BFL

Šiandien Austėja jaučiasi puikiai – kartu su mylimuoju keliauja po Šveicariją ir Vokietiją, gyvena naujų pasaulių atradimo džiaugsmais. Bet jos liga klastinga. Mergina iš patirties žino, kad ji gali smogti bet kada. Iš patirties žino ir tai, kad kartu su psichiatrijos įstaigose teikiamu gydymu jai gali tekti nuryti ir karčią patyčių, prievartos, pažeminimo piliulę.

Jūratė KILIULIENĖ

Kovą dėl savo sveikatos 21 metų vilnietė Aus­tėja Jakaitė pradėjo prieš trejus me­tus – 2013-aisiais ji pirmą kartą pa­kė­lė prieš save ranką ir nuo tada tapo nuolatine psichiat­rijos ligoninių paciente. Gabi poetė, Vil­niaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė jose patirtus išgyvenimus jau galėtų surašyti į storą romaną. Jų liudininke tapo ir Austėjos mo­tina, visais įmanomais būdais bandanti ap­ginti dukters teisę į žmogaus orumą nepažeidžiančią medicininę pagalbą. Kol kas ši motinos ir dukters kova – bevaisė.

Šių metų pradžioje A.Jakaitė nutraukė gy­dy­mąsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos li­go­ninėje, nes gydytoja atsisakė jai paaiškinti, ko­­kius vaistus skyrė papildomai ir koks jų po­veikis.

Apžiūra priminė tardymą

Merginos ligos istorijos pradžia sutapo su lai­kotarpiu, kai jos motinai Daliai Jakaitei bu­vo pareikšti įtarimai rezonansinėje gimdymų namuose byloje. Austėja, dar moksleivė, labai jautriai reagavo į motiną užklupusias negandas.

2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjai šeimos namuose atliko kratą. Nors byla gydytojai D.Ja­­kaitei iki šiol neiškelta, anuomet patirti sukrėtimai paliko pėdsaką jos dukters psichikoje. Mergina kasdien sekė informaciją apie ikiteisminį tyrimą viešojoje erdvėje ir nesugebėjo nuo jos atsiriboti. Vieną dieną ji pakėlė prieš save ranką.

Į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro sta­cionarą Vasaros gatvėje Austėja pateko 2013 m. Iš pradžių ji buvo gydoma krizių skyriuje, vėliau perkelta į kitą, kuriame jos gydytoju tapo psichiatras Arūnas Germanavičius. Su­ta­pimas – iki tol šeimos gydytoja D.Jakaitė gy­dė jo vaikus.

„Pokalbis su šiuo gydytoju mane išgąsdino ir sukrėtė. Jis paklausė, kaip jaučiuosi, atsakiau, kad normaliai. Tada jis pradėjo šaukti: kaip ga­liu jaustis normaliai, kai mano mamai pradėtas ikiteisminis tyrimas; kad gal ji klastojo pažymas ir jo vaikams, jei jau turi reikalų su teisėsauga. La­bai sutrikau ir nutilau. Tada gydytojas Ger­manavičius pradėjo grasinti, kad jeigu nieko nepasakosiu, jis mane paguldys į skyrių su grotomis ir į ligos istoriją įrašys pačią sunkiausią diagnozę – šizofreniją“, – pasakojo mergina.

Iš karto po apžiūros ji susisiekė su motina ir persakė gydytojo žodžius. D.Jakaitė negalėjo patikėti, kad A.Germanavičiui labiau rūpėjo pa­cientės motinos byla, o ne pacientės būklė. Nie­ko nelaukdama moteris jam paskambino ir pa­sitikslino, ar apie tai buvo kalbama. Gy­dy­to­jas patvirtino. „Buvau labai nusivylusi, negalėjau suvokti, kad psichiatras, bendraudamas su mano dukterimi, kuri neseniai ban­dė žudytis, ga­lėjo reikšti kaltinimus dėl mano veiksmų. Juo labiau kad buvome pažįstami – net jaučiau­si saugi, kad Austėja pateko būtent pas jį“, – pridūrė D.Jakaitė.

Moteris nedelsdama atsiėmė dukterį iš ligoni­nės, o jos administracijai parašė skundą dėl A.Germanavičiaus elgesio. D.Jakaitė išsaugojo ir savo rašytą skundą, ir formalų administracijos atsakymą.

Naktis ligoninėje – kaip košmaras

Vasaros gatvėje praleistas dienas ir Austėja, ir jos motina prisimena kaip slogų sapną. Ta­čiau atsibusti iš jo nepavyko – merginos sveikata negerėjo, vizitai pas psichiatrus tapo nuolati­niai. Pastarąjį kartą į ligoninę ji pateko po pre­kybos centre ištikusio ligos priepuolio. Vė­liau ji nieko neprisiminė, negalėjo paaiškinti, kodėl ėmė plėšyti parduotuvėje kabančius drabužius.

„Austėją priepuoliai ištinka netikėtai. Tą­kart dar prieš dvi valandas kalbėjomės telefonu, ji buvo visiškai normalios būsenos. Ne­tru­kus sulaukiau dukters draugo skambučio, jis buvo sunerimęs, kad Austėja neatsiliepia telefonu. Skambinome kur tik galėjome, ieškojome per draugus – viskas veltui“, – nerimo va­lan­das prisiminė Austėjos motina.

Iš parduotuvės į areštinę A.Jakaitę pristatę policijos pareigūnai, matydami jos būseną, nutarė iškviesti greitąją pagalbą. Paramedikei pa­siteiravus, į kurią ligoninę vežti, mergina pa­sirinko Vasaros gatvę, nes ši arčiau namų, ta­čiau nenumatė, kad priėmimo skyriuje budės tas pats gydytojas A.Germanavičius.

„Susipažinęs su greitosios pagalbos gydytojos įteiktais dokumentais jis atsisakė mane priimti dėl to, kad neva aš parašiau skundą apie li­go­ninę. Tačiau skundą rašiau ne aš, o mano ma­ma, be to, skųsta ne ligoninė, o konkrečiai šio gydytojo elgesys su manimi. Buvau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad psichiatrai galėtų kerš­­tauti ligoniams. Policijos pareigūnai su ma­nimi elgėsi kur kas žmoniškiau negu ligoninės personalas“, – apgailestavo A.Jakaitė.

Iš Vasaros gatvės ji buvo nuvežta į Naująją Vil­nią – Respublikinės Vilniaus psichiatrijos li­go­­ninės ūmių psichozių skyrių ir paguldyta į dvi­vietę palatą. Gretima lova buvo tuščia. Ga­vu­si migdomųjų vaistų Austėja bandė užmigti, prašė išjungti į akis plieskiančią šviesą, bet per­sonalas nesutiko. Paguldyta ant nugaros ir pririšta prie lovos ji jautėsi nepatogiai.

Naktį Austėją ėmė pykinti, ji vėmė. Bandė prisišaukti budinčią slaugytoją. Ilgai nesulaukusi pagalbos, nors palatoje buvo ir tiesiai į ją nu­kreipta kamera, ligonė buvo priversta belsti ko­jomis į lovos galą, kad būtų išgirsta. Pa­si­ro­dęs slaugytojas išplūdo ją rusiškais keiksmažodžiais, o slaugytoja, paklaususi, ar tebepykina, lie­­pė gultis ant šono, pritraukti prie pilvo kojas, nors pririštai to nebuvo įmanoma padaryti.

„Ji liepė man miegoti ir išėjo. Iki pat ryto li­kau gulėti apvemtoje patalynėje, sulipusiais plau­kais. Maldavau, kad mane atrištų ir leistų at­sigulti ant šono ar bent jau apversti pagalvę, bet niekas manęs neklausė“, – apie siaubingos nakties išgyvenimus pasakojo A.Jakaitė.

Daužant kojomis lovą jai teko kviestis pa­galbą dar kartą, kai prireikė pasinaudoti tualetu. Tai truko apie dešimt minučių. Ją atrišęs slaugytojas leido nueiti iki greta palatos esančio tualeto, bet vertė tuštintis prie pravirų du­rų, nereagavo į prašymus bent trumpam jas už­da­ryti, pats stovėdamas tarpduryje.

„Po kurio laiko man vėl prireikė į tualetą. At­nešė basoną, bet kadangi šalia stovėjo ir ma­ne stebėjo slaugytojas vyras, pasinaudoti juo ne­­pavyko. Jam vėl teko mane atrišti, vesti į tualetą. Man buvo labai negera, silpna, atsisėdusi ant klozeto susmukau, padėjau galvą ant kelių ir susiėmiau ją rankomis. Jis žiūrėjo į mane ir pik­tai skubino, kad greičiau viską atlikčiau. Ne­jaugi ligoninės darbuotojui trūksta paprasčiausio supratimo, kad žmonės patiria nepatogumą ir gėdą, kai intymioje situacijoje būna pašalinis“, – stebėjosi mergina.

A.Jakaitė įsitikino, kad toks personalo elgesys šioje ligoninėje – norma. Tą pačią nak­tį į jos pa­latą buvo įtempta dar viena mergina. Sa­ni­taras nuo jos jėga plėšė drabužius. Likusi tik su apa­tiniais mergina prašė pirmiausia pa­duoti li­goninės marškinius, kad neliktų visiškai nuoga, tačiau sanitarui tai buvo nė motais. „Jis galėjo atsižvelgti į merginos prašymą ir nekelti jai dar didesnio streso. Nesuprantu: ar sanitarai vyrai ne­mokomi, kaip elgtis su ligonėmis moterimis?“ – pasibaisėjimo neslėpė Austėja.

Pacientės klausimai – be atsakymų

Rytą A.Jakaitė pasijuto geriau ir iš ūmių psichozių skyriaus buvo perkelta į VIII sky­rių. Jos gydytoja tapo daktarė Marijona Ba­nai­tienė.

Tarp paskirtų vaistų buvo ir tablečių, kurių anksčiau jau buvo atsisakyta dėl jų šalutinio poveikio. Kadangi buvo ilgas Naujųjų me­tų laisvadienių laikotarpis ir jos gydytoja nedirbo, A.Jakaitė tiesiog bandė tų tablečių negerti, bet tai pasirodė neįmanoma.

„Tarkim, per pusryčius slaugytoja paduoda vais­tus ir sako, kad kol neišgesiu, stovės prie ma­nęs ir nedalins tablečių kitoms ligonėms. Ta­­da jau visos moterys pradeda spausti, kad greičiau gerčiau. Dar ji grasino, kad išves mane į stebimą palatą ir ten vaistai bus suleisti jėga. Supratau, kad priešinti beviltiška, gėriau juos, kol gydytoja po švenčių grįžo į darbą“, – pasakojo Austėja.

Tačiau ir tada aiškumo neatsirado daugiau. A.Ja­kaitė nebuvo informuota apie naujai pa­skirtus papildomus vaistus. Taip pat nesulaukė paaiškinimo, kaip veikia sutrinta geltona tabletė, kodėl jai atkakliai skiriamos relaniumo in­jekcijos, kurį personalas suleidžia jėga prieš ligonės valią net tada, kai ji yra ramios būsenos. Jai ir toliau buvo skiriamas dar vienas vaistas, nors ir pati, ir jos motina ne kartą informavo gydytoją, kad nuo jo merginai kyla aukšta temperatūra.

„Sausio 5-ąją paskambinau gydytojai M.Ba­nai­tienei ir paklausiau, kodėl mano dukrai leidžiamas relaniumas, nors jokių indikacijų pa­skirti šį vaistą nėra. Ji atkirto, kad neprivalanti aiškintis nei Austėjai, nei man ir kad šioje ligoninėje visi vaistai ligoniams skiriami prieš jų valią, neaiškinant, koks yra jų poveikis“, – prisiminė Austėjos motina medikė.

Moteris tikina, kad nei ji, nei jos duktė niekada neprieštaravo dėl įprastų nuolat skiriamų vaistų. Kadangi M.Banaitienė nesileido į kal­­bas, neatsižvelgė į prašymą atšaukti relaniumo in­jekcijas, D.Jakaitė apsisprendė pasiimti dukte­rį iš ligoninės. Gydytoja pokalbį su pacientės mo­tina baigė tiesiog numesdama te­lefono ra­gelį.

„Kol nuvažiavau į ligoninę, Austėjai jau bu­vo padiktuotas prašymo tekstas, neva ji atsisako gydymo. Aš nesutikau su tokia formuluote. Kar­tu parašėme naują pareiškimą – Austėja iš­dės­tė, kad buvo slepiama, kokie vaistai jai skiria­mi ir koks jų poveikis. Tokį elgesį ji įvertino kaip paciento bei žmogaus teisių pažeidimą ir paprašė išrašyti ją iš ligoninės VIII skyriaus“, – pasakojo D.Jakaitė ir pabrėžė, kad gydymo jos duktė neatsisakė.

Vėliau į Naujosios Vilnios ligoninę ji pristatė dar vieną dokumentą – 14 lapų surašytą A.Ja­­kaitės skundą. Įstaiga į jį dar neatsakė, bet jau sureagavo. Sausio 11-ąją, kai mergina lankė­si pas savo psichiatrą poliklinikoje, jis jau bu­vo gavęs iš Respublikinės psichiatrijos ligoninės atsiųstą epikrizę. Joje rašoma, kad A.Ja­kai­tė konfliktavo su ligoninės gydytojais ir savanoriš­kai atsisakė gydymo.

Klausiama, ar nesibaimina dėl tolesnio gy­dy­mo, jei jo dar prireiktų dukteriai, D.Jakaitė tvir­tino pasitikinti savimi: „Atrodo, ir ten, ir ten sukonfliktavome – nebelieka kur kreiptis. Bet taip nėra. Aš pati esu gydytoja, žinau, kad jie privalo gydyti, išmanau įstatymus. Kiek­vie­ną žingsnį darau jais remdamasi ir teprašau, kad ir kiti jų laikytųsi. Jaučiuosi tvirta.“

Lankytojai vejami kaip šunys

Nuo 2013-ųjų, ligos pradžios, A.Jakaitė psichiatrijos ligoninėse gydėsi jau devynis kartus. Ir kaskart, be gydymo, gaudavo ir dozę ten pa­tiriamo streso. Praėjusių metų vasarį ji praleido tos pačios Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės universitetiniame skyriuje. Ben­drau­dama su ją gydžiusia psichiatre Alina Sti­giene mergina jautėsi saugi, bet skyriaus vedėjos Aldonos Šiurkutės šiurkšti kontrolė glumino ir pačią Austėją, ir ją lankiusius žmones.

„Vedėja neleisdavo naudotis skyriaus gale esan­čiu lankymo kambariu, liepdavo sėdėti val­­gykloje, esančioje prie pat jos kabineto. Pra­vė­ru­si duris stebėdavo, ką lankytojai veikia. Apie jokį privatumą negali būti ir kalbos, maža to, vedėja leisdavo sau nuspręsti, kas gali bendrauti su ligoniais, o kas ne“, – teigė Austėjos motina.

Moteris pasakojo, kad kartą pas dukterį atė­jo pažįstamas iš Tibeto rėmimo grupės, vyresnio amžiaus menininkas. Jo vizitas tetruko pen­­­­kias minutes. A.Šiurkutei nepatiko, kad sve­­­čias garsiai juokiasi, ir pareikalavo išeiti. Žmo­­gus dar bandė aiškintis, bet tai tik dar la­biau suerzino vedėją. Pasak D.Jakaitės, jai neįti­ko ir Aus­tė­jos brolio klasės draugas, tylus, man­­­dagus vaiki­nas, bet su vadinamaisiais dredais. Jis taip pat buvo išvarytas.

Užgauliojamas, žeminamas buvo ir Austėją lankęs jos draugas vertėjas ir kalbininkas Mar­kusas Roduneris, su kuriuo ji gyvena. Ne­man­da­gias pastabas bendraujančiai porai laidydavo šia­me skyriuje dirbanti slaugytoja, o vedėja A.Šiur­kutė įsakmiai paprašė svečio išeiti, kai šis kelis kartus mylimąją pabučiavo koridoriuje.

M.Roduneris, daug metų Lietuvoje gyvenan­tis Šveicarijos pilietis, dėl A.Šiurkutės elgesio parašė skundą ligoninės administracijai.

„Neabejoju, kad Austėja į universitetinį skyrių nebepriimama būtent dėl Markuso skundo. Kai pernai ji stipriai karščiuodama gulėjo ūmių psichozių skyriuje, prašiau, kad perkeltų ten, bet vedėja atsakė, kad nėra vietų. Nerimavau dėl dukters, jai reikėjo ramesnės aplinkos, o ūmių psichozių skyriuje režimas labai griežtas – negalima turėti jokių asmeninių daiktų, ligoniai su savo lankytojais gali bendrauti tik dalyvaujant sanitarui. Nuėjau į universitetinį skyrių patikrinti – ten pusė palatų buvo tuščių. Kai pa­klausiau vedėjos, kodėl duktė negali būti perkelta į šį skyrių, ji atsakė: „Ji pažeidė režimą – pas ją lankosi tas.“ Tas – tai Austėjos draugas Markusas!“ – pokalbį su A.Šiurkute atpasakojo D.Jakaitė.

Moteris surašė pareiškimą, pateikė jį A.Šiur­­kutei pasirašyti, bet ši kategoriškai atsisakė. Raštas atsidūrė pas ligoninės vyriausiąjį gydytoją. D.Jakaitė jau turi ir formalų atsakymą – jos išvardyti konkretūs skyriaus vedėjos veiks­mai nekomentuojami.

Šveicaras įžvelgia tik bukinimą

„Tikrai nemanau, kad tokie dalykai turėtų būti neleidžiami, juo labiau kad ligoninės taisyk­lės to nedraudžia. Jose parašyta, kad draudžiama lytiškai santykiauti, ko, manau, niekas ir nesitiki eidamas į tokią įstaigą“, – prisiminęs, kad vedėją A.Šiurkutę užrūstino jo bučinys draugei, ironizavo M.Roduneris.

Ligoninėje jis buvo ir tuo metu, kai Austėja buvo slaugytojos iškviesta į procedūrų kabinetą. Tai, kad buvo nepaisoma jos prieštaravimo su­leis­ti jai relaniumo dozę, nepaaiškinta, kodėl tie vaistai reikalingi, vyrą sukrėtė. Austėja, jo teigimu, tą vakarą buvo normalios būsenos, nebuvo jo­kių požymių, kad ją gali ištikti priepuolis, tad jam nesuprantama, kodėl tąkart reikėjo imtis eks­tremalių medikamentinių priemonių.

„Dažnai lankydamas Austėją ligoninėje susidariau įspūdį, kad personalui  svarbiausia, jog pacientas būtų ramus, o vaistai leidžiami profilaktiškai. Tam tikrais atvejais jie gali būti reikalingi, bet visuotinis jų taikymas dideliais kiekiais atrodo keistai. Jie žmogų tiesiog bukina“, – savo abejonėmis da­lijosi vyras.

Markusas prisipažino negalintis matyti, kaip žalojama jo mylima moteris. Jį stebina, kad gy­dymo procese nedalyvauja psichoterapeutas. „Li­goninės interneto svetainėje rašoma, kad psichoterapeutas dirba kiekviename skyriuje, bet tai yra tik popieriuje. Realiai tokia pagalba ten neteikiama, nors moderniame pasaulyje psi­choterapija yra net ne pagalbinė, o pagrindi­nė priemonė gydant psichikos ligas“, – tvirtino šveicaras.

Oficialus atsakymas į ligoninės administracijai pernai parašytą skundą M.Rodunerio abejonių neišsklaidė. Nė į vieną jo klausimą nebuvo atsakyta, konkrečių personalo atstovų veiksmai nepaaiškinti. Markusas gautą dokumentą įvertino kaip formalų atsirašinėjimą.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovybė nemato reikalo aiškinti, kas vyksta už jos sienų. Ligoninės direktorius dr. Va­len­tinas Mačiulis į „Veido“ pasiūlymą pasikalbėti apie ligoninėje taikomus gydymo metodus, per­sonalo rengimą, ligonių lankymo tvarką ir pa­našiai reagavo šiurkščiai ir baigė pokalbį nu­mesdamas telefono ragelį.

Psichiatrijai reikia permainų

Karilė Levickaitė

Nevyriausybi­nės organi­zacijos „Psi­chikos svei­katos per­spek­tyvos“ direktorė, psichologė

Ši istorija patvirtina, kad sovietinės psichiatrijos palikimas yra palikęs žymę ir dar tebeveikia gydymo įstaigas. Sovietinėje psichiatrijoje vyravo medicininis gydymo modelis, taikomas biologiniam žmogaus kūnui, bet būdavo ignoruojamas socialinis aspektas ir žmogaus teisės. Labai ap­maudu, kad Lietuvos psichiatrų praktinėje veikloje žmogaus teisės irgi neakcentuojamos, o ligonio orumas bei savivertė gerbiami nepakankamai. Tokie atvejai – personalo kvalifikacijos klausimas.

Ką daryti, kai sergantis žmogus patiria nepelnytą žeminimą? Reikia kreiptis į teisininkus dėl žmogaus teisių pažeidimų. Pirminę nemokamą teisinę pagalbą teikia Vilniaus savivaldybės teisininkai bei viešoji įstaiga Vilniaus universiteto teisės klinika. Ar jie pakankamai kvalifikuoti žmogaus teisių srityje – kitas klausimas. Dažniausiai tokiais atvejais vis tiek reikia samdyti patyrusį advokatą.

Austėjos Jakaitės ir jos motinos Dalios Jakaitės papasakotą informaciją būtų labai svarbu perduoti Seimo kontrolierių įstaigai.

Vienas iš šios įstaigos mandatų – tikrinti žmogaus teisių pažeidimus uždaro tipo įstaigose (psichiatrijos ligoninėse, vaikų globos namuose, kalėjimuose, senelių globos namuose etc.). Visuomenės psichinei sveikatai labai svarbu, kad atsirastų veikiantis mecha­nizmas, kaip tokius atvejus ištirti ir adekvačiai įvertinti.

Elgesys su pacientais – netinkamas

Augustinas Normantas, Seimo kon­trolierius

Lankydamasis Lietuvoje 2004, 2008 ir 2012 metais, Europos komitetas prieš kankinimą ne kartą atkreipė Lietuvos dėmesį į asmenų, esančių laisvės suvaržymo vietose, žmogaus teisių pažeidimus šalyje. Vykdydami nacionalinę kankinimų prevenciją Seimo kontrolieriai stebi, ar institucijose, kuriose suvaržoma asmens laisvė, tarp jų ir psichiatrijos įstaigose, nėra pažeidžiamos žmogaus teisės.

Iš šio aprašyto atvejo galima būtų pastebėti, kad tam tikri aspektai – darbuotojų skaičius, darbuotojų elgesys su pacientais, suvaržymo priemonių panaudojimas, skundų pateikimo tvarka, galimybė palaikyti ryšius su giminaičiais ir kitais asmenimis (ryšiai su laisve) – yra glaudžiai susiję su netinkamo elgesio su pacientais prevencija, kuriuos tiria nacionalinės kankinimų prevencijos institucijos, todėl visi šie aspektai bus vertinami vykdant žmogaus teisių stebėseną vizito įstaigoje metu.

Seimo kontrolierių įstaiga gauna nemažai skundų dėl asmenų, turinčių psichikos negalią, žmogaus teisių pažeidimų. Vie­nas ryškesnių skundų dėl Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės – kai ištyrus piliečio, kuriam atstovavo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, skundą buvo konstatuota, kad ligoninė netinkamai užtikrino priverstinai hospitalizuotų asmenų teises būti in­for­muojamiems apie galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Panašaus pobūdžio nusiskundimų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, dėl Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ir Centro poliklinikos veiksmų, kai gydytoja psichiatrė, išrašydama nukreipimą hospitalizuoti asmenį, neapžiūrėjusi paciento nukreipimą atidavė paciento motinai, o Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras jį stacionarizavo.

Po atlikto Seimo kontrolieriaus tyrimo Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro gydytojai psichiatrei buvo skirta drausminė nuobauda, o Psichikos sveikatos centro vedėja įspėta ir įpareigota griežtai kontroliuoti pacientų nukreipimą į stacionarą bei pacientų teisę į informacijos apie jų sveikatą konfidencialumą.

Be to, Seimo kontrolierius atkreipė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovo dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su psichiatrijos įstaigos pareiga kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos pacientui suteikimo, kai sprendžiami sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimai.