ES ir Rusijos, kurioms kartu tenka daugiau nei trys ketvirtadaliai Lietuvos pramonės eksporto, ūkių augimas antrąjį 2011 m. ketvirtį gerokai sulėtėjo.

Pirmąją šių metų pusę Lietuvos pramonės atstovai džiaugėsi ryškiu pagyvėjimu: smarkiai išaugo užsakymų skaičius bei produkcijos apimtys, pagerėjo ir pačių pramonininkų nuotaikos – jų pasitikėjimo indeksas liepos mėnesį pakilo į aukštumas, nematytas nuo 2007 m. pabaigos.
Gamybos mastai pirmąjį pusmetį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo 16 proc. Remiantis “Eurostato” duomenimis, tai antras geriausias rodiklis ES po Estijos. Galbūt apdirbamoji pramonė būtų augusi ir dar greičiau, tačiau susidurta su keletu sunkumų.
Daugiau nei pusė apklaustų pramonės įmonių vadovų pagrindiniu plėtrą ribojančiu veiksniu kaip paprastai nurodė nepakankamą paklausą, tačiau taip teigiančiųjų šiemet gerokai sumažėjo. Užtat vis daugiau pramonininkų pastaruoju metu skundėsi gamybinių pajėgumų trūkumu, o įrenginių naudojimo intensyvumas, palyginti su pernai, pakilo šeštadaliu ir viršija 70 proc. Nereikėtų stebėtis – 2009 ir 2010 m. į mašinas ir įrenginius investuota itin kukliai: pernai materialinių investicijų apimtys buvo trigubai mažesnės nei prieš trejus metus.
Įdomu, kad, nepaisant milžiniškų emigracijos mastų, darbuotojų stygių, kaip pagrindinį plėtrą ribojantį veiksnį, šiemet nurodo mažiau nei 7 proc. pramonės įmonių vadovų, – 2007 m. šis rodiklis siekė 31 proc. Tačiau situacija gali pasikeisti, mat įmonių, ketinančių netrukus samdyti darbuotojų, pastaruoju metu ėmė daugėti: pradėjus jų ieškoti gali paaiškėti, kad tinkamos kvalifikacijos bei patirties turinčių profesionalų tiesiog nėra.
Keletą metų apdirbamosios pramonės raidai vis didesnį poveikį darė eksporto plėtra. Nuo 2007 m. vidurio pardavimo užsienyje tendencijos buvo palankesnės nei šalies viduje, o eksporto lyginamasis svoris bendroje apyvartoje padidėjo nuo 55 iki maždaug 70 proc. Ar galima sėkmingai skverbiantis į užsienio rinkas užtikrinti tolesnę mūsų šalies pramonės plėtrą?
Nemaža dalis verslininkų mano, kad taip. Nors laukiančių eksporto paklausos didėjimo pramonės įmonių vadovų trečiąjį ketvirtį, palyginti su antruoju, gerokai sumažėjo (atitinkamai 69 ir 40 proc.), jų vis dar buvo gerokai daugiau nei laukiančių eksporto paklausos mažėjimo (vos 5 proc.)
Pastaruoju metu taip pat neretai pasigirsta teiginių, kad verslininkai šiuo metu yra geriau pasirengę krizei, mat jų eksportas labiau išskirstytas į skirtingas rinkas, taigi ir rizika išskaidyta. Tačiau žvelgiant į statistinius duomenis to nematyti: šalies pramonės produkcija eksportuojama į tas pačias valstybes ir beveik tokiomis pat dalimis kaip ankstesniais metais. Be to, šių valstybių ekonomikos yra ganėtinai glaudžiai susijusios – nuosmukis vienoje iš jų neigiamai veikia kitas.
Europos Sąjungos ir Rusijos, kurioms kartu tenka daugiau nei trys ketvirtadaliai Lietuvos pramonės eksporto, ūkių augimas antrąjį 2011 m. ketvirtį gerokai sulėtėjo. Stagnuojant didžiosioms kaimynėms, sparčius plėtros tempus vargu ar sugebės išlaikyti ir Latvija bei Estija. Pramonininkų rizika būtų išskaidyta (ir sumažinta), jei gerokai daugiau prekių būtų parduodama sparčiai augančiose ir nuo ES mažiau priklausančiose valstybėse, pavyzdžiui, Kinijoje, Indijoje, Turkijoje, Brazilijoje ir pan. Kol kas prekyba su šiomis šalimis itin kukli.
Galbūt ekonomikos plėtros lėtėjimą galėtų atsverti didėjantis Lietuvos pramonininkų gebėjimas konkuruoti užsienio rinkose? Vis dėlto tai mažai tikėtina – keletą pastarųjų mėnesių daugiau įmonių vadovų teigia, kad jų konkurencingumas svečiose šalyse ne didėja, bet mažėja. Nieko nuostabaus – dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus jos kaina kyla; energija šalyje irgi nėra pigi: remiantis “Eurostato” duomenimis, elektra ir dujos pramoniniams vartotojams Lietuvoje yra vienos brangiausių ES. Profesinio mokymo sistema taip pat nėra stipri. Taigi stinga fundamentalių veiksnių, leidžiančių įgyti ryškų konkurencinį pranašumą.
Antrąjį 2011 m. pusmetį Lietuvos pramonė nebeaugs taip sparčiai kaip per pastaruosius 12 mėnesių, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms galbūt net ims trauktis. Tačiau tokio nuosmukio kaip 2008 m. nebus, mat verslininkai pasimokė iš klaidų, veiklą organizuoja racionaliau ir yra mažiau prasiskolinę nei prieš trejus metus.