"Scanpix" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Dešimtmetį mieste pusryčiaujantis finansų analitikas Gitanas Nausėda (52 m.) sako, kad pagal mitybos įpročius jis lojalus pilietis. Ne vienus metus rytinę kavą įprastai tą pačią valandą ir toje pat vietoje šiokiadieniais prieš darbą gurkšnojantis pašnekovas juokauja, kad norintiems dažniau jį matyti tereikia išsiaiškinti rytinės mitybos įpročius.

Pavartyti spaudą ir susikaupti prieš laukiančią darbo dieną viename iš Vilniaus gatvės restoranų įpratęs G.Nausėda neslepia, kad ankstyvų pusryčių pasirinkimas mieste gana skurdus: „Daugelis maitinimo įstaigų 7 val. dar nedirba, taigi panoręs ankstyvų pusryčių atsitrenki į užrakintas duris.“ Nebent beldiesi į degalinių parduotuves, viešbučių restoranus ar sostinės salotų barą, pusryčių tradicijas tęsiantį jau gerą dešimtmetį.

Situacija šiek tiek gerėja laikrodžio rodyklei pasislinkus link 8 val., tuomet viena po kitos duris veria kepyklėlės, kavą, skirtą išsinešti, ruošiantys kavos tinklai, picerijos, kuriose jau galima rasti ir pusryčių.

Jei tik verslas pajus didėjantį žmonių norą išlaidauti, tokių vietų ir progų nepritrūks.

Vos pusmetį ankstyvus lankytojus kviesti pusryčių pradėjęs vienos populiariausių sostinės kavinių vadovas Simas Slabačiauskas viliasi, kad pusryčių tradicija taps neatsiejama miestiečių gyvenimo dalimi, o ateityje šis įprotis dar labiau stiprės. Kiti pašnekovai pritaria, kad jei tik verslas pajus didėjantį žmonių norą išlaidauti, tokių vietų ir progų nepritrūks.

Kai lyginame šiandieninę situaciją su ankstesniais metais, akivaizdu, kad verslininkai užčiuopia bundančią didžiųjų miestų pusryčiautojų arteriją, todėl daugėja rytais pusryčius siūlančių priebėgų (per metus duris Vilniuje atveria panašiai dvi naujos vietos).

Nors sveikatos specialistai ir nepritaria šiuo metu įsigalėjusiai jaunimo madai į tuščią skrandį rytais pilti įvairiaskonę kavą, tiesiog gatvėje pusryčiaujantys jaunuoliai į tai numoja ranka ir sulaukę savo eilės viename iš sostinę apraizgiusio tinklo kavinių baristos prašo dvigubos mokos (latė kavos variantas, panašus į turinietišką kakavos gėrimą „Bicerin“).

Pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis, lietuviai ėmė maitintis sveikiau.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Stukas, remdamasis vi­suomenės mitybos įpročių tyrimais, sako, kad Lietuvoje pusryčiauja panašiai 88 proc. gyventojų. Didžiausiu lūžiu rytiniame tautiečių valgiaraštyje galima vadinti tai, kad kone dešimtmetį karaliavusius sumuštinius išstūmė kiaušinienė, košė ir dribsniai. Taigi pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis, lietuviai ėmė maitintis sveikiau. Tačiau dalis visuomenės ir toliau nepusryčiauja, o tai lemia kur kas didesnį kūno masės indekso augimą (nustojus pusryčiauti rizika nutukti padidėja net iki 4,5 karto).

Pasak dietologų, didžioji dalis pusryčiautojų rytais valgo namie, kiti – darbe ir tik nedidelis procentas gyventojų ankstyvų pusryčių dairosi mieste. Dažniau valgyti namie pusryčiautojus skatina ne vien pragmatiniai motyvai – įprotis skaičiuoti pinigus, bet ir būtinybė rytais nuvežti atžalas į ugdymo įstaigas bei pusryčiavimo ne namuose tradicijos nebuvimas.

„Apmaudu, bet dalis lietuvių pusryčius vis dar suvokia kaip „šlapianką“ su batonu bei sviestu ir nesupranta, kodėl turėtų už tai permokėti. Tačiau pusryčių meniu restorane nėra greitai pagaminamas maistas, todėl principas – galiu ir pats – šiuo atveju netinka“, – aiškina kulinarinio tinklaraščio autorius Andrius Užkalnis.

Daug keliaujantis Vyno klubo savininkas Arū­nas Starkus sako, kad pusryčių mados – kintantis dalykas: „Dar prieš dešimtmetį Prancū­zijoje paprašius rimtesnių pusryčių, tarkime, kiaušinienės, į lankytoją buvo žvelgiama kaip į iškrypėlį. Žinant, kad vietiniams įprastai užtenka kavos ir bandelės, toks požiūris tampa šiek tiek aiškesnis. Tiek prancūzų, tiek italų pusryčiai gana saldūs, taigi su sočiais lietuviškais juos sunkiai sulyginsi.“

Tik daugiau keliavę tautiečiai, pajutę kelionių ilgesį, mieste ima žvalgytis šviežiai spaustų sulčių, vaisių salotų, traškių prancūziškų ragelių ir pan.

Keli lankytojai yra įsirengę rytinį biurą, susitikinėja su klientais, kiti tiesiog ramiai pusryčiauja.

Dar 2004 m. ankstyvų pusryčių tradiciją (nuo 7 val.) sostinės salotų restorane pasiūliusi Reda Sutkienė neslepia: pirmieji restorano veiklos metai buvę itin sunkūs. Lankytojų tokia paslauga neviliojo, tačiau R.Sutkienė nenuleido rankų ir po dešimtmečio ši vieta tapo viena populiariausių. Šiandien čia ankstyvų pusryčių renkasi šalia dirbantys teisininkai, advokatai, ministerijų tarnautojai. „Keli lankytojai yra įsirengę rytinį biurą, susitikinėja su klientais, kiti tiesiog ramiai pusryčiauja“, – apie įprastus restorano rytus pasakoja medicinos mokslus baigusi jo vadovė.

Nors aplink jos restoraną padaugėjo kavinių, sveikiems ir visavertiškiems pusryčiams iki šiol ištikimų klientų niekas nenuviliojo.

„Visada galima sakyti, kad niekas į ankstyvus pusryčius siūlančias kavines neina, bet juk sunku eiti, kai nesama pasirinkimo, – susiklosčiusią si­tua­ciją Vilniaus senamiestyje aiškina A.Už­kalnis, pridurdamas, kad lietuviai viešbučių restoranų bijo labiau nei velnias kryžiaus: – Tai vis dėl to valstietiško supratimo, kad ši vieta – tik už­sieniečiams.“

Iš tiesų retas, matyt, yra susimąstęs, kad ieškoti pusryčių galima ir viešbučių restoranuose. „Susimokėk atėjęs 15 ar 20 eurų ir valgyk kiek nori kone kiekviename sostinės viešbučio restorane. Visai nesvarbu, kad viešbutyje nenakvojai. Bet dažnam mūsų tai ne tik kainos, bet ir kultūros, įpročio nebuvimo reikalas. Galbūt laikui bėgant ir tai keisis“, – svarsto Viln­iaus restoranų ir barų verslo atstovas Kris­tupas Baublys, pats ankstyvus pusryčius dažniausiai pramiegantis.

Priešingai nei žmogus, kuris yra matęs visų nepriklausomos Lietuvos prezidentų pusryčiavimo specifiką. „Išskyrus Algirdą Mykolą Bra­zauską, kurio mityba rūpinosi Kristina“, – prasitaria vieno prabangiausių sostinės restoranų bendrasavininkis, Gurmanų gildijos prezidentas Romas Zakarevičius.

Aukščiausių valstybės vadovų pusryčius jis apibūdina kaip dalykinius: lengvus, greitus, burnoje nestringančius, netrupančius ir kalbėti ne­trukdančius.

Baltutėlėse lėkštėse nugulę prancūziški rageliai su skirtingais įdarais, vazose – egzotinių vaisių gausybė ir maisto pasiūla čia tokia, kaip ir pridera geriausiame restorane.

„Į pusiau padalytą prancūzišką ragelį įdėkite dešros, sūrio, o jei nemėgstate, tiesiog mirkykite jį į kavą“, – laikytis prancūziškos pusryčių linijos pus­­­ryčiaujant ragina rūpestingas restorano vadovas.

Die­tologai įspėja, kad valgant ne namie didėja rizika prisivalgyti kaloringesnio maisto.

Leisti sau taip pusryčiauti kas rytą – neabejotinai lėto gyvenimo arba netikėto praturtėjimo požymis. „Kai pasensti arba augini mažą vaiką, o gal dar tebesi jaunas lengvabūdis, gali sau tai leisti, bet priklausydamas vidurinam visuomenės segmentui galvoti apie tokią prabangą negali – vis dirbi, leki, o jei netyčia prisėdi, nejučiom ištari: va čia tai gyvenimas“, – užsisvajoja A.Starkus.

Tačiau prieš rinkdamiesi, kur pusryčiauti mieste, vis dėlto per daug neatsipalaiduokite: die­tologai įspėja, kad valgant ne namie didėja rizika prisivalgyti kaloringesnio maisto (pvz., si­rupais pagardintoje kavoje cukraus daugiau nei įprasta), bet dėl vieno sutariama – iš ryto geriau pavalgyti, nei tuščiu skrandžiu laukti pietų.

Taigi ankstyvi pusryčiai mieste – vis labiau populiarėjanti tradicija, kurią palaiko darbingo amžiaus auditorija. „Jau kuris laikas tai – jokia egzotika, o ar iškops ši tradicija ant populiarumo keteros, pamatysime“, – baigdamas gerti pus­ryčių kavą apibendrina G.Nausėda.