Masinė renovacija, numatyta jau pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės programoje 1990 m., lig šiol nepradėta. Ar gali situaciją pakeisti socialdemokratų siūloma nauja strategija?

Praėjusią savaitę trečiąkart Lietuvoje vykusioje tarptautinėje kosmoso konferencijoje SEMWO Lietuva jau turėjo kuo prisistatyti šios srities mokslo ir verslo srities specialistams. Tačiau energijos taupymo tarptautiniuose forumuose Lietuva iškrinta iš konteksto: daugelis ES šalių nebekalba apie senų daugiabučių renovavimą, nes jį baigė ar baiginėja. Pernai Lietuvoje viešėjusi ES klimato komisarė Connie Hedegaard padėtį mūsų šalyje mandagiai įvertino kaip „keistą matyti, sudėtingą suprasti“. Iš tiesų sveiku protu nesuvoksi: renovacija gyvybiškai svarbi, tačiau nepanaudoti guli milžiniški tam skirti europiniai fondai.
Socialdemokratai siūlo proveržį daugiabučių renovacijos srityje. Bet ar tai realus modelis, o gal dar vienas Vasiukų projektas?

Kas stabdo renovacijos projektus
„Noro renovuoti nebuvo – tebuvo noras sutaupyti renovacijos pinigus ir nusipirkti malūnsparnį“, – nueinančiosios Vyriausybės „indėlį“ į renovaciją vertina Daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidentas Juozas Antanaitis.
Valstybės kontrolė prieš porą metų suskaičiavo, kad norint įvykdyti dabar galiojančią Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą kasdien reikėtų renovuoti daugiau kaip dešimt namų, o jei renovacija vyktų ligšioliniais tempais, pasiekti užsibrėžtam planui – renovuoti 24 tūkst. daugiabučių – prireiktų kelių šimtų metų. Kol kas planas įvykdytas 1,98 proc., o daugiabučiuose šiandien gyvena maždaug 1,6 mln., arba 80 proc., miestų gyventojų.
Nors energijos taupymą valstybės prilygina nacionalinio saugumo didinimui, kaip pabrėžta ir Europos Parlamento bei Tarybos direktyvoje, mes pirmiau imamės atominių vizijų, užmiršdami, kad 40 proc. viso energijos vartojimo tenka pastatams, o juose taupymo galimybės laikomos didžiausiomis. Tiesa, dar iki ES direktyvų tai suprato jau pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybė, į programą įrašiusi renovacijos būtinybę. Dar po poros metų 1992 m. Rusijos ekonominė blokada buvo ženklas, kad delsti negalima, ir su Pasaulio banko parama apie 700 namų renovuota pagal programą „Būstas“. Bet mokesčiai už šilumą nebuvo dideli, tad nauja daugiabučių masinės renovacijos programa rengta neskubant ir patvirtinta tik 2004 m.
Valstybė užsimojo kompensuoti pusę renovacijos sąnaudų, bet apsiskaičiavo ir nebepajėgė visiems norintiems renovuotis tesėti pažado. O Andriaus Kubiliaus Vyriausybė kirto iš peties – 50 proc. paramą sumažino iki 15 proc. Renovacija praktiškai sustojo. Tiesa, praėjusių metų pabaigoje nutarta suteikti dar dvi lengvatas: laikinai, iki 2013 m. pabaigos, pridurti dar 15 proc. kompensaciją, jei energijos sąnaudos sumažės per 40 proc., be to, padengti projekto ir statybos techninės priežiūros išlaidas.
Porą dešimtmečių vilkinamas problemos sprendimas sukūrė naują problemą: kas išgalėjo – kraustėsi į naujesnės statybos ar individualius būstus, o senuose daugiabučiuose liko mažiau mokūs ar socialiai remtini asmenys. Jie neturi jokios motyvacijos renovuoti būstą – jiems valstybė moka šildymo kompensacijas, o kiti baiminasi įsipareigoti bankams.
Ekonomistas dr. Raimondas Kuodis jau penkeri metai įrodinėja, kad renovacija įmanoma tik finansinius įsipareigojimus prisiimant valstybei, o gyventojai mokėtų, tarsi būsto nebūtų renovavę, kol valstybės investicija atsipirktų. Ekonomisto skaičiavimu, valstybei investavus 1 mlrd. Lt, jau tais pačiais metais apie 400 mln. Lt grįžtų į biudžetą kaip statybininkų pajamų, pridėtinės vertės ir akcizų mokesčiai, taip pat sumažėtų kompensacijos už šildymą, kurių 2010 m. valstybė išmokėjo 103 mln. Lt.
Beje, pagal panašią schemą renovacija vyko Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, kitose šalyse: renovaciją atliko ir į ją investavo specializuotos bendrovės, o investicijas atgaudavo iš gyventojų sutaupytų lėšų.

Socialdemokratų modelis: skolinasi ir renovuoja savivaldybės
Renovacijai vykstant pagal socialdemokratus, būsto savininkams nereikėtų skolintis – tai lig šiol labiausiai ir stabdė šiuos projektus. Schema tokia: savivaldybė atrenka daugiausiai energijos suvartojančių daugiabučių kvartalą, parengia renovavimo projektą, Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai teikia paraišką dėl finansavimo galimybių. Savivaldybė projektui įgyvendinti skiria administratorių (ne pelno siekiančią viešąją įstaigą), kuris savo vardu skolinasi lėšas ir prisiima atsakomybę už programos rezultatus. Projektai finansuojami iš lengvatinių paskolų, naudojant JESSICA finansinę priemonę (iki 20 m. su 3 proc. palūkanomis), esant poreikiui administratorius skolintųsi ir iš kitų finansinių šaltinių.
Valstybės parama – kaip ir dabar, 15 proc. iš Daugiabučių namų modernizavimo programos ir 15 proc. iš Klimato kaitos programos (jei po pastatų atnaujinimo bus pasiektas 40 proc. energinis efektyvumas). Valstybė apmoka projektų parengimą, techninę priežiūrą ir projektų administravimo išlaidas. Kaip ir dabar, 100 proc. parama suteikiama šeimoms, turinčioms teisę į kompensacijas už šildymą.
Gyventojai grąžins investicijas į jų būsto renovavimą laipsniškai, gaudami dvi sąskaitas: vieną už faktiškai suvartotą šilumos energiją, antrą – įmoką už padarytas investicijas. Bendra sąskaitų suma neturi viršyti trejų metų šilumos sąnaudų vidurkio, o investicijų grąžinimo laikotarpį gyventojai gali pasirinkti patys. Numatytas investicijų atsipirkimo laikas – nuo 10 iki 20 metų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj