrąjį žmogaus vidų, patikėkite! Tiesiog akyse vyksta šokio terapija. Įsitikinau, kad vaikus agresija veikia labai blogai ir tiesiogiai.”

Užtat dabar pats šokdamas “Žuveliuko” studijoje sportiškasis Jokūbas guodžiasi, kad jam ten per lengva – kai kiti trepsi tam tikrus žingsnelius, jis griūna ant žemės ir pagal muziką voliojasi…

Kelionių rojus – ne tik ilsėtis

Atostogas (dažniausiai žiemą) Agnijos šeima stengiasi leisti būtinai kartu trise. Keliauja, kur įstengia, jau yra apvažiavę nemažai užsienio šalių, o savaitgalius mėgsta praleisti tai Londone, tai kitame gražiame mieste. “Pastaruoju metu keliavome po Ameriką, bet ir čia pasidaviau silpnybei kažką nuveikti: su dizainere Aiste Anaite surengėme teatralizuotą jos kolekcijos pristatymą. Vyras nesupyko – jis pats drabužius demonstravo. O aš pasidėjau sau pliusą, kad ne tik atostogauju…

Kas dabar?

Šiuo metu statydama choreografiją Klaipėdos muzikinio teatro barokinei operai “Didonė ir Enėjas” Agnija įsitikinusi, kad statiška muzika labai dera su šiuolaikiniu ekspresyvesniu šokio judesiu – nebus nuobodu. “Iki šiol nerandu žodžių apibrėžti, kas man yra šokis, – atsisveikindama prisipažįsta choreografė. – Gal šokis – tai vieta, kur aš esu? Net jeigu negalėčiau šokti, vis tiek nuo jo neatitraukčiau akių… Atsimenu, kažkas iš draugų man pasakė: tau gerai, tu save realizuoji. Tai nėra savirealizacija, – tuomet atsakiau. Man šokis yra tai, ką aš tiesiog turiu daryti, be ko negaliu gyventi. Laimė per šokį pajusti, kad esu čia ir dabar.”