“Veidas“ kasmet skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą. Tai darome ne todėl, kad norėtume pateikti intriguojančios informacijos apie Lietuvoje bei už jos ribų sukauptus turtus ir apie blizgantį turtingųjų gyvenimą. Mums daug svarbiau papasakoti, kokie yra mūsų turtuoliai, kodėl ir kaip jiems pavyko sukaupti savo turtus ir kaip jie savo pelnytai ar nepelnytai patirta sėkme dalijasi su visa visuomene.

Vieni paskelbtų turtuolių piktinasi tuo, kad kažkas skaičiuoja jų turtus, ir kategoriškai atsisako pasidalyti savo finansinės sėkmės priežastimis, kiti išsigąsta, kad visuomenė sužinos jų finansinę padėtį, ir slepiasi, treti noriai dalijasi praturtėjimo paslaptimis. O koks turėtų būti turtingo žmogaus santykis su visuomene? Šis klausimas buvo keliamas visais civilizuotos žmonijos egzistavimo laikais ir priklausomai nuo laikmečio pateikiami skirtingi atsakymai. O kaip yra šiandieninėje Lietuvoje?

Katalikų bažnyčios požiūris į turtą ir su juo susijusią atsakomybę išreikštas gausiose skirtingų laikmečių ir popiežių enciklikose. Vienoje naujausių – “Caritas in veritate” (popiežiaus Benedikto XVI) tvirtinama: „Asmens kilnumas ir teisingumas reikalauja, kad ekonominiai sprendimai – ypač šiandien (sunkmečiu) – perdėtai ir morališkai nepriimtinai nepadidintų skirtumų turto lygmeniu ir kad prioritetinis toliau būtų tikslas visiems atverti prieitį prie darbo ir stengtis išlaikyti galimybę dirbti. Tam reikia „ekonominio proto“. Sistemos nulemtas nelygybės didėjimas tarp šalies visuomeninių grupių ir įvairių šalies gyventojų bei didžiulis santykinio skurdo augimas ne tik ardo visuomeninį audinį ir taip kelia pavojų demokratijai. Tai neigiamai atsiliepia ir ekonomikos plotmei, mat tada vis labiau menksta „visuotinis kapitalas“ ir pakertami visi pasitikėjimu, patikimumu ir taisyklių laikymusi besiremiantys santykiai, būtini bet kokiam piliečių bendram gyvenimui.“

Ar ne su tokiu nepasitikėjimu savo turtingaisiais ir mes esame susidūrę šiandien? Iš sovietinės lygiavos, materialinio ir dvasinio skurdo pabėgę visi buvome daugmaž vienodi. Bet šiandien vieni turtingi, kiti vargšai. Kaip liudija ekonominiai rodikliai, turto ir skurdo atskirtis vis didėja. Taip visuomenėje sukeliama nemaža įtampa.

Ši problema nėra būdinga tik mums vieniems, ji labai sena. Popiežius Leonas XIII 1881 m. gegužės 15 d. išleido į pasaulį savo garsiąją encikliką “Rerum novarum” (liet. “Kapitalo ir darbininkų teisės bei atsakomybė”). Šiame dokumente Katalikų bažnyčia pirmą kartą išreiškė savo oficialų požiūrį, koks turi būti krikščioniškas kapitalo ir darbininkų santykis, pasauliui žengiant industrializacijos keliu.

Štai čia ir yra tas daugiau nei šimto metų senumo universalus atsakymas, kaip reikia vertinti mūsų dabartinės Lietuvos turtuolius. Kaip jie uždirbo savo turtus, kaip jie juos uždirbdami elgėsi su savo darbuotojais, kaip ir kam jie naudoja savo uždirbto turto perviršį, kurio nesunaudoja savo ar savo šeimos narių šiandieninio lygio gerovei? Jei savo sėkme (ne tik privalomų mokesčių mokėjimu) dalijasi su visa visuomene, tai yra tie turtuoliai, kurie tinkamai prisideda prie bendrojo gėrio investuodami, kurdami naujas darbo vietas, ir turi būti visuomenės vertinami palankiau už tuos, kurie savo turtus švaisto ar jais puikuojasi.

Tame pačiame dokumente buvo kalbama ir apie vyriausybės bei piliečių santykius. Tuomet popiežius pasisakė, kad valstybė turi rūpintis socialiniu teisingumu, saugodama visų piliečių teises, o Bažnyčia turi kalbėti apie tai, kaip visuomenę išmokyti korektiškų socialinių santykių ir sukurti skirtingų socialinių klasių harmoniją. Popiežius taip pat priminė savo pagarbą privačiai nuosavybei, bet priminė ir tai, kad laisvosios rinkos veikimas gali būti tramdomas moralinių sumetimų: „Leiskite dirbančiam žmogui ir jo darbdaviui laisvai susitarti, koks turi būti atlyginimas už darbą; bet prigimtinė teisė reikalauja, kad algos būtų pakankamos kukliam ir gerai besielgiančiam darbuotojui; jei darbuotojas bus išprievartautas priimti sunkesnes sąlygas, nei būtinos jam išgyventi, jis bus smurto ir neteisingumo auka.“

Šioje enciklikoje Katalikų bažnyčia parodė savo prioritetą – neturtingą žmogų ir ragino valdyti kapitalizmą taip, kad tas žmogus nebūtų skriaudžiamas. Popiežius enciklikoje nurodė ir priemones šiam tikslui pasiekti – profsąjungas ir kolektyvines derybas, kaip valstybės įsikišimo alternatyvas. Enciklika kalba apie tai, kad Dievas yra neturtingojo pusėje.

Toje pačioje enciklikoje taip pat sakoma, kad privati nuosavybė yra prigimtinė, ji yra ne tik teisėta, bet ir absoliučiai būtina. Tačiau nuosavybės teisė nėra absoliučiai laisva, naudojimasis ja susijęs su tam tikra atsakomybe. Popiežius Leonas XIII skatina turtinguosius tenkinti savo ir savo šeimų poreikius ir palaikyti to laikmečio gyvenimo standartą. Kartu primena jų pareigą atsakingainaudoti tai, kas yra to gyvenimo standarto perviršis. Tas perviršis gali būti taip naudojamas ir taip įdarbinamas, kad tarnautų kitų, mažiau turinčiųjų, naudai. Tai nėra teisės klausimas – tai moralinis įsipareigojimas.

Vis dėlto kaip turi būti vertinamas darbo užmokesčio lygiavos ir pensijų lygiavos įvedimas sunkmečiu? Kas tai – dar viena politinė veidmainystė ar tinkama solidarumo išraiška? Išlaikymas esamų darbo vietų viešajame sektoriuje įvedant apmokėjimo už darbą lygiavos principą pagimdo bent dvi nuslėptas problemas. Pirma, viešajame sektoriuje dirba tik trečdalis šalies piliečių, kiti dirba privačiame sektoriuje. Iš privataus sektoriaus uždirbamų pajamų finansuojamas viešasis sektorius. O laikant mokesčių mokėtojų pajėgumu ir biudžeto dydžiu nepagrįstas darbo vietas bei keliant mokesčius sunaikinama daug privataus sektoriaus darbo vietų.

Statistika liudija, kad privatus sektorius per krizę traukėsi 20–30 proc., o tokį traukimąsi lėmė ir tai, kad viešasis sektorius tesusitraukė 5–10 proc. Be to, valstybės išlaidoms finansuoti buvo gausiai ir brangiai skolinamasi. Toks elgimasis su viešuoju sektoriumi per krizę yra ne solidarumas, o tikra politinė veidmainystė.

Antra, politikai turi pareigą taip subalansuoti šalies darbo rinką, kad joje galėtų harmoningai veikti ir viešojo, ir privataus sektoriaus darbo vietos. Negalima jų supriešinti. Bet viešojo sektoriaus lūkesčiai buvo ginami nekonstitucingai tiek Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, tiek Konstitucinio Teismo, pripažinusio juos teisėtais. O privatus sektorius paliktas kapstytis, kaip sugeba. Nereikia spėlioti, ar tai solidarumas, ar veidmainystė.