Erdvės. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus jau ketinta rekonstruoti 2009 m. vykusiems „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos renginiams, 2011 m. rengtam ESBO ministrų susitikimui ir 2013 m. Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai.

Per pastarąjį dešimtmetį juose dar ketinta įkurdinti Guggenheimo-Ermitažo, Jono Meko vizualinių menų, Litvakų meno ir Meno švietimo centrus… Dabar tikimasi, kad Sporto rūmai koncertų sale atgims Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio jubiliejui, kurį minėsime 2018-aisiais.

Prieš porą savaičių premjeras Algirdas Butkevičius smagiai prajuokino TV žinių žiūrovus, užsimojęs apleistuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, vilniečių tebevadinamuose tiesiog Sporto rūmais, įrengti „daugiau tokio kamerinio tipo su maždaug trimis tūkstančiais sėdimų vietų“ koncertų salę. Nieko sau „kamerinis tipas“, kurio salės dydis prilygsta trejiems Kongresų rūmams arba trims Nacionaliniams operos ir baleto teatrams. Įdomu, su kuo lygindamas premjeras būsimosios simfoniniams koncertams skirtos salės kameriškumą vertino: gal su 14,5 tūkst. vietų „Žalgirio“ arena?

Dar įdomiau, kad šis premjero komentaras „atsitiktinai“ pasirodė paskutinę dieną, kurią Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) bankroto administratorius – UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ – dar tikėjosi sulaukti norinčiųjų įsigyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kompleksą paraiškų. Tiksliau – nebesitikėjo, nes Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo „stogas“ sėkmingai saugo šį peraugusio baravyko formos pastatą nuo investuotojų jau beveik dešimtmetį.

„Veido“ skaitytojams priminsime, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos vieningu balsavimu į minėtą sąrašą buvo įtraukti 2006-ųjų liepą. Oficiali argumentacija: unikalios architektūrinės savybės, atspindinčios sparčiai naikinamos dvidešimto amžiaus pabaigos architektūros bruožus. Be to, teritorija, kurioje stovi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, yra istoriniame Žvejų priemiestyje, kuris 1536 m., pastačius pirmąjį tiltą per Nerį, tapo neatsiejama miesto dalimi. Pastato sklypas terasomis žemėja upės link, o terasos vertingos kaip viena svarbiausių Neries ir Vilnios slėnių,  pilių teritorijos ir Senamiesčio apžvalgos aikštelių. Nepamiršta paveldosaugininkų ir Atgimimo laikų istorija: pabrėžta, kad 1988 m. spalio 22–23 d. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su šiame pastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto, o tų pačių metų rugpjūtį ten buvo pašarvoti ir Lietuvos pareigūnai, nužudyti Medininkų pasienio poste.

Dėl pastato unikalumo įprasta ginčytis, mat anksčiau nei Vilniuje panašūs rūmai iškilo Minske. Tačiau ilgiausiai iš pastato kūrėjų gyvenęs inžinierius, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vyriausiasis konstruktorius Henrikas Karvelis yra išdėstęs, kodėl tai nutiko: „Į Baltarusiją gyventi ir dirbti persikėlė tuometis „Miestprojekto“ vyriausiasis architektas, „priglobęs“ daugybę mūsiškių brėžinių, eskizų, projektų. Tarp jų buvo ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų konkursą laimėjęs Eduardo Chlomausko projektas. Netrukus Baltarusijoje buvo pastatyti Sporto rūmai, akivaizdžiai nukopijuoti nuo E.Chlomausko sukurtųjų. Paaiškėjo, kad projektą kaip savo pateikė buvusio „Miestprojekto“ vyriausiojo architekto sūnus, vos baigęs architektūros studijas. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai buvo pastatyti 1971-aisiais, maždaug penkeriais metais vėliau nei Minske, tačiau abu pastatai labai skyrėsi. Minsko rūmai buki ir neekspresyvūs. Mūsų rūmus išskirtinius daro specialiai jiems sukonstruotas stogas. Tai savaip išgelbėjo architektų reputaciją.“

Terasų ir pačių rūmų sklypo atžvilgiu jau priimant sprendimą dėl įtraukimo į vertybių sąrašą savo nuomonę buvo garsiai pareiškusios užsienio žydų organizacijos, primindamos, kad čia – buvusių žydų kapinių teritorija. Jų delegacijos tuomet kėlė tarptautinį triukšmą dėl šalimais nugriauto „Žalgirio“ baseino vietoje kylančių Karaliaus Mindaugo apartamentų, neva irgi statomų ant žydų kaulų. Statybos užsakovai gindamiesi tikino, kad kapinių būta atokiau – būtent Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekso teritorijoje. Archyvai liudija, kad šios žydų kapinės carinės Rusijos valdžios buvo uždarytos 1831 m., o sovietai jų antkapius sunaikino 1949–1950 m. Statant Sporto rūmus dalis kaulų buvę išvežta su žemėmis.

Tai primename ne šiaip sau. Mat dėl gretimų apartamentų projekto plėtotojų patirties visi potencialūs investuotojai, fantazavę nugriauti renginių apleistus Sporto rūmus ir jų vietoje statyti kažką modernaus, puikiai nutuokė, su kieno ir kokiu pasipriešinimu neišvengiamai tektų susidurti. Vietinių „berečių“ parypavimai yra viena, o štai ortodoksų mitingai Izraelyje ir JAV senatorių laiškai Lietuvos ambasadoriams – visai kas kita…

Politikai dar geriau tai suprato, todėl apie naujas statybas šioje vietoje viešai užsiminti nebedrįsdavo – tik apie Sporto rūmų rekonstrukciją, kapinių atminimo atžvilgiu išsaugančią ~status quo~. Ir todėl apleistų rūmų pastarojo dešimtmečio (nuo pat 2004-ųjų, kai ŪBIG perėmė pastato kontrolę) istoriją neklysdami galėtume apibūdinti kaip nesibaigiantį Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės flirtą su Sporto rūmų savininkais. Flirtą, kuris, atrodo, truks ilgiau, nei buvo lemta gyvuoti pačiam ŪBIG.

Čia nerkime dar giliau į praeitį ir pažvelkime, kokiu būdu kiaurai praskolinti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) kartu su dar keliais akcininkais priklausę Elijaus Romanovo vadovaujami Vilniaus koncertų ir sporto rūmai perėjo į kito Romanovo rankas.

2002 m. gruodį skolų užspeistas direktorius E.Romanovas paėmė trumpalaikę 280 tūkst. Lt paskolą iš UAB Turto valdymo centro. Pusantro mėnesio trukmės sutartyje buvo numatytos 8 proc. metinės palūkanos, užtat itin apčiuopiami delspinigiai, siekiantys 2240 Lt už pradelstą dieną. Taip pat numatyta galimybė grąžinti skolą, perduodant bendrovei kai kurias rūmų patalpas, o tai faktiškai reiškė rūmų dalies įkeitimą.

Pasipiktinusi tokia sutartimi LPSK 2003-iųjų pabaigoje mėgina skubiai parduoti jai priklausantį 59 proc. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcijų paketą už beveik 11 mln. Lt, tačiau nesėkmingai. Mat Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, kad pastatas privalo išlaikyti ligšiolinę – sporto ir kultūros renginių vietos paskirtį, ir nesutinka, jog ši paskirtis būtų keičiama. Norint pakeisti objekto paskirtį, pagal įstatymus savivaldybės sutikimas yra būtinas.

Pati sostinės savivaldybė tuo metu neslėpė ketinimų Sporto rūmuose įrengti tarptautinį konferencijų centrą, kurio reprezentacinė vieta tiktų svarbiems tarptautiniams renginiams. 2004-aisiais galvota, pavyzdžiui, apie 2011 m. Vilniuje numatytą rengti ESBO Ministrų Tarybos susitikimą ir kitus reikšmingus ateities įvykius, kurie, kaip žinome, galiausiai gavo ieškotis prieglobsčio kitur.

Tačiau 2004-ųjų rugpjūtį LPSK už 6,2 mln. Lt vis dėlto parduoda jai priklausantį Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcijų paketą nežinomai įmonei „Nota Aurorae“. Smulkieji rūmų akcininkai, tarp kurių buvo ir vieną akciją simboliškai valdanti sostinės savivaldybė, apie rengiamą pardavimo sandorį netgi nebuvo informuoti. Netrukus minėtas akcijų paketas perėjo Šveicarijoje registruotai bendrovei „Cofis Compagnie Fiduciaire“, kuri siejama su ŪBIG. Ūkio bankas rūmų skoloms padengti suteikė 3 mln. Lt paskolą.

O 2004 m. spalį Vilniuje pradeda veikti „Siemens“ arena, į kurią persikelia masiniai koncertai bei sportinės varžybos. „Pro duris švilpauja vėjai, pastato viduje tvyro nejauki tyla, o tuščių koridorių skelbimų lentose išlikę tik evakuacijos planai. Šitaip dabar atrodo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Nuo spalio šitas statinys nešildomas, jame nevyksta jokie renginiai“, – konstatavo žiemą pastate apsilankę kolegos.

Kol mero Artūro Zuoko valdoma sostinės savivaldybė kuria planus, kaip Sporto rūmus būtų galima išpirkti, naujieji savininkai irgi nesnaudžia – pasitelkę architektus kuria projektus, kaip ateityje galėtų atrodyti didžiulė šiuos rūmus bei greta esantį „Žalgirio“ stadioną apimanti teritorija. Projekto koncepcijos autoriumi pasirinktas žymus lietuvių kilmės italų architektas Massimiliano Fuksas pasiūlė vientisą dengto stadiono, aikštės ir daugiafunkcio parodų ir koncertų centro komplekso idėją. Aplink šį kompleksą būtų išdygę dvylika dangoraižių, numatytų pelningesnei paskirčiai – butams, biurams ir viešbučiams.

Nors anksčiau Lietuvoje lankęsis M.Fuksas viešai žavėjosi Sporto rūmų architektūrine verte, jo projektiniuose pasiūlymuose šių rūmų paprasčiausiai nebeliko. Garsenybė savo sprendimą teisino tuo, kad rūmai esą jau griūva ir išgelbėti jų vis tiek nebeįmanoma. Tačiau tuomet didelio aukštingumo statyboms istoriškai jautrioje vietoje vėl pasipriešino savivaldybė, pageidavusi, kad investuotojai rekonstruotų tik „Žalgirio“ stadioną, o Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, išlaikydami visuomeninę paskirtį, taptų moderniu kultūros ir konferencijų centru, labai reikalingu artėjant 2009-iesiems, kai Vilnius turėjo tapti Europos kultūros sostine.

„Su ŪBIG radome būdų, kaip suderinti tas koncepcijas ir strategijas, kurių reikia Vilniaus miestui. Sutarėme, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai turi būti savivaldybės“, – teigė A.Zuokas 2006-aisiais, kai miesto taryba buvo nutarusi išpirkti rūmų pastatą.

Štai tuomet, skubiai užkertant kelią gresiančiam nugriovimui, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai paveldosaugininkų įrašomi į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, o ŪBIG bandymai skųsti tokį sprendimą teismams baigiasi nesėkme.

2007-ųjų kovą Vilniaus miesto savivaldybė ir į kampą speičiamas ŪBIG po ilgų derybų pasirašo sutartį, pagal kurią miestas įgijo pirmumo teisę nupirkti Sporto rūmus už 25 mln. Lt. Tą pavasarį spauda dar krykštauja apie naują idėją: „Kiekvieno vilniečio ir kiekvieno lietuvio širdžiai brangūs Vilniaus koncertų ir sporto rūmai keliasi vėl gyventi – čia bus įkurtas daugiafunkcis Guggenheimo-Ermitažo kultūros centras…“ Panašiame kontekste dar minėti Jono Meko vizualinių menų, Litvakų meno ir Meno švietimo centrai. Tačiau balandžio viduryje A.Zuoką Vilniaus mero poste pakeičia Juozas Imbrasas,  o susitarimai su ŪBIG palaidojami stalčiuje. Nepaisant A.Zuoko tikinimų, kad vien žemės po rūmais (t.y. buvusių žydų kapinių žemės) tuometinė rinkos vertė siektų apie 50 mln. Lt.

Manote, tuo flirto istorija baigėsi? Anaiptol.

2008-aisiais pradėta kalbėti, kad paveldosauginis stogas, apsaugojęs Sporto rūmus nuo nugriovimo, neva užkerta kelią radikalesniam jų pertvarkymui. Esą būtent todėl naujoji miesto valdžia atsisakė idėjos išpirkti rūmus iš verslininkų, nors jau tuomet sklandė mintis rūmus paversti ne konferencijų centru, o klasikinės muzikos sale. Tačiau to nebūtų įmanoma įgyvendinti neperstačius rūmų vidaus ir iš esmės nepagerinus salės akustikos. Architektai įžvelgė rekonstrukcijos reikalavimų  nesuderinamumą su siekiu išsaugoti tokius vertingais pripažintus pastato elementus, kaip svarbių asmenų baras, ložės interjeras arba centriniai laiptai.

Nepaisant to, tų pačių 2008-ųjų pavasarį Kultūros ministerija kartu su ŪBIG Seime stumia idėją skelbti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus nacionalinės svarbos objektu. Šįkart rūmus ketinama gaivinti su artėjančio 2013 m. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai politine vėliava. Tikėtasi, kad nacionalinės svarbos objekto statusas atvers kelius į ES struktūrinių fondų paramos lėšas, mat skaičiuota, kad rūmų pertvarkymas į modernų konferencijų centrą atsieitų apie 105 mln. Lt (beveik 32 mln. eurų). Tai, beje, vienintelė konkreti suma, oficialiai minėta kaip galima Sporto rūmų atgaivinimo kaina. Tuomet juose planuota įrengti vieną didelę pagrindinę salę, kurią būtų galima transformuoti į kelias mažesnes, tinkamas įvairiems renginiams ir koncertams. Šalia pagrindinio pastato ketinta statyti priestatą, kuriame būtų įrengta dar viena konferencijų salė ir patalpos, skirtos delegacijoms.

2008 m. spalį, krizei jau minant ant kulnų, Vyriausybė Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pritaikymo konferencijų centrui projektą išties pripažino valstybei svarbiu kultūriniu projektu, tačiau valdžion atėję konservatoriai pasipiktino ketinimu esant sunkiai ekonominei situacijai skirti 10 mln. Lt ES lėšų milijonieriaus Vladimiro Romanovo valdomai bendrovei.

2009 m. Sporto rūmus (tiksliau, salę ir jos prieigas, neįskaitant administracinių patalpų dalies) Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba oficialiai uždraudė eksploatuoti. Iki tol vis atsirasdavo drąsių renginių organizatorių, kuriuos traukdavo ištuštėję rūmai. Tarkim, 2007-aisiais juose makabrišku belgų menininko Jano Fabre spektakliu prasidėjo „Sirenų“ teatro festivalis, o pasitinkant 2009-uosius ir atidarant Europos kultūros sostinės programą rūmų fojė parodytas šventinis miuziklas „@hoffmann Spragtukas“. Net ir 2010-aisiais antrame rūmų aukšte savo parodą sugebėjo surengti netradicinės erdvės ieškojusi rusų kilmės britų tapytoja Olga Baby.

Sporto rūmai retkarčiais tapdavo prieglobsčiu komercinėms produktų parodoms, taip pat – kino filmavimo aikštelėms. Tačiau apskritai menininkų sąlytis su šia vieta buvo nutrūkęs iki pat 2013-ųjų, kai įkeitusi visą savo turtą ŪBIG tapo bakrutuojančia bendrove, o režisierė Dalia Ibelhauptaitė dėl neįtikėtino atkaklumo su bendraminčiais vėl prasiveržė į Sporto rūmus su koncertu „VCO Rock“.

Žvarbų lapkritį į ugniagesių mašinų ir žarnų apsuptus rūmus VCO vadovė drąsiai pakvietė 2 tūkst. žiūrovų ir solidžius, prabangias savo prekes prieš koncertą scenoje demonstravusius rėmėjus. Rūbinių rūmuose išdaužytais fasado langais žiūrovams, žinoma, neprireikė (nors salėje šiltą orą pūtė galingi pramoniniai šildytuvai), prie vertybėmis laikomų barų net prisiartinti nebuvo leista, o avarinės evakuacijos instruktažas prieš renginį truko gerokai ilgiau negu įprasta skrydžiui parengtame lėktuve. Visa tai kartu sudarė keistą, savaip nerealią ir kartu maištingam rokui pritinkančią undergroundo atmosferą.

Evakuotis avariniu būdu neprireikė, tačiau budintiems ugniagesiams susivyniojus savo žarnas rūmai vėl ištuštėjo. Nutilo ir kalbos apie rūmų gaivinimą, nors ta pati D.Ibelhauptaitė kiekviena proga primena stokojanti VCO pastatytų operų spektakliams tinkančios pastogės. O ką jau kalbėti apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO), kurio meno vadovas Gintaras Rinkevičius naujos koncertų salės būtinybę jau dešimtmetį akcentuoja visose savo spaudos konferencijose. Pasak jo, vieta, kur būtų įrengta šiuolaikinius akustinius reikalavimus atitinkanti salė, ne tokia jau svarbi, nes tinkamų vietų mieste daug. O kas miestui labiau apsimoka: statyti visiškai naują pastatą ar rekonstruojant antram gyvenimui prikelti seną – klausimas, į kurį turėtų atsakyti kartu su akustikos specialistais ir architektais padirbėję ekonomistai.

„Tiesa, klausantis viešojoje erdvėje rengiamų diskusijų man kyla abejonė, ar politikai ir architektai iš tiesų suvokia, kokia turėtų būti šiuolaikinė koncertų salė. Kiekvienai meno rūšiai reikalinga jai pritaikyta erdvė: teatro spektakliui – salė su scena ir visa jai būtina įranga, vertingam tapybos paveikslui – muziejus, patalpose užtikrinantis kūrinio saugumą ir jam laikyti tinkamas sąlygas. Muzikos kūriniui atlikti taip pat reikalinga ne bet kokia, o specialiai pritaikyta erdvė, kurioje tas kūrinys skambėtų geriausiai“, – pabrėžia dirigentas.

Todėl, jo įsitikinimu, pirmiausia savo išvadas dėl konkrečių salės parametrų ir galimų naudoti statybinių medžiagų turėtų parengti kvalifikuoti akustikos specialistai, ir tik vėliau, turėdami tas išvadas ant stalo, savo kūrybines fantazijas turėtų pradėti rutulioti architektai.

„Man keista skaityti, kai architektas ir muzikantas Algirdas Kaušpėdas Sporto rūmuose buvusią akustiką vadina puikia. Mikrofonais įgarsintiems roko koncertams ji gal ir tiko, tačiau iš klasikinės muzikos pozicijų apie akustiką ten iš viso neverta kalbėti. Kaip iš arenos, pritaikytos sporto varžyboms, galima reikalauti natūralaus garso akustikos? Tokių dalykų net negalima lyginti“, – įsitikinęs LVSO meno vadovas.

G.Rinkevičius tvirtina, kad lig šiol nė viena koncertų salė Lietuvoje nebuvo pradėta projektuoti nuo akustinių matavimų ir skaičiavimų. Rezultatai – ne akivaizdūs, užtat muzikantų ir melomanų ausiai puikiai girdimi. Net ir neprofesionalas, neišmanantis akustinių subtilybių, pradėjęs dažniau lankytis koncertuose neišvengiamai pajus, kad vienose erdvėse simfoninė muzika skamba laisvai ir lengvai, o kitose – sausai arba sunkiai. Ir tai nereiškia, kad jose blogiau grojo simfoninis orkestras.

Kurios dabartinės šalies salės simfoninei muzikai dėkingiausios? Lietuvos nacionalinės filharmonijos salę maestro vadina vienintele mūsų šalyje, turinčia patenkinamą akustiką. Tačiau simfoninio orkestro koncertams čia tiesiog per maža erdvės – jos pritrūksta tobulam garso skambėjimui. Be to, parterio gale yra tokių žiūrovams skirtų vietų, kuriose sėdėdamas gali klausytis, pavyzdžiui, bosinio klarneto solo: vienas orkestro gale skambantis instrumentas konkrečiame salės taške „išlenda“ iš simfoninės visumos, o taip neturėtų būti.

Klaipėda mėgsta girtis savo neseniai rekonstruota koncertų sale, tačiau jos akustika, dirigento vertinimu, dėl pernelyg žemų lubų ypatingų pagyrų nenusipelno. „Smetoniniais laikais“ statytoje Kauno filharmonijoje simfoninė muzika skamba palyginti neblogai, tačiau 450 vietų salė akivaizdžiai per maža tokio dydžio miestui. Netgi mažai kam girdėtas Jehvio miestukas Estijos šiaurėje turi puikios akustikos 900 vietų koncertų salę, dydžiu pranokstančią mūsų Nacionalinę filharmoniją, tad lietuviams prieš estus turėtų būti gėda. Kaip ir prieš kaimynus lenkus, pastaraisiais metais su ES parama įrengusius naujas koncertų sales Krokuvoje, Katovicuose, Ščecine ir Vroclave.

Lietuvoje klasikinės muzikos koncertai dažnai rengiami bažnyčiose. Tačiau jose garso reverberacija neretai trunka penkias šešias sekundes, todėl sunku klausytis simfoninio orkestro, o ypač – greitesnio tempo muzikos kūrinių. Mat kol nuskamba vienas garsas, kitas ant jo „užlipa“ ir galiausiai viskas, anot maestro, tiesiog susivelia į bendrą gaudesį. Tai mažiau aktualu palyginti nedidelei sostinės Šv. Kotrynos bažnyčios erdvei, tačiau Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje arba Katedroje jau virsta problema.

„Bažnyčiose geriausiai skamba bažnytinė muzika – lėta, su chorais ir vargonais. Tačiau kai jose simfoniniai orkestrai mėgina atlikti dramatinius kūrinius, tarkim, Ludwigo van Beethoveno arba Gustavo Mahlerio simfonijas, klausytis tampa problemiška“, – teigia dirigentas.

Kongresų rūmuose, kuriuose dažniausiai koncertuoja LVSO, simfoninei muzikai tiesiog pritrūksta patalpos aukščio, nes salė buvo projektuojama per mikrofonus transliuojamiems partijos veikėjų pranešimams, o ne gyvos akustikos klasikinės muzikos koncertams. Perėmę šiuos rūmus muzikantai bandė padėtį taisyti, salėje nuo lubų nuimdami dekoratyvinio aliuminio plokštes, kurios buvo „akustikos košmaras“. Skambėjimas pagerėjo, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi save ir klausytojus gerbiančiam orkestrui. Garso reverberacija Kongresų rūmų salėje dabar – maždaug 1,1 sekundės, o tokia akustika muzikų vadinama sausa. Idealus reverberacijos intervalas koncertų salėje yra 1,9–2,2 sekundės.

Istorijos apie Nacionalinio operos ir baleto teatro salės akustikos netobulumus visiems girdėtos. Pasak G.Rinkevičiaus, tai geriausias pavyzdys, kas išeina, kai architektai pirmenybę teikia salės grožiui, o ne griežtai stačiakampio formai, kurios reikalauja akustikos dėsniai.

Tarp geriausiomis akustinėmis savybėmis pasižyminčių šiuolaikinių pasaulio salių maestro mini ką tik atidarytą Paryžiaus filharmoniją, 1966 m. pastatytą Berlyno filharmoniją, Suomijos miesto Tamperės ir Sankt Peterburgo Marijos teatro naujajame korpuse esančią koncertų salę, populiariai vadinamą „Mariinskij 3“. Įrengti šios salės buvo pakviesti Japonijos specialistai.

Viena garsiausių šiuolaikinės architektūros akustikos nesėkmių – taip pat Rusijoje: tai Maskvoje iškilę Tarptautiniai muzikos namai, kuriuose, beje, reziduoja ir Vladimiro Spivakovo vadovaujami „Maskvos virtuozai“, kovo mėnesį koncertuosiantys Vilniuje, naujojoje „Compensa“ salėje.

„Maskviečiai dabar bando gelbėtis scenos garsą Tarptautiniuose muzikos namuose šiek tiek stiprindami sienose paslėptomis kompiuterinėmis sistemomis. Tai tarsi tarpinis etapas tarp natūralios ir dirbtinės akustikos, kartais pasitelkiamas architektų didesnio tūrio erdvėse“, – aiškina dirigentas.

Yra ir seniau statytų koncertinių erdvių, turinčių puikią akustiką, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“, Vienos „Musikverein“ ir „Konzerthaus“, taip pat Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos salė. G.Rinkevičius pats yra dirigavęs Niujorko „Avery Fisher Hall“, kuriai irgi neturėjo jokių priekaištų.

„Įdomu, kad beveik kiekviena gera sena salė turi savo legendą. Tarkim, Sankt Peterburgo filharmonijos statytojai, siekdami tobulos akustikos, po scena buvo pridaužę stiklinių butelių. Bet remontuodami pastatą statybininkai susėmė ir išvežė šukes – nuo to laiko muzika salėje ėmė skambėti prasčiau, todėl teko daužyti stiklus iš naujo. Legendos legendomis, tačiau tai, kad koncertų salių remontas dažnai baigiasi akustikos nuostoliais – seniai žinoma tiesa“, – pasakoja G.Rinkevičius.

Dirigento vertinimu, vilniečių poreikiams užtektų 1,5–2 tūkst. vietų koncertų salės. „Trys tūkstančiai sėdimų vietų“, kuriuos minėjo premjeras, greičiausiai atėję iš praeities konferencijų centro projekto, tačiau vertėtų nepamiršti, kad kuo didesnė koncertų salė – tuo sudėtingiau ir brangiau joje išlaikyti reikalavimus atitinkančią natūralią akustiką.

„Visi žino garsiąją 5 tūkst. vietų Londono „Royal Albert Hall“, tačiau netgi joje akustika dėl salės dydžio ganėtinai komplikuota. O ten, kur paskutinėje eilėje sėdintis klausytojas negirdi scenoje balsu ištartų žodžių, apie natūralią akustiką kalbėti neverta“, – tvirtina maestro. Todėl nei Lietuvos didmiesčiuose išdygusios arenos, nei, tarkim, Vilniuje duris atvėrusi 2400 vietų „Compensa“ koncertų salė tikrų melomanų neišgelbės.

Kaip alternatyvus Sporto rūmų gaivinimo variantas dažnai minimi ant Tauro kalno stovintys Tautos namai, vilniečių nuo seno vadinti Profsąjungų rūmais. Tiesą sakant, po pernykščių lenkų menininko M-City uždėtų „tatuiruočių“ to, kas dabar belikę iš grakštaus pastato, tikrai netinka vadinti rūmais. Jų privatizavimo ir bandymų susigrąžinti iš naujųjų savininkų istorija – tokia pat ilga ir tuščiavidurė, architektūrinėmis idėjomis bei praeities antkapiais pamarginta, kaip ir Sporto rūmų. Tiesa, kapinių šioje vietoje būta ne žydų, o evangelikų, o ir nekilnojamąja kultūros vertybe Profsąjungų rūmai niekada nebuvo paskelbti. Todėl valdininkų nuosprendis buvo aiškus iš karto: griauti.

Nebedėstydami „flirto“ nuosekliai, apsiribosime paskiausiais beveik metų senumo pranešimais, iš kurių aiškėja, kad Tautos namų komplekso sąmatinė vertė siektų 250–300 mln. Lt (75–90 mln. eurų). Už tiek ant Tauro kalno meras A.Zuokas ketina įkurdinti 1,5–1,8 tūkst. vietų klasikinės muzikos salę su papildoma 600 vietų sale, taip pat Atgimimo istorijos muziejų. O dalį lėšų šiam kompleksui statyti, kaip ir Sporto rūmų atveju, planuota gauti pardavus dabartinę LVSO pastogę – Kongresų rūmus. Iš to, kaip uoliai įvairių partijų politikai siūlo būtent šį Vyriausybės kaimynystėje esantį pastatą parduoti, iškeliant iš jo LVSO, galima spėti, kad potencialus Kongresų rūmų pirkėjas jau šmėkščioja užkulisiuose.

G.Rinkevičius mini ir dar vieną sovietinių laikų objektą, tinkamą naujai koncertų salei statyti, – tai buvę VRM kultūros ir sporto rūmai Žirmūnuose, šalia turintys didelį laisvos valstybinės žemės sklypą, kuriame po rekonstrukcijos puikiausiai išsitektų naujai koncertų salei skirtas priestatas.

Be to, orkestrui greta reprezentacinės didžiosios salės reikalinga ir kamerinė, maždaug 500–600 vietų salė, kurioje būtų galima repetuoti arba rengti mažesnio atlikėjų sąstato koncertus. Taip pat kiekvienai orkestro instrumentinei grupei reikėtų atskiro repeticijoms bei instrumentų saugojimui tinkamo kambario – tai jau penkiolika atskirų kambarių. Kongresų rūmuose nei LVSO muzikantai, nei jų instrumentai tokiu komfortu pasigirti negali. Nėra tinkamų sąlygų saugoti net brangų koncertinį fortepijoną, kuriam ypač kenkia dideli temperatūros svyravimai, mat scenoje į jį koncertų metu plieskia seni, daug šilumos išskiriantys salės prožektoriai. Be to, šiuolaikinėse salėse niekas tokių instrumentų iš scenos į užkulisius nebestumdo: fortepijonas po koncerto turėtų būti saugiai nuleistas į specialiai jam po scena įrengtą patalpą.

Per savo istoriją patyrusi jau nemažai naujos salės statybos iniciatyvų, ypač suaktyvėjančių prieš įvairius rinkimus, LVSO administracija savo ruožtu rengia Kongresų rūmų patalpų modernizavimo projektus, kuriuos ketina pateikti Kultūros ir Energetikos ministerijoms, administruojančioms 2014–2020 m. perspektyvos ES struktūrinių fondų lėšas. Tikimasi pertvarkyti esamą salę taip, kad nors kiek pagerėtų jos akustika (tam tektų paaukoti dalį žiūrovų vietų), taip pat pakeisti rūmų stogą, langus, įrengti ekonomiškesnes apšvietimo, šildymo bei vėdinimo sistemas. Planuojama, kad šie darbai kainuotų apytiksliai 5 mln. eurų – kuklus „mizeris“, palyginti su Sporto rūmų rekonstrukcijos ar tuo labiau Tautos namų statybos užmojais.

Beje, potencialūs Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekso pirkėjai paskutinę šių metų sausio darbo dieną taip ir nepasirodė. Bankroto administratoriai pažadėjo ateityje, nustatę pradinę kainą, skelbti Sporto rūmų varžytynes, o premjeras – sudaryti darbo grupę, nagrinėjančią šių rūmų rekonstrukcijos galimybes ir preliminarias sąmatas.

Tačiau LVSO atstovai nuogąstauja, kad gali išsipildyti liūdniausias scenarijus: ministerijose bus nuspręsta, kad kišti ES milijonus į Kongresų rūmų patalpas, kurias valstybė planuoja parduoti aukcione privatiems investuotojams, netikslinga, o vėliau paaiškės, kad Sporto rūmų gaivinimo idėja tokia pat laki, neapčiuopiama, ilgaamžė ir neįpareigojanti, kaip ir 1907 m. Jono Basanavičiaus iškelta Tautos namų idėja… Bet tuo metu ES lėšos jau bus paskirstytos kitiems projektams.

Renata Baltrušaitytė