Viešosios paskirties sporto objektai – tai savivaldybės vizitinė kortelė. Ar mūsų savivaldybės rūpinasi, kad kortelė būtų išvaizdesnė, o savivaldos piliečiai – fiziškai aktyvesni ir sveikesni?

Šalia mokyklos aukšta tvora aptvertas stadionas ar dirbtinės dangos universali sporto aikštelė (ypač tai būdinga didžiuosiuose miestuose) rodo, kad šios mokymo įstaigos moksleiviams pasisekė – jie turi kur sportuoti. Tokių aikštynų, prie kurių sutvarkymo prisidėjo Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), šiuo metu šalyje yra 82.
„Savivaldybė padaro pagrindą – sutvarko nuosavybės dokumentus, įveda apšvietimą, o tada jau mes finansuojame aikštelės įrengimą. Per metus vidutiniškai įrengiame po dešimt tokių aikštelių, – sako KKSD vadovas Klemensas Rimšelis. – Tenka dalyvauti jų atidarymuose, per kuriuos matome spindinčius vaikų veidus ir nesuvaidintą padėką.“
KKSD Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Mykolas Kačkanas antrina: „O tėvai juokauja, kad dabar žino, kur vakarais ieškoti atžalų.“
Sporto padėtimi besirūpinančios iniciatyvesnės mokyklos ar savivaldybės ir pačios geba pritraukti rėmėjų ar įvairios paramos lėšų, todėl sutvarkytų bendruomenių, mokyklų sporto aikštynų Lietuvoje yra daugiau nei 82. Ar bereikia klausti, į kurias aikšteles – atnaujintas ar sovietmetį menančias mieliau eina pasportuoti vaikai. Ne vienoje mokykloje po rekonstrukcijos darbų kūno kultūros pamokos tampa laukiamos, o sportas padeda spręsti ir vaikų laisvalaikio bei užimtumo klausimus.

Sportą žlugdantis trumparegiškumas
Sporto infrastruktūros padėtį pablogino pirmaisiais nepriklausomybės metais itin trumparegiškas požiūris į, pavadinkime, sovietinio palikimo sporto bazes: kai kurios jų buvo negrąžintinai paverstos kitos paskirties statiniais, nugyventos, neprižiūrėtos, išparceliuotos ir pan. Ne vienų metų prireikė suprasti, kad nė lito neįdėdami tuoj nieko ir neturėsime.
Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius iš visų žmonėms reikalingų sporto objektų išskiria baseinus: „Pagal baseinų skaičių nuo ES vidurkio atsiliekame dvidešimt kartų, daugiausiai žmonių ES nuskęsta Lietuvoje. Žmogus gali nemokėti žaisti krepšinio, tinklinio, futbolo, bet plaukti privalo išmokti, nes įvykus nelaimei gali žūti, todėl plaukimas – kiekvienam gyvybiškai reikalinga sporto šaka.“
Vicemero įsitikinimu, tokie sporto objektai, kaip dar pernai duris turėjęs atverti „Girstučio“ baseinų kompleksas, kad ir kiek kainuotų, yra būtini kiekvienam miestui. „Kartais atidarymo datą tenka nukelti dėl užtrukusių organizacinių darbų, kilusių techninių, finansinių ir kitokių iššūkių, – aiškina S.Buškevičius. – Daugelyje savivaldybių nėra nė vieno plaukimo baseino. Tai nesuvokiama valstybės politika ir neįsivaizduojamas visų vyriausybių trumparegiškumas. Juk sporto objektams išleidžiamus pinigus reikėtų skaičiuoti šiek tiek kitaip: kuo daugiau įdėsi į vaikų užimtumą, tuo daugiau vėliau sutaupysi. Suskaičiuota, kad į sportą įdėtas vienas litas sutaupo tris sveikatos apsaugos srities litus.“

Svarbiausia – savivaldybių iniciatyva
Be kitų tikslų, ir siekiant paskatinti savivaldybes rūpintis aktyviu vietos žmonių laisvalaikiu bei sveikata, nuo 2010 m. buvo pakeista didžiųjų investicinių projektų įgyvendinimo tvarka. „Dabar iniciatyvą pirmiausia turi rodyti savivaldybė. Ir vien noro čia nepakanka, prie sporto statinio reikia prisidėti ir finansiškai, kad jį statytume kooperuotomis lėšomis. Savivaldybė yra užsakovas, ji parengia techninį projektą, numato finansavimą, skelbia konkursą ir atsiskaito už atliktus darbus. Kai išsprendžiami finansavimo ir kiti techniniai būsimo projekto įgyvendinimo klausimai, tada įmūryta kapsulė tampa ne abstrakčiu pažadu ateities kartoms, o realų pagrindą ir konkrečią pabaigtuvių datą turinčiu objektu“, – aiškina K.Rimšelis.
Nuo tų pačių 2010-ųjų atsirado reikalavimas didelį sporto statinį, tokį kaip apie 30 mln. Lt atsieinantį daugiafunkcį sporto centrą, išskaidyti etapais. Nusprendusi statyti daugiafunkcį sporto kompleksą, susidedantį iš 25 m plaukimo baseino, sporto salės ir stadiono, savivaldybė dar turi nutarti, kurio objekto labiausiai reikia. „Pavyzdžiui, nusprendžiama pirmiausia statyti baseiną, tada ir pradedama nuo baseino bei administracinio pastato. Kai pirmasis etapas baigiamas ir baseinas atiduodamas eksploatuoti, toliau statoma tai, kas numatyta tolesniuose etapuose“, – pateikia pavyzdį K.Rimšelis.
Tokios apimties projektus būtina išskaidyti ir dėl to, kad didelė suma nebūtų metama į vieną savivaldybę, kitoms nieko nepaliekant. Juk, pasak sporto ekspertų, nėra nieko blogiau, nei viską iš karto pradėti ir nieko iki galo nepabaigti: nei bendruomenei, nei sporto visuomenei nebaigti sporto statiniai neduoda naudos, praktiškai tai yra išmesti pinigai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.