Neskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnyti siekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva – ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

Pernai Tarptautinio sporto saugumo centro atliktas tyrimas parodė, kad nusikaltėlių grupuotės kasmet per nelegalias lažybas išplauna daugiau nei 80 mlrd. svarų sterlingų (107 mlrd. eurų). Daugiausia tai daroma per futbolą ir kriketą, tačiau tai itin aktualu ir tenisui, krepšiniui, badmintonui bei automobilių lenktynėms. Beje, šio centro duomenimis, apie 80 proc. sporto lažybų apskritai vyksta nelegaliai.

Dar didesnį dėmesį į nesąžiningumą sporte atkreipė tai, kad pernai Didžiosios Britanijos futbolą krėtė vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius skandalų. Jo priežastis – atskleisti susitarimai dėl varžybų baigties. Nors po to Europos futbolo asociacijų sąjungos generalinis sekretorius Gianni Infantino nežinia kelintą kartą pabrėžė, jog nulinė tolerancija sutartoms sporto varžyboms yra UEFA prioritetas, niekas nesitiki, kad didįjį sportą apvalyti bus lengva. Juolab kad į viešumą iškyla tik nedidelė dalis nešvarių reikalų ir viskas veikiau primena vėjo gaudymą laukuose, o ne kryžiaus žygį prieš blogybes. Nesąžiningumo vėžys sporte toks išvešėjęs, kad, kaip atkreipė dėmesį Lietuvoje viešėjęs vienas žymiausių sporto korupcijos specialistų pasaulyje Declanas Hillas, atsiranda lažybų bendrovių, siūlančių lažintis jau ne dėl rungtynių rezultatų, o ar konkrečios varžybos nupirktos, ar ne.

Lietuvoje susitarimai sporte irgi aptraukti tiršta migla. Kaip pabrėžia Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris, susitarimai dėl varžybų baigties, žaidėjų ar teisėjų papirkinėjimas yra slapti nusikaltimai, apie kuriuos visuomenė sužino retai. Čia nėra konkretaus nukentėjusiojo kaip vagystės ar užpuolimo atveju, o nukenčia sportas plačiąja prasme, tad nėra ir itin suinteresuotų apie tai pranešti. Jei ir sužinoma, tai iš pačios sporto bendruomenės, tad realų šio reiškinio mastą Lietuvoje nusakyti sudėtinga.

Kadangi į policiją dėl to kreipiamasi retai, atrodo, neegzistuoja ir pati problema. Vis dėlto „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. paskelbtas tyrimas apie nesąžiningus susitarimus Lietuvos krepšinyje ir futbole rodo kitaip. Pavyzdžiui, kad susitarimai dėl varžybų eigos ar baigties labai paplitę arba paplitę, atsakė 55 proc. apklaustų profesionalių futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų. Taip pat paaiškėjo, kad penktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintadalis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria dalyvavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvo susitarta iš anksto.

Ironiška: nors šie skaičiai įspėja, kad mūsų sportas turi rimtų bėdų, stebėtina dalis atletų to nesureikšmina ir net 45,1 proc. jų tai laiko tik nedidele mūsų sporto problema. Dar viena svarbi detalė: dauguma apklaustųjų atsakė, kad sportininkai neretai stato lažybų punktuose dėl rungtynių, kuriose žaidžia patys (42,4 proc.) arba kitos komandos (67,2 proc.). Galiausiai šį tą reiškia ir tai, kad Latvijoje ir Estijoje dėl to buvo kilę skandalų. Vadinasi, būtų naivu tikėtis, kad padėtis Lietuvoje labai skirtųsi, nors šito ir nematome.

Pasak E.Šilerio, tyrimų dėl susitarimų ar papirkinėjimo būta, tačiau jis nepamena nė vieno atvejo, kad tai būtų buvę įrodyta teisme ir atsakingi asmenys nuteisti. Kai rezultatai net plika akimi žiūrint gali atrodyti mažų mažiausiai keisti, teisme įrodyti, kad dėl jų buvo susitarta iš anksto, labai sudėtinga.

Kad padėtis pagerėtų, pirmiausia reikia tobulinti dabartinį šios srities teisinį reglamentavimą, tada, pareigūno manymu, ir baudžiamųjų bylų, ir atitinkamų teismo sprendimų būtų daugiau. „Šiandien iš teorinės pusės jis įmanomas, bet iš praktinės – sunkiai realizuojamas, – neabejoja E.Šileris. – Kol kas nėra specifinės teisinės normos, o tik bendra dėl sukčiavimo, todėl esama iniciatyvų keisti baudžiamąjį įstatymą, kad būtų aiškiai numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą sporte.“

Tai, kad trūksta aiškios teisinės bazės, pabrėžiama ir „Transparency International“ tyrime. Jame taip pat nurodoma, kad nestinga problemų dėl lažybų, kurios nepakankamai reglamentuojamos, o ypač „skylėtas“ internetinių statymų reguliavimas.

O kokios sporto šakos kelia didžiausią nerimą? Žinoma, pačios populiariausios, kuriose sukasi didžiausios sumos ir nauda gali būti didžiausia.

Nors mažiau egzotiška, bet valstybei brangiai kainuojanti su sportu susijusi problema – vengimas mokėti mokesčius.

„Yra nemažai užbaigtų ikiteisminių tyrimų, jau atiduotų teismui, susijusių su viešosiomis sporto įstaigomis, sporto federacijomis. Sritys – įvairios“, – konstatuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Rameikis.

Ekspertas gali papasakoti daug pavyzdžių, kaip norinčios išvengti pelno mokesčio ir prasimanyti „juodų“ grynųjų pinigų įmonės naudojasi sporto dariniais. Na, o vėliau niekur neužfiksuoti „šešėliniai“ pinigai gali būti panaudojami korupciniams dalykams finansuoti, atlyginimams vokeliuose mokėti, neskaidriems viešiesiems pirkimams organizuoti, konkurencijai iškreipti ir kt.

Schemų, kaip pasipelnyti, yra pačių įvairiausių – nuo labai sudėtingų, kai viskam užglaistyti pasitelkiami patyrę buhalteriai ar net advokatai, iki paprastučių, tačiau vis vien gerai veikiančių.

Logika paprasta: paramos ir labdaros teikėjai gauna pelno mokesčio lengvatų, tad kartais susigundoma tuo piktnaudžiauti. „Pavyzdžiui, įmonė gavo dešimt milijonų litų pelno ir vadovas žino, kad pusantro milijono – 15 proc. – reikės sumokėti mokesčių. Taigi kam jam tai daryti, jei gali juos neva paaukoti. Sakykime, ima ir paaukoja kokius du milijonus sporto klubui, su kuriuo, aišku, sudarytas susitarimas, kad kažkoks procentas iš tikrųjų jam atiteks kaip parama, tačiau didžioji sumos dalis bus grąžinta paramos teikėjui“, – paaiškina Š.Rameikis.

Sakykime, vienam negarsiam uostamiesčio krepšinio klubui per maždaug metus buvo paaukota apie pusę milijono litų. Dalis tų pinigų iš tiesų atiteko klubui ir buvo panaudota tinkamai, tačiau kitą dalį sporto klubo vadovas išgrynino ir atidavė juos pervedusiam verslininkui. Nukentėjo tik valstybė. Vėliau klubo vadovas sulaukė atsakomybės už turto iššvaistymą.

Reikia nepamiršti, kad norint užglaistyti tokią machinaciją reikia „pagražinti“ buhalterinę apskaitą, klastoti dokumentus.

Kitas tyrimas buvo susijęs su Lietuvoje mažai žinoma petankės, tokio žaidimo su rutuliais, sporto šaka. Buvo įkurta šios sporto šakos federacija, tapusi palankia vieta sukčiauti. Taigi federacija iš tam tikrų įmonių gaudavo paramos, kuriai išgryninti sugalvotas toks kelias: buvo rengiami tarptautiniai petankės turnyrai ir, komandai sėkmingai pasirodžius, žaidėjams esą buvo sumokamos didelės premijos už aukštus sportinius pasiekimus. Žinoma, iš tikrųjų sportininkai premijų negaudavo, tiesiog padėdavo tai neva patvirtinantį parašą ant atitinkamų dokumentų. Jie būdavo paskatinami nebent simboliškai, o didžiausia dalis atitekdavo machinacijos sumanytojams.

Šį pavyzdžių sąrašą vainikuoja byla, susijusi su neįgaliųjų sporto propagavimu, per kurio mechanizmus prasisuko itin didelė suma – 13,7 mln. Lt (4 mln. eurų). Viskas vyko taip: vienos šalies įmonės teikė paramą Lietuvos invalidų sporto draugijai ir už tai ši įsigydavo nuostolingai veikiančias, įsiskolinusias ar apskritai veiklos nebevykdančias įmones (vėliau jas tam tikri asmenys galbūt naudojo tolesnėms nusikalstamoms veikoms finansų sistemoje). „Pavyzdžiui, susirandu įmonę, kurią parduoda už dešimt tūkstančių litų, o savo įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodau, kad ji perkama už šimtą tūkstančių. Aš sumoku pinigus tiems, kurie parduoda įmonę, šie pasiima savo dalį, o kitus grąžina man, ir viskas“, – paaiškina FNTT direktoriaus pavaduotojas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), glaudžiai bendradarbiaujanti su FNTT, taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį. VMI Kontrolės departamento direktorė Valė Kulvinskienė nurodo keletą tipinių pažeidimų. Sakykime, vienas automobilių sporto klubas už paramos lėšas iš susijusio asmens įsigijo žemės sklypų, kuriuos buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip turtą pajamoms iš nuomos gauti. Vis dėlto atliekant mokestinį patikrinimą išaiškinta, kad žemės sklypai buvo parduoti gerokai didesne kaina, negu Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė. Valstybei padaryta 164 tūkst. Lt žala.

Kitu atveju VMI nustatė, kad automobilių sporto klubas gautą paramą naudojo ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, o vykdė ekonominę komercinę veiklą. Klubas įsigijo automobilių už didesnę nei rinkos kainą ir po santykinai trumpo laiko pardavė juos kur kas mažesne nei įsigijimo bei rinkos kaina, tada įsigijo degalų, kuriuos tiesiog nurašė pagal kelionės lapuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis. VMI apskaičiavo, kad šiuo atveju už visa tai klubas į biudžetą papildomai turi sumokėti per 200 tūkst. Lt.

Štai kitas pavyzdys: vienas šalies futbolo klubas nedeklaravo iš Europos Sąjungos paslaugų įsigijimo apmokestinamųjų verčių 240 tūkst. Lt. Klubo prezidentas naudojosi išduotais avansais kaip paskola, tačiau nebuvo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokesčiai nuo tokiu būdu gautos naudos. Šis klubas taip pat negalėjo pateikti dokumentų, pagrindžiančių iš darbuotojų išnuomotų automobilių panaudojimą jo veikloje, tad išmokos pagal automobilių nuomos sutartis traktuotinos kaip darbuotojams su darbo santykiais susijusios pajamos.

Ir tai dar ne pabaiga. Nustatyta, kad šio klubo prezidentas Moldovos piliečiui išmokėjo 8,7 mln. Lt grynaisiais už esą suteiktas agento paslaugas. Dėl šio sandorio FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir nustatyti mokesčių vengimo požymiai, sudarytais sandoriais siekiant mokestinės naudos, inicijuotas mokestinis patikrinimas.

Nors tai skamba gana sudėtingai, yra ir paprastesnių, tačiau veiksmingų mechanizmų. Tarkime, kokiame nors mieste vyksta sportininkų stovykla. Oficialiuose sąrašuose parašoma, kad jų dalyvauja 120, tačiau iš tikrųjų atvyksta kokie 60. Vadinasi, pinigai, kurie buvo skirti neatvykusiems sportininkams, atitenka kažkam iš organizatorių, kitų įsitraukusių asmenų. Panašiai vyksta ir su sporto varžybomis. Čia vėlgi oficialiai nurodoma, kad jose dalyvauja tiek ir tiek sportininkų, tačiau iš tikrųjų atvyksta kur kas mažiau. Vadinasi, kuo mažiau sportininkų, tuo daugiau „laisvų“ pinigų, kuriuos gali į kišenę įsidėti organizatoriai, treneriai ar dar kokie nors „gudručiai“.

Taigi pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pasipelnyti, netrūksta. Tai uždaras ratas, kurio veikėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plauna“. Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, išskyrus valstybę.

O ar įmanoma įsivaizduoti, kokia žala jai šitaip padaroma? Nors V.Kulvinskienė pabrėžia, kad tokie skaičiavimai nėra atliekami, nuslepiamų mokestinių prievolių valstybei mastą iš dalies iliustruoja VMI turimi statistiniai duomenys: 2013–2014 m. patikrinus 118 sporto veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų nustatyta bendra sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta mokesčių, delspinigių ir baudų suma ir po mokestinio tyrimo arba operatyvaus patikrinimo mokesčių mokėtojų patikslinta mokesčių deklaracijų suma sudarė 4,6 mln. Lt (1,3 mln. eurų).

Neginčytinas faktas, kad sporto padėtis ilgai buvo labai „komfortiška“, tačiau šiemet tai turėtų pasikeisti. Iki šiol sporto veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai nebuvo išskirti į atskirą mokesčių mokėtojų grupę, kuri būtų vertinama pagal šiai ekonominės veiklos sričiai būdingas mokestinių prievolių vengimo rizikas ir poveikį šalies biudžetui, tačiau VMI numatė šiemet vykdyti projektą „Sportas“. Jo tikslas – užtikrinti pajamų apskaitymą sporto ir sveikatingumo paslaugas teikiančiose įmonėse bei teisingą mokestinių prievolių, susijusių su profesionalia sporto veikla, vykdymą.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad su dariniais sporte susiję finansiniai nusikaltimai tarp visų užfiksuojamų finansinių nusikaltimų sudarytų iki 10 proc. Kadangi Lietuvoje sporto svarba, išplėtojimas ir finansavimas yra kur kas menkesni nei daug kur pasaulyje, čia sukasi santykinai nedidelės sumos pinigų, todėl negerų kėslų turinčios vietinės įmonės dažniau renkasi pelningesnes sritis. Kad ir pramogų verslą.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad pastebima pozityvių tendencijų dėl šiuo metu aktyviau vykstančios „kovos su šešėliu“. Kadangi tokios problemos, kaip mokesčių vengimas, šešėlinių pinigų traukimas į šviesą, sulaukia vis daugiau viešumo, tai veikia kaip gana veiksminga prevencinė priemonė.

Beje, šioje srityje veikia smagus dalykas – domino efektas, kuris gali tapti tikru galvos skausmu susitepusiems. Jei atliekant ūkinės finansinės veiklos patikrinimą įtariama, kad buvo pasinaudota viena iš minėtų ar kitų schemų, automatiškai imama ieškoti daugiau susijusių pažeidimų, analogiškų pažeidimų kitose srityse. Juk geri sukčiai, kaip ir geri verslininkai, apsidraudžia ir pinigus bei riziką išskirsto po skirtingas sritis.

Vaiva Sapetkaitė

Susitarimų dėl varžybų eigos arba baigties paplitimas sporte (proc.)

Kaip manote, kiek yra paplitę susitarimai dėl varžybų eigos arba baigties?

Labai paplitę: futbolininkai – 13; krepšininkai – 3,9

Paplitę: futbolininkai – 42; krepšininkai – 27

Nepaplitę: futbolininkai – 24; krepšininkai – 51

Visai nepaplitę: futbolininkai – 15; krepšininkai – 13,1

Nenurodė: futbolininkai – 6; krepšininkai – 5

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Žinios, kas inicijuoja susitarimus dėl varžybų eigos arba baigties (proc.)

Kas, jūsų žiniomis, dažniau siūlo susitarti dėl varžybų baigties? (Krepšininkai ir futbolininkai)

Kolegos futbolininkai / krepšininkai       28,4

Buvę kolegos          24

Nenurodė   20,9

Klubo savininkai      18,4

Lažybų bendrovių atstovai       13,9

Neteko susidurti      7,8

Treneriai  7,5

Pašaliniai suinteresuoti asmenys 5,6

Draugai, pažįstami    3,6

Teisėjai   3,1

Nusikalstamo pasaulio atstovai  1,7

Kita       0,6

Komandos / klubo gydytojai      0,6

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius