"Veido" archyvas

“Stengiuosi, kad mano koncertuose neskambėtų “O Sole Mio” ir kiti dabar Lietuvoje mėgstami pigūs šlageriai”, – sako E.Montvidas

“Vilniaus festivalyje” solinį rečitalį surengęs tenoras Edgaras Montvidas gegužės 27-ąją Londone atšventė 35-ąjį gimtadienį. “Pirmąkart švenčiau savo namuose Londone, su draugais. Atėjo Dalia Ibelhauptaitė su vyru, Kristina Sabaliauskaitė su vyru, Beata Nicholson su vyru ir dar keli draugai, kurių pavardės jums nieko nesakys. Mano draugai daugiausia meno žmonės – režisieriai, dizaineriai, bet tarp jų yra ir bankininkų. O neseniai sutikau bendraklasę, su kuria mokykloje vienam suole sėdėjom: dabar kirpėja Londone dirba. Nesvarbu profesija, svarbu rasti įdomių pokalbio temų”, – įsitikinęs dainininkas.

Su režisiere Dalia jie visuomet neišvengiamai leidžiasi į entuziastingas būsimų operinių pastatymų vizijas. Su menotyrininke Kristina Edgaras kartu aplankė jau ne vieną anglų sostinės muziejų ir neabejoja, kad nerastų už ją geresnės gidės. Na, o su kulinare Beata dažniausiai kalbasi apie maistą, nes Edgaras irgi mėgsta gaminti valgį.

“Kai prieš keletą metų persikėliau gyventi į Rytų Londoną, Dalios Ibelhauptaitės kaimynystėn, supratau, kaip smarkiai tai pakeitė mano gyvenimo kokybę. Anksčiau į centrą išsiruošdavau visai dienai, o svečių savo namuose sulaukdavau labai retai. Dabar gyvenu menininkų apsuptas: šalia – “Saint Martins” menų koledžas, baleto mokykla, architektės Zahos Hadid, suprojektavusios Vilniui Guggenheimo centrą, biuras… Ir iki “Covent Garden” operos – tik penkiolika minučių kelio”, – džiaugiasi E.Montvidas.

Tiesa, įkurtuvės gero rajono londonietiškame “lofte” lietuviui kainavo nemenkas bankų paskolas, bet dėl to pašnekovas tik kukliai gūžteli pečiais: “Taigi ir moku…”

Pinigai ir karjera

"Veido" archyvas

Su “bohemiečiais” dainininkas dažniausiai kalba apie būsimus pastatymus

Kitą dieną po gimtadienio vakarėlio Londone Edgaro sukaktis jau buvo minima Kaune, į kurį solistas atskrido ruoštis artėjusiam Pažaislio festivalio atidarymo koncertui. “Pakviečiau mamą, seserį ir kitus giminaičius į restoraną. Mes užaugom be tėvo, mama kartais plėšydavosi tarp trijų darboviečių, bet pinigų vis tiek trūkdavo. Labai gerai atsimenu, kaip kažkada, “vagnorkių” laikais, už paskutinius turimus žvėrelius nusipirkom kokakolos ir… viskas, daugiau niekam nebeliko. Todėl dabar stengiuosi tris savo moteris (mamą, seserį ir jos dukrą) palepinti. Kai davė Auksinį scenos kryžių, už gautus pinigus visas išsiunčiau ilsėtis Graikijon. Į Prancūziją, kur turiu savo namelį, irgi jas atsivežu”, – pasakoja dainininkas.

Pernai rudenį E.Montvidas minėjo pirmąjį operos solisto karjeros dešimtmetį: pirmąkart į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną spektaklyje “Liučija di Lamermur” jis žengė 1999-aisiais. Kokias profesijos tiesas per šį laiką spėjo suvokti? “Kad nenoriu vien tik skraidyti iš vienos scenos į kitą – reikia suspėti gyvenimu pasidžiaugti. Juk viskas galiausiai priklauso nuo žmogaus, jo ambicijų: kas siekia kilti aukštai ir stačiai, tas kabarojasi visomis išgalėmis. O man labiau patinka nuožulniau, po laiptelį… Todėl dar liko žymių teatrų, kuriuose nesu dainavęs, ir neparengtų partijų. Žodžiu, yra ko siekti”, – aiškina solistas.

"Veido" archyvas

Scena iš J.Massenet operos “Verteris”, kurią Vilniuje režisavo D.Ibelhauptaitė

Tiesa, jau aišku, kad kitą sezoną naujų partitūrų mokytis E.Montvidui neteks: visos operos, kuriose vaidins, anksčiau jau dainuotos. Laukia Giuseppe’s Verdi “Rigoletas” Škotijos nacionalinėje operoje, Igorio Stravinskio “Lakštingala” Liono operos teatre, G.Verdi “Traviata” Vilniuje… “Stengiuosi per sezoną nedainuoti daugiau kaip 30 spektaklių. Sakote, mažai? Bet tai reiškia tris keturis pastatymus, o kiekvienas iš jų turi savo repeticijų laikotarpį. Dar kamerinių koncertų prisideda… Nenoriu pervargti. Todėl niekada neaukoju suplanuotų atostogų, net jei gaunu labai viliojančių pasiūlymų. Pavyzdžiui, pernai netikėtai atėjo kvietimas dainuoti W.A.Mozarto operoje “Pagrobimas iš Seralio” Buenos Airėse, bet atsisakiau. Balsas privalo pailsėti”, – teigia tenoras.

Kur geriausiai pailsi? “Ten, kur nėra jokių operos teatrų! Pernai tris savaites gyvenau Indonezijoje. Naujuosius metus sutikau Maroko dykumoje. O šįmet ketinu aplankyti Australiją, nors Sidnėjuje ir stovi labai garsus teatras”, – šypsosi Edgaras.

Narvai ir ministrai

Po plačiai nuskambėjusio gėjų parado Vilniuje E.Montvidas internete baisėjosi “tamsia tamsia banda” ir džiaugėsi, kad nebegyvena Lietuvoje. “Jeigu jau Seimo nariai, tautos išrinktieji, stovi ir baubia laukinės minios priekyje – ko norėti iš kitų? Manau, kad vaikus reikia saugoti ne nuo demonstracijos dalyvių, kurie ėjo uždaryti geležinių tvorų narve, o nuo šitokios minios. Nesuprantu ir Bažnyčios atstovų išreikštos pozicijos: juk aiškiai pasakyta, kad Dievas yra meilė… Draugai Londone, pasibaisėję rodytais vaizdais, manęs ilgai klausinėjo, kas ten Lietuvoje darosi: gal joje tik dabar prasidėjo seksualinė revoliucija?” – ironiškai šypteli pašnekovas.

Ar pats dalyvautų panašioje eisenoje – nesvarbu, tėvynėje ar kurioje nors kitoje šalyje? “Jeigu ji būtų susijusi su žmogaus teisių gynimu – eičiau”, – neabejoja E.Montvidas. Ir priduria, kad lietuviai tiesiog per ilgai patys gyveno narve, atskirti nuo pasaulio, todėl išsiugdyti tolerancijai prireiks laiko. “Jeigu aš, tarkim, Londone per vakarėlį pradėčiau svaičioti, kad juodaodžiai yra kažkokie kitokie žmonės – niekas manęs nesuprastų ir nepalaikytų. Apsijuokčiau, ir tiek. O Lietuvoje panašios užuominos tebėra norma. Manau, kad išgyvenus dvidešimt nepriklausomybės metų valstybei būtų pats laikas subręsti”, – teigia solistas.

Kaip vertina tai, kad į kultūros ministrus čia dar visai neseniai buvo siūlomas jo kolega – operos solistas Deividas Staponkus? “Deividą puikiai pažįstu, mes kartu mokėmės akademijoje pas Virgilijų Noreiką. Jis geras solistas, bet ar jam popieriukus kabinete dėlioti?.. Nereikia, Deividai, neik!” – su profesionalaus artisto įkarščiu prašo E.Montvidas, kumščiu belsdamas į kavinės staliuką.

Beje, iš aštuonių Edgaro kurso draugų šiandien scenoje beliko dainuoti du. “Visame pasaulyje būna panašus nubyrėjimas. Tik ar tai visuomet blogai? Tarkim, šiandien niekas nepažįsta operos solisto Dainiaus Vasiliausko, bet puikiai žino mano bendrakursį Dainių kaip verslininką, kuriam priklauso restoranas “Saint Germain” sostinės Senamiestyje”, – dėsto Edgaras.