Visokie uspaskichai, gapšiai, paksai, komskiai kelia galvas, o specialiosios tarnybos savo galvą leidžia ir vis labiau silpnėja.

Į šalies valdžią susikrausčiusios ir beveik pusę ministrų postų nuskynusios Darbo ir “Tvarkos ir teisingumo” partijos turi labai savotišką supratimą apie pinigus, jų panaudojimą, taip pat apie politiką ir apie savo vaidmenį joje. Per dešimtį metų puikiai atsiskleidė šių politinių organizcijų vertybės ir veikimo principai bei jų lyderių papuvimas. Jie gali šnekėti ką tik nori, tačiau iš tiesų jie yra šių laikų “kruglodurovai” ir “kopeikoliubovai”. Tik Vinco Kudirkos aprašytieji XIX a. “kruglodurovai” ir “kopeikoliubovai” valstybę stekeno daug mažesniais mastais nei dabartiniai “talentai”.
Beje, žmonės jų vaidmenį puikiausiai supranta: net 78 proc. sociologų apklaustų šalies gyventojų mano, kad Darbo partija ir “Tvarka ir teisingumas” yra labiausiai korumpuotos partijos Lietuvoje. Čia dar kartą pabrėšiu, kad abi jos šiandien valdo valstybę.
Tokiomis aplinkybėmis Lietuvoje labai stiprios turėtų būti specialiosios tarnybos. Jos turėtų daužyti per nagus visiems sumerkusiems rankas į ES milijonų aruodus, sekioti ir tikrinti tų pinigų skirstytojus, rengti operacijas bei kratas ne tik savivaldybių lygmens politikų kabinetuose, bet ir realią valdžią turinčių stambiųjų apsitapšnojusių politikų valdose.
Taip turėtų būti, bet, deja, nėra. Dar blogiau – yra priešingai: visokie uspaskichai, gapšiai, paksai, komskiai kelia galvas, o specialiosios tarnybos savo galvą leidžia ir vis labiau silpnėja. Peržvelgus praėjusių metų Specialiųjų tyrimų tarnybos operacijų sąrašą graudu pasidaro, o ištyrinėjus, kaip baigėsi ankstesnių metų operacijos teismuose, apskritai verkti norisi. Visiškas bejėgiškumas ir neįgalumas. Iš biudžeto ši struktūra gauna daug milijonų, o rezultatai – nei kitiems parodyti, nei patiems pažiūrėti. Ankstesnis vadovas iš šios tarnybos pasitraukė nieko detaliau nekomentuodamas, bet dabartinis jo pasirinkimas iš tiesų glumina: jis tapo vidaus reikalų viceministru, o čia, kaip žinome, “Tvarkos ir teisingumo” valdos. Taigi ir moralės supratimas atitinkamas. Naujasis STT vadovas dar nepaskirtas, o ir skirti jo niekas neskuba.
Ne ką geriau atrodo ir kita specialioji tarnyba – Finansinių nusikaltimų tyrimo: po praėjusių metų skandalų ir vadovybės kaitos ji pasileido pasroviui ir pakilti aukščiau Gariūnų turgavietės, regis, nebeplanuoja.
Na, o metų nusivylimo titulo nusipelno trečioji specialioji tarnyba – Valstybės saugumo departamentas, kuris ima atrodyti kaip miegančioji gražuolė, ir net be perspektyvos sulaukti savojo princo. Ši tarnyba per pastarąjį dešimtmetį silpo tiesiog drastiškai ir dažnai tai darė savo noru. Saugumo departamentas atsisakė nemažos dalies anksčiau turėtų funkcijų (dabar teturi vos tris uždavinius), atsisakė dalies patriotiškai nusiteikusių profesionalų paslaugų, apsidangstė net šalies vadovams nepermatomomis ypatingos paslapties skraistėmis ir šiandien praktiškai gyvuoja savo susikurtame pasaulyje. O valstybei ši organizacija kainuoja nepigiai – per 50 mln. Lt. Kad pateisintų šių pinigų gavimą, VSD vadovas rašo veiklos apžvalgas, kurias perskaičius apima neviltis.
Štai tokias šiandien turime tris pagrindines specialiąsias tarnybas. Liūdesys apninka. Teoriškai visos jos turėtų kelti pagarbią baimę, pasitikėjimą, bet kelia tik juoką. O, tarkime, rytinių valstybių suinteresuotoms struktūroms jos net juoko nebekelia. Ir blogiausia, kad sustiprėjimo perspektyvų mūsų spec. tarnyboms nematyti. Taigi politikieriai, kurie politiką suvokia kaip pinigų kalimo ir asmeninių turtų gausinimo mašiną, dar ilgokai galės siautėti nebaudžiami.