Viduramžiai
Stebuklai ir prietarai Europos kasdienybėje
Tikėjimas stebuklais visuomenėje rodo negebėjimą racionaliai paaiškinti nesuprantamų kasdienybėje pasitaikančių įvykių. Reta Vakarų Europos biblioteka tamsiaisiais amžiais saugojo daugiau nei šimtą knygų, kai maurų valdoma Kordoba (Ispanija) garsėjo turinti 80 tūkst. inkunabulų kolekciją. Taigi trūkstant patikimų šaltinių atsirado palanki dirva bręsti mistifikacijai. Šiame straipsnyje apie tai kalbėsime plačiau, tyrinėdami įvairias mistines istorijas, palikusias atgarsį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Vakarų Europoje.
Marius Vyšniauskas, kamane.lt
Visų pirma, didžiausia reikšmė teikta antgamtiniams išgijimams. Bene kurioziškiausias atvejis – Šv. Medardo traukuliai, vykę to paties pavadinimo kapinėse Paryžiuje. Tikėdamiesi išgyti ligoniai guldavosi ant asketo diakono Fransua Perio (François Pâris, 1690–1727) kapo ir nuo paminklo semdavo žemės balzamams ir įvairiems kompresams daryti. Jų kūnai lyg apsėstųjų, apimti transo, būdavo tąsomi į visas puses paslaptingos jėgos, akys paklaikdavo, iš burnos verždavosi putos. Tai netruko atkreipti Prancūzijos karaliaus policijos dėmesį.
Skandalingiausia, – sakė vienas informatorius, – kad į vyrų rankas patekdavo gana gražios ir gerai sudėtos jaunos merginos. Tad gydydami vyrai galėdavo patenkinti savo aistras, nes merginos dviem ar kelioms valandoms būdavo paliekamos pražiotomis burnomis, nuogomis krūtinėmis, numautais sijonais, iškeltomis kojomis[1]…
Po šio tyrimo 1732 m. sausio 29 d. kapinės buvo uždarytos.
Visgi plačiausiai diskutuota apie mėgėjišką skrofuliozės (lėtinė kaklo limfmazgių tuberkuliozė) gydymą. Viduramžiais vieninteliai Anglijos ir Prancūzijos monarchai dalijosi privilegija gydyti skrofuliozę, nes tvirtino turintys dievišką galią (divinitus) liečiant ligonį atbaidyti ligą[2]. Pirmasis Anglijos monarchas, praktikavęs „karališkąjį prisilietimą“, buvo šv. Edvardas Išpažintojas (Saint Edward the Confessor, 1003–1066), tačiau prancūzai su tuo niekada nesutiko, argumentuodami, esą anglai mėgdžiojo Prancūzijos karalių (Roberto II (Robert le Pieux, 987–1031) ir Pilypo I (Philippe I, 1059–1108)) gebėjimus.
Čia kyla dilema – prancūzų istorikai nesutaria, kuris jų valdovas ėmėsi pareigos šitaip gydyti. Fizikas Andrė du Lorenas (André du Laurens, 1558–1609) teigė, kad pirmasis buvo Chlodvigas I (Clovis I, 481–511), o istorikas Frenkas Barlau (Frank Barlow, 1911–2009) šių gabumų genezę priskyrė šv. Liudvikui IX (Saint Louis, 1214–1270)[3].
Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.
Vienaip ar kitaip, ritualas žadino kitų dinastijų pavydą ir tapo simbolinės kovos dėl prestižo priežastimi. XII a. prancūzų aristokratija neabejojo valdovo gebėjimais, nes tai asocijavosi su karūnacijos ceremonija, kuomet monarchą patepdavo šventu aliejumi, saugomu Reimso katedroje. Anot legendos, dangiškasis aliejus (aliejaus ampulę Reimso vyskupui atnešė balandis) suteikė valdovui kaip Kristui galią daryti stebuklus[4].
Iš pradžių ceremonialas vyko be iškilmių, pvz., šv. Liudvikas lietė sergančius kiekvieną dieną, kai ligoniai jo laukdavo išeinant po mišių. Vėliau apeigoms nustatytos taisyklės, t. y. ligonį apžiūrėdavo medikai, valdovas liesdamas tardavo: „Karalius tave paliečia, Dievas tave pagydo.“ Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.
Įdomu, kad tarp sergančiųjų būta ir lietuvių – Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila (1492–1530), atvykęs į Paryžių 1517 m. gauti karaliaus Pranciškaus I palaiminimą[5]. Deja, Lietuvoje nėra tyrimų, ar panašių situacijų pasitaikė daugiau.
Volteras paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“
Nuo XVII a. „gydymo ceremonijos“ virto įspūdingais reginiais, apie kuriuos per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) skelbė šaukliai. Žmonės į didžiąją Luvro salę plūdo miniomis, pvz., 1715 m. per Sekmines Liudvikas XIV palietė 1 700 ligonių. Nors paprasti žmonės laikėsi prietarų, švietėjai ironizavo. Volteras (Voltaire, 1694–1778) paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“[6] Galima teigti, kad ir patys monarchai prarado viltį, nes formalioji frazė įgijo miglotą prasmę: „(Tegul) Dievas tave pagydo, (nes) karalius tave palietė.“ Nepaisant augančios pompastikos ir aštrėjančios kritikos, „karališkasis prisilietimas“ išliko iki XIX a. Paskutinė ceremonija vyko Karolio X (Charles X, 1757–1836) karūnacijos metu 1825 m. gegužės 29 d., tuomet valdovas palietė 121 ligonį[7].
Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, o vengrų monarchai gydė geltligę.
Žinoma, tai nebuvo vienintelis stebuklingas būdas pasveikti. Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, kuriems tereikėjo sergantįjį pabučiuoti į lūpas[8], Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, tiesiog nubrėždami kryžių ir šaukdamiesi Dievo, o vengrų monarchai gydė geltligę. Kiek tvirtesnį vaidmenį turėjo šventieji, pvz., Portugalijos karalienė, vargšų globėja šv. Elžbieta (Isabel de Aragão, 1271–1336), atgailaudama rankose laikytą stiklinę vandens pavertė vynu, o neregys, pakėlęs nukirstą kankinės Elenos Švedės (Elin av Skövde, 1101–1160) pirštą su žiedu, nejučia praregėjo. Taigi stebuklai tik įtvirtino šventojo kultą ir sustiprino bažnyčios autoritetą.
Kita vertus, šventieji gebėjo nulemti net teismų sprendimus, kaip pažymi šv. Viljamo iš Jorko (William of York, ?–1154) pasakojimas. Apie 1200 m. Jorke moteris buvo apkaltinta žmogžudyste. Palaikius delne karštą geležį(taip tikrintas nekaltumas, kadangi tik ant kaltųjų įkaitusi geležis palikdavo pūsles), ant odos pastebėta riešuto dydžio pūslelė. Tad kaltinamoji pasmerkta mirti. Tačiau šioji paprašė leidimo pasimelsti prie Šv. Viljamo kapo. <…> Moteriai įėjus į koplyčią pūslė išnyko. Teisėjai nusprendė ją esant nekalta, tad atsisakė pasmerkti[9].
Visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.
Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, „teismo procesas“ kelia nemažai abejonių, nes teisiamoji galėjo būti tiek pat kalta, kiek ir teisi (viduramžiais kriminalinės bylos tirtos vangiai). Tačiau tamsiaisiais amžiais į racionalų mąstymą niekas nekreipė dėmesio, nes visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.
Tai atspindėta vienoje Olandijos legendų apie kunigaikštienę Margaretą van Haneberg (Margaretha van Henneberg, 1234–1276). Istorija byloja, kad kunigaikštienė kartą pasišaipė iš elgetos su dviem kūdikiais, sakydama, kad anie nuo skirtingų vyrų. Įsižeidusi vargeta kreipėsi į Dievą, melsdama tapti liudininku jos dorumui įrodyti, ir prakeikė įžūlią didikę, tardama, kad tegul pati pagimdo tiek vaikų, kiek metuose dienų; ir tegul tie vaikai būsią pelės dydžio, bet žmogaus formos. Prakeiksmas išsipildęs – moteris tikrai Didįjį penktadienį pagimdė 365 vaikus, kuriuos, anot šaltinių, krikštijo vyskupas Gvidas iš Utrechto didžiuliame inde; visiems berniukams duotas Jano vardas, o mergaitėms – Elžbietos. Visgi tiek vaikai, tiek motina tą pačią dieną mirė ir buvo palaidoti Lozduineno (Loosduinen) kaimo bažnyčioje netoli Hagos.
Istorija taip ir būtų likusi legenda, jei ne gausūs šaltiniai įvairiuose istoriniuose bei medicininiuose traktatuose, be to, kunigaikštienė – realus istorinis asmuo, mirusi vienuolyno celėje.
Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja.
Tad iš kur atsirado šis pasakojimas? Ankstyviausiame olandų šaltinyje Tabula Egmundana, sudarytame XIII a., rašoma: 1276 m., Velykų metu, kunigaikštienė Margareta van Haneberg pagimdė 365 sūnus bei dukteris ir ramiai kartu su visais mirė. Jos kapas yra Lozduinene stovinčiame akmeniniame sarkofage, puoštame epitafija metalinėmis raidėmis[10]…Įdomu, jog 1500 m. šaltiniuose iš tiesų minima, kad bažnyčios interjere matytos senovinių kapų liekanos bei kabėjusi medinė memorialinė lenta su istorijos aprašu, o palei sieną buvusi didžiulė krikštykla, kurioje esą krikštyti didikės naujagimiai. Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja. 1572 m. Olandijos pilietinio karo metu bažnyčia buvo sugriauta, todėl po kelerių metų šventovę atstatęs pastorius Jakobas Meursijus vėl pakabino memorialinę lentą ir liepė sukurti krikštyklos kopiją. Ir nors toji nėra originali, moterys vis tiek joje mėgsta nusiplauti rankas iki šiol.
Bėgant amžiams legenda taip įsismelkė į europiečių sąmonę, kad apie ją imta kalbėti net karalių rūmuose. Teigta, esą Danijos karalius Frederikas III savo Kunst kabinete turėjo vieną nykščio dydžio kunigaikštienės kūdikį, kurį laikė mažoje stiklinėje dėžutėje, kabančioje ant auksinės grandinėlės. Apie 1820 m. jis pateko į Karališkąjį gamtos muziejų iš kurio dingo be pėdsakų[11].
Pasakojimas pasiekė kulminaciją XVIII a., kuomet Olandijos kaimelį lankę keliautojai iš viso žemyno bandė moksliškai paaiškinti įvykį. Škotų akušeris Džonas Mobrėjus (John Maubray, 1700–1732) knygoje „Moterų gydymas“ (The Female Physician, 1724) rašė: Jei olandų moterys ilgai stovi šalia karštos krosnies, gali pagimdyti pailgą, į žiurkę panašų, mažą gyvūnėlį, vadinamą Suyger ar Sooterkin[12]. Tyrinėdamas pasakojimą gydytojas įsivėlė į gėdingą skandalą, kai beraštė anglų valstietė Meri Toft iš Godalmingo apgavo karalių Džordžą I bei kelis mokslininkus, girdamasi, kad pagimdė 17 triušių.
Elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.
Šiandien mokslininkai mano, kad kunigaikštienė turėjo gimdoje cistų, o tai viduramžiais, matyt, laikyta kūdikiais. Juolab kad tokių istorijų dokumentuose pasitaiko, pvz., Velfų dinastijos atstovė kunigaikštienė Irmentruda iš Altdorfo (Vokietija) taip pat įžeidusi vargetą pagimdė 12 sūnų ir, bijodama aplinkinių apkalbų, nusprendė 11 paskandinti, tačiau kelyje tarnaitę sutikęs kunigaikštis, kuris pripažinęs vaikus savais. Arba prancūzų Trazegnies šeima, kurioje 1276 m. moteris, išjuokusi elgetą, pagimdė 13 vaikų, sulaukusių Velfų palikuonių likimo. Tad elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.
Prietarams neabejingas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (1348–1434), kuriam 1433 m. Baltijos jūros žvejai dovanojo keistą padarą, nuskustą kaip vienuolio galva ir stambiu žuvies kūnu; jis pramintas „žuvimi vyskupu“[13]. Sakoma, valdovas norėjęs jį pasilikti ir kalbinęs lenkų, lotynų kalbomis, bet anas graudžiai stebėdamas žmones tylėjo. Gyvis atsisakė bet kokio maisto ir ėmęs silpti kreipėsi į katalikų vyskupą, melsdamas sugrąžinti į jūrą. Paleista žuvis vyskupas iš dėkingumo peržegnojo jį supusius žmones ir visam laikui dingo Baltijos bangose. Vandenynai nuo seniausių laikų baugino žmones, pvz., lamantinai Antikoje laikyti undinėmis, o žuvis vyskupas, manoma, buvęs gigantiška manta, iš tikro turinti galvos keterą ir plačius pelekus.
Vis dėlto labiausiai viduramžiai neatsiejami nuo šventųjų relikvijų, kurios masino įvairaus plauko perėjūnus. Kartą Groningeno pirklys pavogė Šv. Jono Krikštytojo ranką ir kol ją slėpė namie, tol turtai augo, bet paslapčiai išaiškėjus, buvo priverstas elgetauti, o relikvija grąžinta į bažnyčią[14].
Šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais.
Nepaisant bausmės, vogti relikvijas rodėsi naudinga. 828 m. iš Aleksandrijos Šv. Morkaus koptų bažnyčios katakombų du Venecijos pirkliai, padedami graikų vienuolio, pavogė šv. Morkaus kūną (galva liko Aleksandrijoje) ir atgabeno į Veneciją. Pastarasis įvykis šaltiniuose akcentuotas kaip šventa tikinčiojo pareiga, nes krikščionių kapavietės arabų žemėse neretai buvo siaubiamos. Kita vertus, relikvijų vagystės buvo tam tikras siekis išaukštinti savo kraštą ar giminę, nes paskiros šventųjų kūno dalys nenoriai dalytos net imperatoriams. Kai valdovas Justinianas iš Konstantinopolio prašė dalelės neįkainuojamo paties Šv. Petro kūno, jam kategoriškai atsakė ir vietoj jo pasiuntė vieną skepetaitę, nuleistą pro specialų langelį[15].
Vis tik kai kada relikvijų dalybos reiškė įprastą gestą ir šventojo artimiesiems. XV a.iškilmingos šventės proga Karolis VI Mylimasis (1368–1422) dalijo protėvio, šventojo Liudviko, šonkaulius Pjerui d’Aili ir savo dėdėms – Beri ir Burgundijos kunigaikščiams, o prelatams davė pasidalyti vieną koją[16].Čia dera pridurti, kad palaikai dalyti ne dėl jų galių, o dėl noro sustiprinti dinastiją.
Kuo daugiau fiksuota stebuklų, tuo šventasis populiarėjo ir kapas tapdavo piligrimystės centru. Pavyzdžiui, šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais. Du iš tų stebuklų (kūno vidurių) pripažino bažnyčia. Nutiko ir dar du stebuklai, pervežant karstą iš Šiaurės Italijos į Parmą, o trečiasis stebuklas įvyko prie Paryžiaus vartų[17].Žmonės tikėjo, kad palaikai gydo – reikėjo tik prisiliesti prie kapo, kur jie būdavo[18].
Dėl anksčiau minėto šventojo stebuklų Sen Deni katedroje, Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis (Philippe le Bel, 1268–1314) sumanė dalį kaulų, t. y. galvą ir šonkaulius, perkelti į Šventąją koplyčią (Sainte-Chapelle). 1306 m. gegužės 17 d. palaikai pervežti. <…> Notre-Damo katedrai taip pat teko relikvija – Šv. Valdovo šonkaulis[19]. Vis dėlto šiuo pervežimu Sen Deni vienuoliai patenkinti nebuvo, nes jiems liko šv. Liudviko dantys, smakras ir apatinis žandikaulis. Tad, kai 1306 m. staiga mirė vyskupas, o medžioklėje susižeidė karalius, tai palaikyta šventojo pykčiu dėl relikvijų išskirstymo. Tiesa, XIX a. atidarius šventojo palaikų skrynelę, rasta tik emalio bei padrikų kaulų dalys – tai įrodo svarbą bažnyčioms turėti bent menką šventojo dalelę.
Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje.
Žinoma, šventasis nebuvo vien geradaris, jis lygiai taip pat galėjo demonstruoti ir pyktį. Šv. Tomas Beketas (Thomas Becket, 1119–1170) iš Kenterberio yra bene ryškiausias Anglijos šventasis, todėl jo asmuo apipintas legendų. Anot vienos, kartą anglo Jordano Fitz-Eisulfo namus užpuolė liga. Mirė jauniausias sūnus. Bet kaip tik tuo metu pas nelaimėlį užėjo piligrimai iš Kenterberio, nešini švęstu vandeniu iš Šv. Tomo koplyčios ir tėvas nusprendė išbandyti galimybę. Jis supylė velioniui į burną švęsto vandens ir šis stebuklingai atgijo. Atsidėkodamas, Jordanas prisiekė pats nukeliauti į Šv. Tomo koplyčią, bet kelionę vis atidėliojo, nors šventasis jam apsireiškė sapne. Galop Šv. Tomo kantrybė trūko. Įtūžęs šventasis nužudė vyriausiąjį Jordano sūnų ir tada anglas su šeima pagaliau nuvyko į Kenterberį[20].
Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje. Jis mini, kad mirus karalaičiui žmonės traukdavo prie kapo prašyti palaiminimų bei išpildyti norus. Net vargu ar galima suskaičiuoti tuos, kurie paskatinti stebėtinų dalykų garso, ateidavo prie jo kapo norėdami atgauti sveikatą ir tai, ko norėjo, atgaudavo. <…> Aklieji čia atgaudavo regėjimą, kurtieji – klausą, nebyliai – galimybę kalbėti, šlubiai – vaikščioti, bet kas yra nuostabiausia – kai kurie, iš kurių mirtis, didžiausias blogis, buvo atėmusi gyvastį ir sąmonę, tarsi sugrąžintą iš tremties, gyvybės ir sąmonės gėrį atgaudavo dangiškojo Kazimiero pagalba[21].
Tokia mistifikacija artima Naujajame Testamente aprašytiems Kristaus stebuklams, kuriais kliovėsi ankstyvosios Bažnyčios mokymas; tuo įsitikiname žvelgdami į kvatročento laikotarpio (apima meno stilius viduramžių pabaigoje, ypač gotiką ir ankstyvąjį Renesansą) italų tapytojo Mazačo (Masaccio, 1401–1428) freskas Brankačių koplyčioje (Florencija). Pirmieji krikščionys pasirodė turį panašių į Jėzaus galių. Iš Evangelijos sužinome, kad sergantieji pasveikdavę, mirusieji atgydavę, kaliniai būdavo stebuklingai išvaduoti. <…> Stebuklingi ženklai stiprino jų skelbiamą išganymo žinią, taip pat įspėjo apie Dievo bausmės realumą[22].
Mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu pamatė lyg ir atgaunant kvapą.
Tad Lietuvos šventasis nebuvo nė kiek išskirtinis; tą grindžia mergaitės Uršulės prisikėlimas iš mirusiųjų, atvaizduotas italų tapytojo Mikelandželo Paloni (Michele Arcangelo Palloni, 1637–1713) freskos siužete Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Kaip rašo G.Svencickis, mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu (tėvai) pamatė lyg ir atgaunant kvapą (mergaitę)[23]. Freskos kompozicija liudijo šventojo galią bei kvietė maldininkus Dievo apdovanotojo prašyti įvairių malonių.
Tačiau atmetus mistiką, stebuklą įmanu paaiškinti mediciniškai. Kituose šaltiniuose minima, kad mergaitė mirė iš bado, vadinasi, patyrusi didelį išsekimą trumpam prarado sąmonę, o tai senais laikais klaidingai laikyta mirtimi (viduramžiais gyvųjų palaidojimų pasitaiko) ir, kol ją atnešė koplyčion, tiesiog atsipeikėjo.
Daug platesnis kontekstas lydi šv. Kazimiero karsto atvėrimą, taip pat įamžintą M.Paloni freskoje. Atverti šventųjų karstus visais laikais buvo populiaru, ypač perkeliant relikvijas į kitą vietą arba vykdant kanonizacijos procesą. Pavyzdžiui, Anglijoje vienuolis Jocelinas Branelondietis 1198 m. aprašė, kaip padėjo perkelti kankinio šv. Edmundo (Edmund the Martyr, 841–869) kūną į didįjį vienuolyno bažnyčios altorių. Nekantraudami skubiai atvožėme karstą. Abatas sakė seniai troškęs pamatyti savo globėją[24], tačiau baiminosi šventojo pykčio, kadangi ankstesnysis vienuolyno vyresnysis palietęs kaulus buvo paralyžuotas.Visas vienuolynas miegojo, kai mes atsargiai pakėlėm kūną dengiantį šilką. Imdamas galvą į ranką abatas šnibždėjo maldą: „O, šventasis kankiny, nepasmerk manęs, nuodėmingojo, pražūčiai už tai, kad drįstu tave liesti. Juk supranti mano atsidavimą ir tikslą.“[25]
Nemažiau išraiškingai G.Svenciskis aprašo 1604 m. rugpjūčio 16 d. šv. Kazimiero karsto atidengimą. Lietuvos šventojo kūnas buvo palaidotas kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, į kurį buvo įsuptas. <…> Jis buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po bažnyčią, atgaivino dvasininkus ir pasauliečius. <…> Tris dienas, per kurias šventojo <…> kapas buvo prieinamas, <…> žmonės jautė tą patį kvapą[26]. Be to, vidurnakty į Vilniaus katedrą švietusi ryški šviesa, kuri išsilaikė ir kitą dieną.
Katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.
Jei lyginsime aprašymą su šventųjų minėjimais Vakarų Europoje, išvysime, kad yra daug bendro, t.y. velionis visada skleidžia malonų kvapą, palaikai retai kada būna suirę (tas atsispindi ir koplyčios freskoje, kur matomas karste gulintis karūnuotas šv. Kazimieras, kurio galvūgalyje klūpi kanauninkas G.Svencickis), o patį karsto atvėrimą gaubia stebuklingi gamtos reiškiniai. Bet, kita vertus, kiekvienas toks stebuklas iš dalies susijęs su tuo metu valstybėje egzistavusia politine situacija, šiuo atveju Reformacijos judėjimu Lietuvoje, todėl katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.
Pastarajam teiginiui antrina Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis nežinomo autoriaus paveikslas „Maras Vilniuje, 1710 m.“, kuriame susipina tiek XVIII a. Lietuvos sostinę užgriuvusi tragedija, tiek Faencoje (Italijoje) įvykęs stebuklas. Paveikslo siužete iškalbingai perteiktas 1710 m. Vilniuje plintantis maras, t.y. daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų, juos laidojantys žmonės, kaulėta giltinė su dalgiu bei dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo Motina. Fone įžvelgiama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų kryžių kalnas ir Aukštutinė pilis. Įtampą dar labiau stiprina kruvinos, rausvo dangaus spalvos, todėl nereikia stebėtis, kad visuomenėje tikėta, jog maras – Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes.
Šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui.
Tačiau apie kokį stebuklą čia kalbama? Istorikas Mindaugas Paknys, kalbėdamas apie kitą toje pat bažnyčioje esantį „Švč. Mergelės Marijos Maloningosios portretą“ (1650), teigia: Paveikslo originalas XV a. pr. buvo sukurtas Faencoje, kaip padėka už Švč. Mergelės Marijos užtarimą miestą apėmusios maro epidemijos metu. 1412 m. siaučiant marui, karštai besimeldžiančiai kilmingai poniai Joanai pasirodė Dievo Motina, rankose laikanti sulaužytas strėles (kaip lietuviškame paveiksle). Ji ragino miestiečius laikytis pasninko ir tris dienas vyskupui rengti iškilmingas procesijas, o tada pažadėjo sušvelninti savo Sūnaus rūstybę taip, kaip sulaužiusi šias strėles[27].
Kai tai buvo atlikta, maras liovėsi, tad vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656), 1653 m. Vilniuje kilus marui, šio paveikslo kopiją dovanojo Antakalnio bažnyčiai (toks Švč. Mergelės Marijos įvaizdis pasirodė ir vėlesniuose maro siužetuose), tikėdamas, kad parapijiečiai išmels užtarimą nuo plintančios epidemijos. Taigi šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui[28].
Krikščionybės įsigalėjimas atnešė kapinių priartėjimą prie gyvenamųjų vietų, nes viduramžiais žmonės siekė būti palaidoti kuo arčiau pirmųjų šventųjų. Tuo būdu šventųjų kapų lankymas peraugo į masinio tipo piligrimystę. Piligrimų norui išvysti šventąsias vietas netrukdė net istorinės nelaimės, pvz., kai Al Hakimas, „pakvaišėlis“, 1009 m. sugriovė Kristaus Kapo bažnyčią[29].
Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams.
Tačiau bene populiariausia tai buvo Europoje. Pavyzdžiui, kelyje į Kenterberį stovi Ailesfordo vienuolynas, kur sustodavo ilsėtis keliautojai. Jis įkurtas XIII a. karmelitų, saugančių šv. Simono Stoko (Simon Stock, 1165–1265) kaukolę, kurią, pasak legendos, vienuoliui vizijoje nurodė Švč. Mergelė Marija. Tai būdavo paskutinė stotelė iki didžiausios kada nors pastatytos traukos vietos Anglijoje, Kenterberio katedros, kur nužudytas šv. Tomas Beketas. Anot 1316 m. Kenterberio bažnyčios relikvijų sąrašo, ten buvo 12 šventųjų kūnų, 3 galvos, 12 rankų, Jėzaus kryžiaus gabalėliai, apyvarpė, lopšys, kapas, nesuskaičiuojamas kiekis kaulų, plaukų ir kraujo. Piligrimai apeidavo katedrą ir laiptais lipdavo į švenčiausią bažnyčios vietą – Šv. Tomo koplyčią, puoštą auksu ir brangakmeniais. Čia gulėjo jo palaikai, kuriuos apžiūrėti buvo galima, einant iš šonų visai prie pat relikvijoriaus[30].
Skaitant panašius sąrašus, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra gausu relikvijų, matyt, todėl piligrimystė šalies viduje vyko pasyviai.
Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams. Kuo piniginis kapitalas augo, tuo išradingesni tapo sukčiai. Taip pamažu vystėsi korupcija ir relikvijų padirbinėjimas – tą byloja daugelis viduramžių metraščių.
1270 m. buvo palaidotas vienuolis Vateris Šv. Edmundietis. Kartą pas vienuolius atėjo vyrai ir pasiūlė jiems praturtėti. Vienuoliai paklausė, kaip. Vateris garsėjo šventumu. Sukčiai paaiškino, kad prie jo kapo nutikus keletui stebuklų būtų galima pasipelnyti. Kai vienuoliai paklausė, kaip be Dievo įsikišimo gali įvykti stebuklai, vyrai atsakė. Vienas iš apgavikų teigė turėjęs 24 vyrus, kurie jo įsakymu klastojo stebuklus. Siuntė juos po įvairias Anglijos vietas daryti stebuklų už pinigus[31]. Žinoma, šv. Kazimiero atveju toks stebuklų klastojimas mažai įtikimas, tačiau įmanomas. Nors galima daryti prielaidą, kad dėl Lietuvos šventojo stebuklų tikroviškumo prisidėjo ir XVI–XVII a., kuomet masinės relikvijų korupcijos banga jau buvo išblėsusi.
Galų gale netgi viduramžiais sklido pašaipos apie kai kurias Europos šventoves, laikančias buteliukuose Šv. Dvasios čiaudulį. Su šia relikvija, ironiškai kalbant, gali konkuruoti tik maža bažnyčia prie Blua (Prancūzija), kuri turi „uch“, ištartą šv. Juozapo, kai šis skaldė malkas. Deja, tokių dalykų niekada nebus įmanoma įrodyti moksliškai.
Priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų.
1982 m. paskelbtame Italijos dienraščio Respubblica straipsnyje apie relikvijas teigiama, kad yra priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų. Ir bažnyčia skelbia, kad visos šios relikvijos yra autentiškos. Be to, nustatyta daugiau kaip 1 150 vietų, kuriose laikomas tikrasis Kristaus kryžius arba jo dalys. Nemažiau stebina relikvijų gausa, priskiriama asmeniškai Jėzui Kristui. Iki XX a. pr. buvo garbinama daugybė Dievo sūnaus bambagyslių, pieninių dantų ir apyvarpių. Bažnyčia turėjo netgi Gelbėtojo „laiškus“, nukritusius iš dangaus. Paskutinis reliktas yra aiškiai sukurtas pačios bažnyčios, siekiant pateisinti savo veiksmus. O įvairiose Europos šventovėse saugomu Švč. Mergelės Marijos krūtų pienu būtų galima pagirdyti pusę pasaulio.
Taigi, stebuklai ir prietarai mus lydi nuo žmonijos aušros, tik, visuomenei kylant į mokslo aukštumas, jie akivaizdžiai praranda veiksmingumą ir lieka neįprasti simboliai.
***
_______________
[1]Didžiosios žmonijos paslaptys, Vilnius, 2005, 113 p.
[2] Sturdy David J., The Royal Touch in England. European Monarchy: Its Evolution and Practice from Roman Antiquity to Modern Times, London, 1992, 190 p.
[3] Finley-Crosswhite A., Princes and Princely Culture: 1450–1650, London, 2003, 139–144 p.
[4]Didžiosios žmonijos paslaptys…………….248 p.
[5] Ragauskienė R., XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje, Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 2002, 63–77 p.
[6] Hampson N., Crook M., Doyle W., Forrest A., Enlightenment and Revolution: Essays in Honour of Norman Hampson, London, 2004, 60 p.
[7] Barlow F., The Norman Conquest and Beyond, London, 1983, 9, 44–47 p.
[8] Krieger D., Therapeutic Touch as Transpersonal Healing, London, 2002, 7–9 p.
[9]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti, BBC, London, 2009.
[10] Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children // Journal of the Royal society of medicine, 89 V., December 1996, 712 p.
[11]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………
[12]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………
[13] Mitford-Bruce M., Ženklai ir simboliai, Vilnius, 1998, 29 p.
[14] Sabatier P., Life of St. Francis of Asisi [interaktyvus], London, 1919. Prieiga per internetą:http://www.gutenberg.org/files/18787/18787-h/18787-h.htm.
[15] Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999, 118 p.
[16] Huizinga J., Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996, 207 p.
[17] Гофф Ле Ж., Людовик IX Святой, Maskva, 2001, 235 p.
[18]Ibid., 237 p.
[19]Ibid., 239 p.
[20]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………
[21] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604 //Ankstyvieji Šv. Kazimiero „gyvenimai“, sud. M. Čiurinskas, 2004, 141 p.
[22]Biblijos žinynas, sud. Alexander P., Alexander D., Vilnius, 2001, 605 p.
[23] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604…………141 p.
[24]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….
[25]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….
[26] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604………………225 p.
[27]Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, sud., Jankevičiūtė G., Vilnius, 2010, 141 p.
[28] Goff le J., Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, 158 p.
[29] Lenzenweger J., Stockmerier P., Amon K., Zinnhobler R., Katalikų bažnyčios istorija, T. I, Vilnius, 1996, 337 p.
[30]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………
[31]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti…….
Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 18 d.
Loading ...