Praėjusią savaitę viename šalies dienraščių pasirodė verksmingas straipsnis, kuriame buvo šaukiamasi Dievo teismo Marijampolės savivaldybei ir Socialinės apsaugos bei darbo ministerijai. Priežastis paprasta – bedarbei marijampolietei buvo pasiūlyta už 315 Lt socialinę pašalpą atidirbti. Moteris pasijuto įžeista. Pasak jos, tokios sąlygos yra pasityčiojimas iš žmogaus.

Socialinės paramos įstatymuose yra numatyta savivaldybės administracijos teisė teikiant piniginęsocialinę paramą darbingus, bet nedirbančius socialinės paramos gavėjus, kurie nedalyvauja aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse (viešuosiuose darbuose, perkvalifikavimo mokymuose), pasitelkti visuomenei naudingiems darbams atlikti. Toks pasitelkimas negali būti privalomas. Taip labiau skatinamas socialine pagalba besinaudojančių asmenų solidarumas.

Savaime suprantama, kad sėkmingiau gyvenantys visuomenės nariai ar valdininkai neturėtų tyčiotis iš socialinėje visuomenės paraštėje atsidūrusių bendrapiliečių. Tai būtų žema ir ciniška. Bet mokesčių mokėtojų pinigus naudojantys visuomenės nariai taip pat turėtų jausti dėkingumą, supratimą ir prisidėti prie visuomenės bendrojo gėrio kūrimo.

Todėl nėra nieko blogo, jei už socialines pašalpas, nedarbo išmokas visuomenė reikalauja atlikti tam tikras pareigas. Tokie viešieji darbai neturėtų žeminti savigarbos tų, kuriems prireikė visuomenės paramos.

Čia svarbi Lietuvos Konstitucinio Teismo socialinio solidarumo doktrina. Visuomenė turi veikti solidariai, bet valstybė negali kurti tokių paskatų, kurios neskatintų piliečių pačių pasirūpinti savimi, skatintų gyventi kitų visuomenės narių sąskaita, patiems neįnešant savo indėlio į visuomeninį solidarumą.

Negalima nutylėti to fakto, kad daugybė piliečių, gyvenančių iš socialinių pašalpų, yra linkę tenkintis tokia savo padėtimi ir nerodo jokių pastangų įsidarbinti ar persikvalifikuoti bei aktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Todėl visuomenės solidarumu naudojasi nesąžiningai ir nesuvokia jo esmės. Su tuo visuomenė neturi taikstytis.

Jokia socialinė parama nebyra iš dangaus. Tai yra kitų žmonių uždirbti pinigai. Gyvenime gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad kitų žmonių parama gali tekti naudotis net ir labai gerai išsilavinusiems, labai savarankiškiems žmonėms. Tai visuomenės solidarumo esmė. Visuomenė privalo padėti žmonėms, ištiktiems ligos, pakliuvusiems į bedarbių gretas ar patiriantiems dar kitokių gyvenimo negandų. Bet niekada negalima pamiršti, kad socialinė parama yra ne nuo medžių nuskinti, bet iš kitų žmonių paimti pinigai.

Solidarumas nėra vienpusis eismas. Elgtis solidariai privalo ne tik visuomenė, remianti nelaimės ištiktus savo narius, bet ir asmenys, gaunantys tokią paramą. Ar savivaldybės prašymas už 315 Lt atidirbti dvi dienas per mėnesį yra netinkama ir žeminanti priemonė? Šalyje esama labai mažai dirbančiųjų, kurie per dvi dienas uždirba tokią sumą. Tad ši priemonė nėra nei žeminanti, nei baudžiavinė.