Teodoras Medaiskis / BFL/A.Ufarto nuotr.

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Dr. Teodoras Medaiskis, socialinio modelio bendraautorius VU profesorius

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.