Liūdna konstatuoti, bet atrodo, kad visi apsigyvenome srutų duobėje. Nors aš palyginčiau, kad labiau į supykusius ir užsispyrusius vaikus tampame panašūs. Ir nuo pat viršūnių vaikų darželiu atsiduoda.

Naujuosius sutikome visiškame purve. Dar prieš porą savaičių iki jų veidus sukome nuo gnaibančio šalčio, kiemus atkasinėjome nuo kalnais juos užgulusio sniego, bet Kalėdų rytas jau pasitiko lietumi ir nuo slogos beprasidedančiu nosies varvėjimu. Na, o Naujųjų išvakarės apskritai nebepriminė žiemos, veikiau pavasarį, kurį Kristijonas Donelaitis apibūdino labai taikliai – jei neapgauna mokyklinė atmintis, rodos taip: „… ir putodams sniegs visur in šūdą pavirto…“
Taiklus apibūdinimas, kuris, atrodo, visai neblogai tinka ir mūsų pirmąjį sausio rytą sutikusiai tėvynei. Ir tinka gana įvairiom prasmėm… Sniego nė kvapo nebeliko, braidėm po purvyną, kurį, norėdamas išlaikyti viešumoje vartotiną lietuvių kalbos terminiją, pavadinsiu ne lietuvių literatūros klasiko žodžiu, bet nūdienos žurnalistikos veikėjo viešai primintu atitikmeniu. Taigi sniegas nutirpo, o mes klampojome po srutas…
Po srutas prisiklampojome ir dvasinėje, ne tik fizinėje erdvėje. Ir už tai ačiū tam pačiam nūdienos žurnalistikos darbštuoliui, geroką srutų kibirą pilstelėjusiam iš pradžių ant savo kolegų, o vėliau ir ant mūsų visų. Bet kokią gi klaidą aš darau! Juk minėtas kadaise uolus nušalintojo prezidento gynėjas, anot jo, nedarė nieko kito, tik atsikirto kitam veikėjui, metų gale savo tinklalapyje bandžiusiam pajuokauti ir išrinkusiam įvairius metų nominantus – „idiotus, durnius“ ir panašius į juos. Pajuokavimas aiškiai nepavyko, nes jame nebuvo jokio juoko (beje, matyt, ne veltui sakoma, kad kiekvienas humoras turi savyje ir šiek tiek humoro), tik paprastas pyktis. Nežinau, kodėl Greitai supyksta taip greitai, bet dar kojų nesušilęs premjeras jo neapykantą užsitraukti ir vieno iš „titulų“ nominantu tapti galėjo nebent todėl, kad tikrai kvailai pasirinko politinę kompaniją žygiui į valdžią – vieną kartą jį jau „suvalgiusius“ ir neabejotinai dar sykį tą padarysiančius „bičiulius“… Beje, gal kas norėtų su manimi lažintis, kad tai įvyks dar šiemet?
Tačiau srutom pakvipo ne tuomet, kai pasirodė ši kvailystė, beje, pati tinkanti „metų idiotizmo“ nominacijai, bet kai dar vienas nominantas, mano jau minėtas žiniasklaidos darbštuolis, nutarė duoti atkirtį. Tačiau, užuot palikęs reikalo esmę aiškintis žurnalistinės etikos ar net teisės specialistams, savo tinklalapyje jis ėmėsi sudarinėti visų prijaučiančių pirmajam sąrašus, skambiai juos pavadindamas „srutų duobės gyventojais“. Ir turėk, žmogau, tiek darbštumo (ne veltui darbštuoliu jį pavadinau), kad surašytum šimtus vardų, pavardžių, o kartais ir gyvenamųjų vietovių.
Na, gerai, pridarėt kvailysčių, ir gana. Bet ne! Kova tik prasidėjo. Ir nors abu brandūs vyrai susėdo Edmundo Jakilaičio laidoje ir rimtais veidais demonstravo savo tvirtybę, viskas ėmė panašėti į karą smėlio dėžėje. Mat apsišaudymui lemta buvo kilti, nes „tu pirmas pradėjai“… Pirmasis antrąjį „metų durnium“ išvadino, mat tas, pasirodo, kitus kolegas gana bjauriai tom pačiom srutom apipylė, o šis, anot jo, tėra tyra avelė, kuri pirmajam net rankos ištiesti neketina, nors laidos vedėjas aiškiai citavo abiejų pasisakymus, kurie, deja, mažai kuo savo „grožiu“ skiriasi… Žodžiu, „aš su tavim niekada nedraugausiu, nes tu pirmas pradėjai“ srutų duobę sutapatino su vaikų žaidimų aikštele.
Optimizmo, atrodė, įkvėps premjeras, kuris, beje, tikrai galėjo įsižeisti, ir ne dėl kažkokios nevykusios „nominacijos“, bet dėl to, kad buvo pasišaipyta ir iš jo fizinių trūkumų – trumparegystės. Tokių dalykų mes, deja, nepasirenkame, ponui Greitai tą reikėtų žinoti, ir ne jo reikalas, kokius akinius žmogus nešioja. Kažkas yra sakęs, kad kiekvienas galvos plaukas atitinka vieną smegenų ląstelę, – tai ką manyti, jei jų ant galvos trūksta?
Taigi tikėjausi, kad premjeras mus iš srutų duobės ištrauks ir parodys esąs gerokai aukščiau už kovas smėlio dėžėje, nes ilgokai į tokias nesąmones nereagavo, o vėliau tik pareiškė apgailestavimą dėl įvykio. Bet ir jis, deja, neatsilaikė – mat tuoj pat pridėjo, kad visas šis purvynas nėra kas nors kita, kaip jo politinis puolimas iš konservatorių stovyklos nario! Nepatikėjau savo ausimis: kur čia jūs matote politiką? Aš save laikau konservatorių šalininku, bet nepritariu Greitai kvailystei – tai kaip čia su politine ideologija, premjere?
Žodžiu, atrodo, kad srutų duobėje apsigyvenome visi… Nors aš palyginčiau, kad labiau į supykusius ir užsispyrusius vaikus tampame panašūs. Ir nuo pat viršūnių vaikų darželiu atsiduoda. Štai kad ir Seimo išdaigos. Didysis kovotojas su gėjais, policijos kordonų ir etikos laužytojas tampa parlamento etikos sargu… Viešai su kontrabanda susijusiu vadinamas veikėjas atsisėda į Seimo pirmininko pavaduotojo kėdę… Kaip ir dar vienas, kuriam grėsė neliečiamybės atėmimas ir kuris dabar laukia teismo nuosprendžio.
Beje, su tuo neliečiamybės atėmimu irgi juokingai išeina. Štai DP lyderis, tiek kartų aiškinęs, kaip norėtų pakliūti į teismą ir ten viešai apginti savo garbę bei tiesą, staiga visomis išgalėmis ima kovoti, kad tik tas neįvyktų, ir bėga nuo viešai duotų pažadų. Ir kad dar viskas vaikiškiau atrodytų, pareiškia, jog dabar neleis neliečiamybės atimti iš kitos tokio paties likimo laukiančios Seimo narės. Skaičiau jo pareiškimą. Įspūdis, deja, tas pats – lyg vaikų darželyje… Jei jūs su manim nedraugaujate, tai ir aš jums visaip trukdysiu!
O kad viskas daug „rimčiau“ atrodytų, mūsų brandieji politikai ima kurti sąmokslų teorijas. Štai su vienais, pasirodo, politiniai oponentai bando susidoroti. Bet juk tie oponentai, būdami valdžioje, galėjo gerokai lengviau susidoroti nei dabar, ar ne? Kiti su kažkokiais mistiniais klanais kaunasi, treti apskritai bando „sistemą“ įveikti. O ar ne patys toje sistemoje sėdite? O gal toje pačioje srutų duobėje?
Sako, kad žmogus – gamtos dalis. Gamta pajuokavo ir nurimo: purvas nudžiūvo, kiemai ir gatvės pasidengė sniegu, ir vėl, kaip sakė Salomėja Nėris, „balta balta, kur dairais“. Tai gal ir mes jau galime iš dvasinio purvo išlipti ir baigti jį vieni ant kitų pilti? Juk nesinorėtų ilgiau srutų duobėje gyventi, o ir kapstytis vaikiškoje „didelių vyrų“ smėlio dėžėje bei klausytis pasakų apie „burtus, išdaigas velnių“ ar „bėgančias per sniegą“ ir jį purvinomis kojomis mindančias „raganas“ tikrai jau gana…

Nesinorėtų ilgiau srutų duobėje gyventi, o ir kapstytis vaikiškoje „didelių vyrų“ smėlio dėžėje.