BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Galimybė laisvai keliauti ir dirbti, geresni keliai, švaresnis vanduo, kiti infrastruktūros projektai, auganti ekonomika – šie plika akimi matomi narystės Europos Sąjungoje rezultatai beveik nepadarė mūsų laimingesnių. Daugelis socialinių ir subjektyvių visuomenės rodiklių per 12 metų beveik nepakito. Akivaizdu, kad niekas artimiausioje ateityje iš Briuselio neatvyks ir stebuklų lazdele nepamos – pokyčiai priklausys nuo vietinių lyderių ir reformų.

Ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių Lietuvoje, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pa­sie­kė 74 proc. rodiklį. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį.

Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį. Galbūt tai reiškia, kad po 2020-ųjų, kai tiesioginė parama Lietuvai greičiausiai gerokai sumažės, jokių pastebimų visuomenės būsenos pokyčių nepajusime?

Parama davė ne tik naudos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Liutauras Gudžinskas pabrėžia, kad vertinant ES poveikį Lietuvos gyvenimui ir visuomenės raidai struktūrinė parama, sudaranti apie 4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, nėra didžiausią naudą teikiantis veiksnys. Svarbiausi pažangos postūmiai buvo prisijungimas prie vidaus rinkos, užsienio kapitalo ir investicijų atėjimas, skandinavų bankų įsitvirtinimas Lietuvoje. Visa tai tiesiogiai atsiliepė BVP augimui, kuris buvo vienas didžiausių tarp visų ES narių. Maždaug dvigubai išaugo ir įvairios gerovės politikos finansavimas.

Maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši.

„Struktūrinės paramos vertinimų yra įvairių. Naujausias tyrimas parodė, kaip struktūrinė parama skatino korupciją šalyse narėse. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pa­vyzdžiai rodo, kad maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. O tai būtų maždaug trečdalis visos paramos, kurią šios trys šalys gavo iš ES. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši“, – sako mokslininkas.

Vis dėlto, net jeigu iki trečdalio paramos nukeliauja ne visai ten, kur reikia, ES skiriami milijardai sudaro nemažą Lietuvos biudžeto eilučių dalį. Ar politikai ir valstybinės institucijos yra pasirengę jų bent iš dalies netekti ir gyventi taupiau bei racionaliau?

„Nemanau, kad Lietuva labai jau ruošiasi šitam gyvenimui be papildomos fi­nansinės žarnelės. Taip, kartkartėmis apie tai pakalbama, bet bijau, kad kol mes realiai nepajusime, jog esame atskiriami nuo tos masyvios finansinės paramos, tol ir ne­prisirengsime. Net sunku įsivaizduoti, kaip pri­sirengti gyventi be paramos. Tiesiog ateis metas, kai būsime pastatyti į naują si­tuaciją ir joje turėsime kapstytis. Aš, priešin­gai nei kai kurie, sakantys, kad po 2020 m. ateis pasaulio pabaiga, taip nemanau. Kaip iki 2004 m. kažkaip gyvenome, taip gyvensime ir po 2020-ųjų“, – situaciją vertina SEB banko generalinio direktoriaus patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda.

Jo teigimu, svarbesnis klausimas šiuo metu yra tai, kaip pavyks išnaudoti paskutinį dosnų struktūrinės paramos laikotarpį – ar bus elgiamasi panašiai kaip per praėjusį laikotarpį, kai daug pinigų buvo skirta viešosioms erdvėms tvarkyti ir gražinti, kas savaime jokios pridėtinės vertės nekuria, o dažnai dar ir reikalauja papildomų lėšų priežiūrai, ar investicijos bus nukreiptos produktyvesne linkme. Iš šio proceso rezultatų paaiškės, ar 2020-uosius pasitikti bus lengviau.

Biudžetas greičiausiai mažės

Daugelis požymių rodo, kad kito ES finansinio laikotarpio biudžetas gali būti mažesnis – Bendrijoje ir taip apstu finansinių iššūkių bei įtampų. Tai ir Graikijos sunkumai, ir netolygus šalių narių vystymasis, nežinia, kaip baigsis ir Didžiosios Britanijos referendumas dėl išstojimo, galintis pakoreguoti daugelį planų.

Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti.

„Tokiomis aplinkybėmis tikėtis, kad ES biudžetas bus riebesnis, būtų tikrai naivu, nes akivaizdžiai matome, jog šalys vis garsiau kelia balsą dėl optimalaus ES funkcionavimo, dėl to, kuriuos klausimus būtina perduoti jai, o kurie turi būti sprendžiami nacionaliniu lygiu. Gali būti, kad pasigirs tam tikri kritikos balsai dėl centralizuoto biudžeto ir centralizuoto lėšų skirstymo. Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti“, – teigia G.Nausėda.

Nors tiek pagal BVP procentą, tiek pagal vienam gyventojui tenkančią paramą Lietuva gauna bene didžiausią parama visame ES Rytų bloke, tiksliai įvertinti, kiek tai prisideda prie ekonomikos augimo, sudėtinga ir konkrečių tyrimų šioje srityje nėra daug: visuomet sunku atskirti, kiek augimą lemia finansinės injekcijos ir kiek – laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Ekonomisto vertinimu, tai užtikrina apie 2–2,5 proc. papildomą metinį BVP augimą. Netekus tiesioginių injekcijų, svarbesnis bendros rinkos principas niekur nedings.

Reformos laukia ten, kur ES nesikiša

Lietuvos narystės ES patirtis rodo, kad tos viešojo gyvenimo sritys, kurias ES integracija ir teisė apima mažiausiai, yra labiausiai atsilikusios, reformos jose lėčiausiai skinasi kelią. Tai visų pirma švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų sritys. Ar galime tikėtis, kad silpstančią Bendrijos integraciją į plotį pakeis inte­gracija į gylį ir tai pagaliau padės sutvarkyti problemiškiausiais valstybės gyvenimo sritis?

L.Gudžinsko manymu, toks scenarijus mažai tikėtinas, nes bet koks integracijos gilinimas artimiausiu metu vargu ar įmanomas. „Iš kitos pusės, yra daugybė tyrimų, rodančių, kad išorinis ES spaudimas keistis politiniam elitui kovojant su korupcija ar atliekant kažkokias reformas paprastai nėra lemiamas. Ypač tais atvejais, tarkime, gerovės politikoje, kai remiamasi gerųjų praktikų sklaida. Vargu ar pati ES ir jos faktorius čia gali kažką tokio lemti. Esminis dalykas yra politinė valia šalies viduje. Turi ateiti tam tikri lyderiai, o visuomenė turi iš jų pareikalauti, kad būtų daromos esminės reformos šiose srityse“, – įsitikinęs politologas.

Švietimo ar sveikatos apsaugos srityse sektinų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kaimyninė Estija ėmėsi reformų vos atkūrusi nepriklausomybę ir tūkstantmečių sandūroje, o pasiekti rezultatai yra tikrai neblogi. Be to, Estijos socialinio teisingumo indeksas gerokai aukštesnis tarp visų ES narių, kai Lietuva tėra tarp vidutiniokų.

Tikėtis, jog ES parama ir įtaka paskatins proveržį šiose srityse, neleidžia ir faktas, kad didžioji dalis tiesioginių lėšų iki šiol atitekdavo statybininkams ir jų vykdomiems projektams, ne itin kreipiant dėmesio, kiek darbo vėliau turės rekonstruotos bibliotekos ar ligoninės.

Sunkiausia pasiekti politinį sutarimą

Tyrimai rodo, kad ir politinis sutarimas dėl tų klausimų, kurie yra susiję su tiesioginiu ES teisės perėmimu ar taikymu, parlamente pasiekiamas lengviausiai. Apskritai, kai kuriais vertinimais, iki trečdalio Lietuvos teisėkūros sudaro europinių normų perkėlimas į nacionalinę teisę. Tačiau būtent tose srityse, kurių ES normos neapima, sprendimus priimti sunkiausia.

„Tam yra bent kelios priežastys: kairiųjų ir dešiniųjų jėgų priešprieša, tam tikra poliarizacija ir nesugebėjimas rasti sprendimo ar tęsti pradėtų darbų, dažnai daug ką mėginant keisti. Kitas dalykas – vadinamoji inercija. Sveikatos apsaugos, švietimo politikos ir aukštojo mokslo sektoriuose esama daug sovietinio palikimo. Kažkas reformuota, bet daug kas iki šiol vyksta nuo senų laikų. Ši institucinė inercija, kai nebuvo reformų, dar labiau gilėjo ir atlikti reformas tampa dar sudėtingiau. Tai apsunkina paties konsensuso paieškas“, – padėtį apibūdina L.Gudžinskas.

G.Nausėda priduria, kad nesėkmingos politinio sutarimo paieškos apsunkina ir bet kokį optimalų ES lėšų panaudojimą. Pavyzdžiui, nežinant, kokios siekiame švietimo reformos, pinigų skyrimas tai ten, tai šen bendro vaizdo visiškai nekeičia.

Artimiausi iššūkiai

Taigi artimiausi Lietuvos visuomenės raidos iššūkiai mažai susiję su tuo, kur link vystysis Europos Sąjunga ir kaip jai pavyks susitvarkyti su šiandieninėmis krizėmis. L.Gudžinsko manymu, svarbiausia šiandien – pažaboti korupciją, kurios lygis, ypač savivaldos lygmenyje, tebėra didelis, o tai atitinkamai veikia ir viešąsias paslaugas regionuose. Taip pat būtina realiai susirūpinti socialinėmis problemomis ir užtikrinti jų sprendimo finansavimą bei kaip nors suvaldyti emigracijos iššūkį šalies demografijai.

Norint to pasiekti reikia neišvengiamai didinti valdymo kokybę ir gerinti bendrą politikos turinį. Nors formalios demokratijos procedūros Lietuvoje veikia kone pavyzdingai, žmonės jos veikimu vis tiek yra nusivylę, nepasitiki valstybės institucijomis. Visi šie procesai tarpusavyje susiję.

„Konstatuojame, kad Lietuvoje didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų arba atvirkščiai – išplaunama vidurinė klasė. Patys turime ir mokesčių politikos, ir socialinių išmokų, ir darbo rinkos politikos svertų, kurie tą nelygybę galėtų sumažinti. Bet pirmiausia reikia konstatuoti faktą, kokios yra didžiausios problemos: ar atotrūkis tarp turtingų ir nepasiturinčiųjų, ar negausi vidurinė klasė, kas sukuria pavojų, kad šalis bus nestabili, nes vidurinė klasė dažnai ir stabilizuoja politinį ir ekonominį gyvenimą. O jei jos Lietuvoje nėra, turbūt reikėtų galvoti, ką galima padaryti, kad ji taptų laisvesnė“, – sėkmės receptų ieško G.Nausėda.