Siūlome ištrauką iš ką tik knygynus pasiekusio vieno svariausių filosofo Friedricho Nietzsche’s veikalų „Stabų saulėlydis“.Ši knyga – ne tik gyvojo mąstymo, bet ir gyvosios kalbos šedevras, niūrokai, bet skaisčiai nušviečiantis dabartinės Vakarų žmonijos kraštovaizdį ir griaunantis visuotinai įtikėtus stabus.

Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę – ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas. – Visų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia, – toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas „atvejis“ yra laimingas. Visų pirma karas. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo.
Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai:
increscunt animi, virescit volnere virtus*.
Kitoks vaistas, tam tikromis aplinkybėmis man dar labiau geistinas, yra stabų kvotimas… Pasaulyje daugiau stabų negu tikrų dalykų: tai mano „pikta akis“, žvelgianti į šį pasaulį, tai ir mano „pikta ausis“… Dar sykį kelti klausimą taip, tarsi kūju tvotum, ir galbūt kaip atsakymą išgirsti plačiai žinomą tuščią garsą, kuris rodo esant išpūstus vidurius, – koks tai džiaugsmas tam, kuris už vienų ausų turi dar ir kitas, – man, senam psichologui ir žiurkiagaudžiui, kuriam kaip tik tai, kas norėtų būti nutylima, turi garsiai prabilti…
Ir šis rašinys – tai išduoda pavadinimas – pirmiausia yra psichologo atokvėpis, jo sielos blyksnis, dykinėtojo šuolis. Galbūt ir naujas karas? O gal bus kvočiami nauji stabai?.. Šis nedidelis rašinys yra didžio karo paskelbimas; o dėl stabų kvotimo, tai šį kartą bus ne dabarties stabai, bet amžinieji stabai, prie kurių čia bus prisiliesta kūju, tarsi kokiu kamertonu, – juk apskritai nėra jokių senesnių, jokių autoritetingesnių, jokių labiau išpūstų stabų… Ir jokių tuštesnių… Tai netrukdo jais labiausiai tikėti; o kartais, ypač išskirtiniu atveju, sakoma, kad tai išvis ne stabai…

* Tvirtėja siela, dėl žaizdos didėja vyriškumas (lot.).

Moralė kaip antinatūra
1
Būna metas, kai visos aistros yra absoliučiai lemtingos, kai jos savo tamsiu sunkiu prislegia savo auką, – o vėliau, daug vėliau jos susituokia su dvasia, „įsidvasina“. Kadaise dėl aistros kvailybės pačiai aistrai buvo paskelbtas karas: buvo prisiekta ją sunaikinti, – visi senovės moraliniai monstrai šiuo atveju vieningai sutaria, kad „il faut tuer les passions“*. Garsiausia formulė yra „Naujajame Testamente“, tame Kalno pamoksle, kur, tarp kitko, į viską žiūrima anaiptol ne iš viršaus. Pavyzdžiui, kalbant apie lytiškumo naudą, sakoma: „Jei tave piktina tavo akis, išlupk ją“; laimei, joks krikščionis nesilaiko šio priesako. Sunaikinti aistras ir geidulius tik tam, kad išvengtume jų kvailybės ir nemalonių jų kvailybės padarinių, šiandien mums atrodo tik ryškiausia kvailybės atmaina. Mes nesistebime dantų gydytojais, kurie išrauna dantis, kad jie neskaudėtų… Kita vertus, reikia pripažinti banalią tiesą, kad iš tos dirvos, kurioje išaugo krikščionybė, visai negali būti išrauta „aistros įdvasinimo“ sąvoka. Juk žinoma, kad ankstyvoji Bažnyčia su „inteligentais“ kovojo „dvasios skurdžių“ labui: kaip iš jos buvo galima tikėtis inteligentiško karo su aistra? – Bažnyčia kovoja su aistra, ją išpjaudama bet kuriuo požiūriu: jos praktika, jos „gydymas“ yra kastratizmas. Ji niekada neklausia: „Kaip sudvasinamas, išgražinamas, sudievinamas koks nors geidulys?“ – Visais laikais discipliną ji suprasdavo kaip sunaikinimą (juslumo, išdidumo, valdžios troškimo, godumo, kerštingumo). – Tačiau pakirsti aistros šaknis reiškia pakirsti gyvenimo šaknis: Bažnyčios praktika yra priešiška gyvenimui… (…)

4
– Aš formuluoju principą. Visokį natūralizmą moralėje, t. y. visokią sveiką moralę, valdo gyvenimo instinktas, – kiekvienas gyvenimo priesakas turi būti pripildytas tam tikro kanono – „privalau“ ir „neprivalau“, koks nors trikdymas ar priešiškumas, pasitaikantis gyvenimo kelyje, turi būti pašalintas. Priešingai, antinatūrali moralė, vadinasi, beveik kiekviena moralė, kurios anksčiau buvo mokomasi, kuri buvo gerbiama ir propaguojama, atsisuka kaip tik prieš gyvenimo instinktus, – ji yra arba slaptas, arba atviras ir įžūlus tų instinktų pasmerkimas. Sakydama „Dievas mato širdį“, ji sako Ne žemiausiems ir aukščiausiems gyvenimo geiduliams ir Dievą laiko gyvenimo priešu… Šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas… Kur prasideda „Dievo karalystė“, ten baigiasi gyvenimas…
Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, melagingumą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo vertės problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti šalia gyvenimo, be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes; o kai mes teigiame vertybes, per mus vertina pats gyvenimas… Vadinasi, ir tas moralės antinatūralumas, Dievą suvokiantis kaip gyvenimo pasmerkimą ir antipodą yra tik gyvenimo vertybinis sprendinys; kokio gyvenimo? Kokios rūšies gyvenimo? – Tačiau aš jau atsakiau: žlungančio, nusilpusio, nuvargusio, pasmerkto gyvenimo. Moralė, kaip ji buvo suprantama iki šiol – pagaliau, kaip ji buvo apibūdinta dar Schopenhauerio – „valios gyventi neigimas“, – yra pats dekadanso instinktas, save padarantis imperatyvu; jis sako: „pražūk!“ – o tai yra pasmerktojo sprendinys…

Friedrichas Nietzsche
Vertėjas Arvydas Šliogeris

Apie autorių

Friedrichas Nietzsche (1844–1900) – visame pasaulyje garsus vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos” kūrėjų. Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo kūrybos laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nietzsche’s knygas, kiti jo darbai tebuvo aforizmų ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas. 1889 m. pamišimas nutraukė Nietzsche’s darbą. 1900 m. jis mirė jau būdamas garsenybe.
Nietzsche iškėlė daug idėjų, kurias XX a. perėmė filosofai postmodernistai. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. Gausus ir įvairialypis Nietzsche’s kūrybinis palikimas savitai atskleidžia kiekvieną ypač dramatišką istorijos posūkį ir sušvinta naujomis, neretai netikėtomis spalvomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.