"Veido" archyvas

“Širdžių daužytojas”

Jeigu nerandate įdomaus filmo komerciniame repertuare, pasirinkimo galimybes praplės autorinio kino derlių nušienavę renginiai. Sostinėje jų vyksta tiek daug, kad visur suspėti neįmanoma net labiausiai atsidavusiam kinomanui.

Kauno “Forum Cinemas” salėse sėkmingai įsivažiavęs Kauno kino festivalis šią savaitę (spalio 11–17 d.) vieši Vilniaus kino teatruose “Skalvija” ir “Pasaka”. Nuo spalio 14-osios kino centre “Forum Cinemas Vingis” visą savaitę humoro jausmą tikrins antroji “Viasat” kino komedijų fiesta, o tuoj po jo šiek tiek vyresnius, bet ne mažiau reikšmingus filmus rodys Lotynų Amerikos šalių kino savaitė (nuo spalio 22 d.). Tikrai neblogas apšilimas prieš “Scanoramos” lapkričio maratoną, kurio pirmieji filmai žiupsneliais jau plaukia į viešumą.

Absurdas ir romantika

Renginio koncepciją išsigryninęs “Viasat” kino komedijų festivalis šiemet susirankiojo žiūroviškesnius ir net komercinę gyslelę turinčius filmus, kurie suteiks daugiau progų smagiai pakvatoti. Septyni vaidybiniai filmai ir trumpametražių dešimtukas provokuos tautą prancūzišku, britišku, amerikietišku ir ypač retai sklindančiu bulgarišku humoru.

Liudininkai gąsdina, kad norint deramai suprasti debiutinę komediją “Misija: Londonas” reikia gimti Bulgarijoje. Aštrus ir savikritiškas slaviškas humoras įkandamas ne kiekvienam, bet lietuviams turėtų būti priimtinas. Gimtojoje šalyje šis filmas į kino sales sukvietė per 250 tūkst. žmonių ir privertė džiaugtis, kad kažkam pagaliau pavyko nustebinti holivudinio lygio žiūralu.

Niujorko Tribekos kino festivalyje prisistačiusi ir Karlovi Varų kino festivalį uždariusi lengva romantinė komedija “Širdžių daužytojas” labiausiai panaši į filmą, kokius mėgsta kopijuoti originalių idėjų badą išgyvenantis Holivudas.

Atrodo, kad vaidybiniame kine debiutavusio režisieriaus pasiūlytoje meilės intrigų formulėje nėra nieko naujo ir mes nujaučiame siužeto kryptį, bet staiga iš pasalų išnyra netikėtos paslaptys. Prancūzai moka atrasti įdomybių stipriai nutiražuotame žanre ir vilioja į pasimatymą visiems pažįstamomis ryškiomis asmenybėmis. Donžuanas Romainas Duris mėgins išskirti laimingą nuotaką Vanessą Paradis, bet afera pasisuks prieš jį patį.

Romantiškiems pasimatymams puikiai tinka dramedija “Miestas saloje”, kurioje yra daugiau gyvenimiškos dramos negu tikrosios komedijos. Bet kikenti priverčia žaismingos anekdotinės situacijos ir šauniai parodijavimo meną perpratę aktoriai. Smagu stebėti Roberto de Niro manieromis kalbantį, Marlono Brando mimikas judinantį ir triumfuojamai vaidinantį Andy Garcia, be kurio šis filmas nebūtų įvykęs. Vienas kitam meluojančios ir santykius komplikuojančios keistos šeimos istorija pratrūksta nuotaikingu farsu, nors kartais iš herojų emocijų norisi verkti.

Neįpareigojančio poilsio į kaimą išvykusio Stepheno Frearso per keturis metų laikus išdėliota komedija “Tamara Driu” naudojasi universalesniu humoru, koks retai patinka kritikams. Lengvą skanią pramogą garantuoja taikliai surašyti dialogai, gudriai suplanuotos provokacijos, tobulai nufilmuoti gamtovaizdžiai su visais kaimo elementais (mūkia karvės, gieda gaidžiai, ganosi arkliai, ožkos, laksto šunys), spalvingi savanaudiškus tikslus gvildenantys personažai ir seksuali Gemma Arterton. Trys skirtingo sukirpimo vyrai susižavi neatpažįstamai pasikeitusia kaimo baisuokle, kuri dabar jau moka žadinti aistras.

Veiksmo komedija “Pataikyk kulką į mane” surinko pavydėtiną aktorių komandą (Karibų piratas Billas Nighy, Hario Poterio bičiulis Rupertas Grintas, karalienė Emily Blunt, Madonnos bičiulis Rupertas Everettas), tačiau Didžiosios Britanijos kino teatruose startavo tyliai ir be didelių fanfarų. Filmas turi bėdą – daug kartų matytus stereotipinius juokelius, kurie tampa nepakeičiamu privalumu viliojant komercinio kino išlepintą ir daug nereikalaujantį žiūrovą. Jeigu mūsų publika užsikabins už tipiško juodojo angliško humoro ir neišsilakstys dėl amoralių pokštų, būtent Jonathano Lynno susišaudymų gaudynės pretenduos tapti lankomiausiu festivalio filmu.

Populiarumu konkuruoti turėtų originaliomis idėjomis ir lakia vaizduote trykštantys “Mikmakai”. Sunkoka būtų lyginti fantastinę keršto komediją su Lietuvą sužavėjusia romantiška “Amelija iš Monmartro”, tačiau režisierius Jeano Pierre’as Jeunet išmoningai naudoja tuos pačius sėkmės receptus, sugeba nesikartoti ir nukelia kepurę prieš nebyliojo kino komikų Busterio Keatono bei Charlie Chaplino atminimą. Akis traukiančios ryškios spalvos, šarmingi personažų paveikslai, keisti pokštai, grandininę reakciją sukeliantys poelgiai ir pribloškianti vizualizacija. “Mikmakus” galima ramiai žiūrėti du ar net tris kartus, nes jų nuotykiai niekaip neatsibos ir apdovanos gera nuotaika.

Romantiškiems pasimatymams puikiai tinka dramedija “Miestas saloje”, kurioje yra daugiau gyvenimiškos dramos negu realios komedijos. Bet kikenti priverčia žaismingos anekdotinės situacijos ir šauniai parodijavimo meną perpratę aktoriai. Smagu stebėti Roberto de Niro manieromis kalbantį, Marlono Brando mimikas judinantį ir triumfuojančiai vaidininantį Andy Garcia, be kurio šis filmas nebūtų įvykęs. Vienas kitam meluojančios ir santykius komplikuojančios keistos šeimos istorija pratrūksta nuotaikingu farsu, nors kartais iš herojų emocijų norisi verkti.

Už geriausią režisūrą Kanuose apdovanotos “Gastrolės” sulaukė įvairiausių atsiliepimų. Išsibalansavęs siužetas atrodo tuštokai, bet prie režisūros sugrįžusiam aktoriui Matthieu Amalricui mažai rūpėjo scenarijus. Jis labiau norėjo atskleisti rubensiškų kūno formų striptizo šokėjų asmenybes ir neįtikėtinus gabumus ant scenos. Improvizuoti, aistringi, erotiški ir linksmi pasirodymai įpučia feministiniam filmui gyvumo ir iškelia intrigą: kas lengviau – apnuoginti sielą artimiesiems ar kūną nepažįstamiems stebėtojams?

Saldūs Kanų vaisiai

Kanuose sužibėjusio kanadiečių vunderkindo Xaviero Dolano pedantiškas, stilingas ir komplikuotas neįmanomų jausmų labirintas “Įsivaizduojamos meilės” yra vienas iš trijų vertingiausių Kauno kino festivalio filmų, kuriems lemta pasiekti Vilniaus ekranus. Jis idealiai tinka jaunam ir tolerantiškam žiūrovui, nebijančiam netradicinių ir provokuojančių meilės trikampio figūrų. Vaikinas su mergina įsimyli tą patį dėl seksualinės orientacijos neapsisprendusį bičiulį ir desperatiškai mėgina jį suvilioti. Pedro Almodovaro, Wongo Kar-Wai’aus ir Francois Ozono idėjas originaliai plėtojantis filmas stebina madingu garso takeliu ir ypač Quentino Tarantino “Nužudyk Bilą” girdėtos melodijos radikaliu pergrojimu.

Drama “Vinterio kaulai” laimėjo 2010 m. Sandanso nepriklausomo kino festivalio didįjį žiuri prizą ir išryškino jaunosios žvaigždutės Jennifer Lawrence talentą – merginai pranašaujama net “Oskaro” nominacija. Siužeto intriga – dukra ieško paslaptingai dingusio tėvo – skamba šiek tiek nuvalkiotai, bet režisierei Debrai Granik pavyksta mistifikuoti pažįstamus įvykius, autentiškai perteikti šaltą kalnų kaimelio atmosferą, įpinti detektyvinių mįslių, subtiliai pabrėžti šeimos vertybes ir paaštrinti emocijas. Tai turtingas vos už 2 mln. JAV dolerių sukurtas nepriklausomas kinas, kokį mūsų kraštuose įmanoma išvysti tik festivalių programose.

Žaviosios anglų režisierės Lucy Walker dokumentinio kino šedevras “Sąvartynas” jau buvo rodytas “Skalvijoje”, bet nusipelno daugiau seansų ir gausesnio dėmesio. Moby muzika įgarsintame meniškame filme pasakojama apie brazilų menininko Viko Munizo socialinę veiklą ir pavykusį bandymą didžiausio šiukšlyno Rio de Žaneire gyventojus paversti normaliais žmonėmis. Šis procesas jaudina iki ašarų, kai charizmatiškieji herojai pratrūksta nuoširdžiomis emocijomis. Ne veltui filmui atiteko Sandanso ir Berlyno festivalių žiūrovų prizai.

Kol dar lieka neaiški Šarūno Barto dramos “Eurazijos aborigenas” premjerinė data kasdieniame repertuare, vertėtų paskubėti ir išsiaiškinti, už ką mūsų šalį garsinantis režisierius susirinko net tris “Sidabrines gerves”.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje jau rodytas “Išėjimas per suvenyrų krautuvę” – stipriai pervertintas specifinis kūrinys. Banksy slapyvardžiu pasislėpęs gatvės grafitų menininkas surengė gudrią provokaciją. Kai supranti, kad pseudodokumentiniame filme pasakojama istorija yra netikra ir išgalvota, ši juosta pasirodo dar tuštesnė. Žinoma, ažiotažo nenumalšinsi, bet geriau rinktis aborigeniškų nuotykių melodramą “Samsonas ir Dalila”, kuri užburia retai matoma egzotika, autentiškais vaidmenimis ir jautria pasaka apie neįmanomą meilę.

Atmintyje ilgiau išlieka “Kino pavasaryje” su drama “Mergina iš Kinijos” prisistačiusios režisierės Guo Xiaolu dokumentinis filmas “Kartą gyveno proletaras. Dvylika pasakojimų apie savo šalį”. Jame atskleidžiama tikra, liūdinanti ir nepagražinta Kinijos realybė, kurios nenori afišuoti šalies valdžia. Galbūt todėl paslapčia gimęs filmas griežtai uždraustas rodyti Kinijoje.

Neverta praleisti Gruzijos kino veterano Otaro Iosselianio autobiografinės satyros “Šantrapa” apie neblėstančią meilę kinui, ironišką kritiką komunistinės cenzūros žirklėms, sentimentus gimtinei ir padėką gyvenimo kelią nurodžiusiam seneliui. Maestro visuomet mokėjo tyliai pasijuokti iš skaudžiausių problemų ir ironiškai pasityčioti iš erzinančių dalykų.