Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės skandalas parodė, kad net ir tokios galingos valstybės kaip Rusija kyla į nuožmią kovą dėl geriausių sportininkų. Tuo tarpu Lietuva elgiasi visiškai priešingai: nuo 2004 m. Lietuvos pilietybė nebuvo suteikta nė vienam užsienio sportininkui.

Rusai nenuleidžia rankų: didžioji kaimynė nė nežada susitaikyti su lietuvių sprendimu neleisti Rusijos pilietybę priėmusiai D.Rimšaitei dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Praėjusią savaitę aukšti Rusijos sporto pareigūnai žarstėsi kaltinimais, esą lietuviai jau buvo sutikę paleisti penkiakovininkę mainais į tai, kad Rusija pasitrauks iš kovos dėl galimybės rengti olimpinę vyrų krepšinio atranką, bet galiausiai ėmė juos ir apmovė. „Spjovė į mus kaip pigūs turgaus spekuliantai“, – praeitą savaitę siuto Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas Viačeslavas Aminovas. Be to, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) sulaukė kaltinimų reikalavus kyšio už D.Rimšaitę. Lietuviai  tai neigia, tuo tarpu rusai dabar tariasi su teisininkais, ką daryti toliau.
Jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, tikėtina, kad D.Rimšaitė ir geriausia dabartinė Lietuvos penkiakovininkė Laura Asadauskaitė būtų buvusios didžiausios konkurentės Londono olimpiadoje, nes sportininkės yra labai panašaus lygio. Juk kodėl Rusija taip aršiai stojo į kovą dėl D.Rimšaitės: nes turėti šią sportininkę – tai jau kone užtikrintas olimpinis medalis. Visai tikėtinas būtų netgi toks scenarijus: D.Rimšaitė iškovoja auksą, L.Asadauskaitė – sidabrą, abi lietuvės stoja ant nugalėtojų pakylos, o tuomet iškilmingai sugrojamas Rusijos valstybinis himnas. Nejauki situacija. Tad LTOK Generalinė asamblėja taip prabalsavo, kad šitokio scenarijaus išvengtų.

Sportininkai Lietuvos pilietybės nebegauna

Žinoma, tai tik viena medalio pusė. Kitomis aplinkybėmis Lietuva gal ir būtų paleidusi D.Rimšaitę, tačiau pati sportininkė taip pasišiukšlino (2010 m. oficialiai nepranešusi išvyko iš Lietuvos, ištekėjo už ruso, ėmė atstovauti šiai šaliai varžybose ir priėmė Rusijos pilietybę, nors buvo įsipareigojusi atstovauti Lietuvai 2012-ųjų olimpinėse žaidynėse), kad kitokio sprendimo ji ir negalėjo tikėtis. LTOK vadovai nepatikėjo D.Rimšaite, kad ši į Rusiją pabėgo dėl meilės, ir įtaria, kad rusai vieną geriausių Lietuvos penkiakovininkių paprasčiausiai nusipirko.
„Bet susigrąžinti iš D.Rimšaitės jai sumokėtos valstybinės stipendijos mes nesieksime“, – patikino Kūno kultūros ir sporto departamento gen.direktorius Klemensas Rimšelis. Žinia, beveik prieš metus Lietuvoje įvesta nauja tvarka, pagal kurią į užsienį pasukę sportininkai nuo šiol privalo grąžinti dalį valstybės į juos investuotų lėšų – konkrečiai jiems išmokėtas valstybines stipendijas. „Pagal dabartines sutartis, tokį sportininką, sugrįžusį į Lietuvą aplankyti artimųjų, pasitiktų policija ir antstolis bei primintų, kad jis nėra atsiskaitęs su valstybe. Su D.Rimšaite pasirašytoje sutartyje sportininko įsipareigojimai dar nebuvo taip griežtai apibrėžti“, – komentavo K.Rimšelis.
Taigi Lietuva su sportininkais linkusi elgtis griežtai. Kartais gal ir per griežtai. Ir čia galima kalbėti ne tik apie D.Rimšaitę, kuri pati, kaip bebūtų gaila jos žlungančios sportinės karjeros, visoje šioje istorijoje elgėsi ne itin garbingai.
Lietuva šiandien yra jau iš tų retesnių Europos ir pasaulio valstybių, kurios yra tarsi atsiribojusios nuo visą sporto rinką persmelkiančios komercijos. Ir viena tų valstybių, kurios suteikia mažiausiai pilietybių užsienio sportininkams. Tiksliau, po 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad būsimi nuopelnai negali būti pagrindu suteikti pilietybę išimties tvarka, LR pilietybė nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Kitaip tariant, dauguma šalių šiandien gana lengvai dalija pilietybes užsienio sportininkams, kad tik pagerintų savo sportinių pasiekimų statistiką, o Lietuva užėmė visiškai priešingą poziciją.

Medalių nesivaikome

Tad tokių atvejų, kad lietuviai patys atsiviliotų į šalį talentingą sportininką ir duotų pilietybę, kaip ir nėra. Nebent, kaip tais retais atvejais iki 2004 m., sportininkas buvo glaudžiai susijęs su Lietuva, ilgai čia gyveno, turėjo lietuviškų šaknų ir pan. „Kad mes net ir tokių sąlygų neturime – tarkime, kokius mes plaukikams galėtume pasiūlyti baseinus?“ – teigia Lietuvos plaukimo federacijos gen.sekretorius Gintautas Bartkus. Tai – tiesa. Kita vertus, kur kas dažniau pasitaiko, kad kai kurių užsienio šalių sportininkai patys pasisiūlo atstovauti Lietuvai, o kartais taip susiklosto aplinkybės, kad kurioje nors srityje mums nepavyksta išsiugdyti aukštesnio lygio sportininko savo pačių jėgomis. Pavyzdžiui, garsiausias šalies čiuožėjas Povilas Vanagas Lietuvoje nerado sau lygios partnerės, todėl ėmė čiuožti su ruse Margarita Drobiazko, kuri iš pradžių buvo ištekėjusi už jo draugo, kad tik gautų Lietuvos pilietybę ir galėtų atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
Dabar panašioje padėtyje atsidūrė čiuožėjas Deividas Stagniūnas – jam lygios lietuvės čiuožėjos nėra, todėl jis negali dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Žinia, prieš kelerius metus Lietuvos pilietybės prašiusi buvusi jo partnerė amerikietė Katherine Copely, vėliau dėl traumų apskritai palikusi sportą, pilietybės negavo. Dabar D.Stagniūnas sėkmingai dalyvauja varžybose su kita amerikiete Isabella Tobias ir panašu, kad turi šansų iškovoti kelialapį į 2014-ųjų Sočio žiemos olimpiadą. Nors Lietuvos dailiojo čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė sako sunkiai galinti patikėti, jog Lietuva galėtų antrąkart užkirsti sau kelią į olimpiadą, I.Tobias pilietybės greičiausiai irgi negaus.
Negavo Lietuvos pilietybės ir amerikietė krepšininkė Katie Douglas, nors moterų krepšinyje, skirtingai nei vyrų, aukšto lygio žaidėjų turime ne per daugiausiai.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionė Ispanija kasmet natūralizuoja bent po keletą sportininkų įvairiose sporto šakose. Štai pernai čempionate Lietuvoje aukso medaliu pasipuošė iš Kongo kilęs žaidėjas Serge Ibaka, Ispanijos pilietybę gavęs tiesiog čempionato išvakarėse.
O tokios šalys kaip, tarkime, Kataras, apskritai vieną po kito perka sportininkus įvairiose srityse, kad tik nedingtų iš pasaulinio sporto pasiekimų žemėlapio. Ypač daug natūralizuotų sportininkų yra futbole, todėl, kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos atstovas Dalius Matvejevas, jau pasitaiko ir tokių kuriozinių situacijų, kai žaidžiant kokiam nors Anglijos klubui po aikštę tik koks vienas anglas tebėgioja.
„Tai jau sporto išsigimimas. Sportininkų pirkimas viena ar kita forma kelia ne mažesnę grėsmę nei dopingo vartojimas, – tvirtina LTOK viceprezidentas Algirdas Raslanas. – Galima sakyti, kad mes konservatyvūs, tačiau norime išlaikyti tikrąją sporto dvasią, kad būtų kovojama už savo šalį, savo vėliavą, savo himną. O jei toliau tęsis sporto komercializacija, esu tikras, kad ilgainiui iškils toks pat pavojus, kaip ir 776 m. prieš mūsų erą, kai buvo pradėtos rengti olimpinės žaidynės ir po kurio laiko jos žlugo.“
A.Raslanas iš esmės paaiškino, kodėl Lietuva tokia griežta pilietybės suteikimo sportininkams atžvilgiu.
Taigi lietuviai pasauliui demonstruoja, kad tikrosios sporto vertybės mums svarbiau už medalių kiekį. „Valstybė turi gauti tiek medalių, kiek jos valstybės piliečiai nusipelno gauti, ir jų visada užtenka“, – tikina Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas K.Rimšelis.
Visa tai puiku, tik kartais, mėgindami elgtis labai teisingai, imame ir perlenkiame lazdą. O sporte taip nutinka ne taip jau retai.

Kiek sportininkų yra gavę Lietuvos pilietybę

Laikotarpis nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 1998 m. vasario 25 d. (prezidentas Algirdas M.Brazauskas)
8
Laikotarpis nuo 1998 m. vasario 26 d. iki 2003 m. vasario 25 d. (prezidentas Valdas Adamkus, I kadencija)
8
Laikotarpis nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2004 m. balandžio 6 d. (prezidentas Rolandas Paksas)
4
Laikotarpis nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2009 m. liepos 12 d. (prezidentas V.Adamkus, II kadencija)
Pilietybė išimties tvarka nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Laikotarpis nuo 2009 m. liepos 12 d. iki dabar (prezidentė Dalia Grybauskaitė)
Pilietybės išimties tvarka nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Šaltinis: Prezidentūra

Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės Indrės Pukanaitytės komentaras

Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Konstitucinis Teismas (KT) 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, taip pat ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, aiškindamas Konstituciją, suformulavo pagrindines nuostatas, kurių turi būti laikomasi teikiant LR pilietybę išimties tvarka. KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, jog asmuo, prašantis suteikti LR pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų Lietuvos valstybei. Nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių. Be to, Lietuvos pilietybės siekiantis užsienio valstybės pilietis turi būti ne tik nusipelnęs Lietuvos valstybei, bet ir susijęs su Lietuva nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į visuomenę. Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Pilietybės įstatymo nuostatą, kuri leido suteikti LR pilietybę išimties tvarka, kai tai sietina su viešuoju interesu ar šalies vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.

Tiesiausias kelias į pilietybę – santuoka

Ispanų tenisininkas Danielis Lencina Ribesas 2003 m. Lietuvos pilietybę gavo tik todėl, kad jau porą metų buvo susituokęs su lietuve tenisininke Gabriele Masiliūnaite. Taigi jo sportiniai pasiekimai buvo antraplanis dalykas, nors D.Lencina Ribesas iš karto ėmė atstovauti Lietuvai varžybose ir tapo vienu pajėgiausių šalies tenisininkų. Sportininkas pripažįsta, kad pasiekti tą patį jo gimtojoje Ispanijoje būtų buvę  sunkiau. Tačiau jo atveju santuoka nebuvo fiktyvi ir tapo pagrindine priežastimi, atvedusia sportininką į Lietuvą. „Suteikdama pilietybę sportininkui šalis gauna gerą galimybę sustiprinti savo sportines pajėgas“, – sako D.Lencina Ribesas. Šiandien tenisininkas, kuriam neseniai sukako 35-eri, dirba treneriu, su lietuve augina dukterį ir savo namais laiko kelias šalis: Ispaniją, Vokietiją bei Lietuvą.