Auginame pasyviųjų niurgzlių kartą, bet bėda ta, kad neauginame nei tautiečių intelekto, nei asmenybių.

Artėja Kalėdos, todėl norisi ką nors gražaus ir gero atrasti, apie gėrį pakalbėti. Net šį savo straipsnelį norėjau kaip nors romantiškai pavadinti, pavyzdžiui, “Kalėdų stebuklo belaukiant”… Ir kažko gero, o ne vien problemų paieškoti. Juk niekas nesiginčys, kad esame linkę į blogybių medžioklę, o lietuviškoje rašytinėje ir vaizduojamojoje žiniasklaidoje šiandien įsivyravo vien tik skausmais ir blogiu persunktos temos. Kaip ant mielių augęs “Lietuvos ryto” 5-ojo puslapio, kuriame tiesiog būdavo vardijami nusikaltimai ir nelaimės, populiarumas nūdien tapo visų puslapių temomis, o televizijos ar interneto naujienų skiltys dabar jau pradedamos pasakojimais apie dar vieną katastrofą, nelaimę ar nusikaltimą.
Tai iš kur semtis gėrio paprastam piliečiui, jei mūsų sąmonę ir pasąmonę formuojantys veiksniai įjungti neigiamu režimu? O naujai grėsmei pasirengę ir ja alsuojantys suaugusių tautiečių protai taip “perdirba” atžalų psichiką, kad ši irgi tampa pajungta blogybėms ir kartais vietoj jų laukimo ima versti mažuosius Lietuvos piliečius persisunkti patyčiomis bendraamžiams ar net paskatina imtis smurto mokyklose, kiemuose ar kitose vaikų susibūrimo vietose. Ne veltui sakoma, kad nusikaltėlių amžius jaunėja. Ir kas gali paneigti, kad neatlaikantys suaugusiųjų kurstomos blogio mūsų šalyje dvasios jaunieji gyventojai savaip užbėga už akių grėsmei, nes laukimas visuomet kelia nerimą, ir imasi kurti blogį patys? Blogai, bet situaciją bent jau valdau aš!
Todėl kažkaip net keista darosi, kai dar atsiranda tokių, kurie ima kalbėti apie gėrį, skelbia aukojimo ir paramos akcijas, skiria lėšų gabiausiems moksleiviams. Žinoma, mes pasistengiame tuos pačius aukotojus irgi su miltais sumalti, nes nereta žiniasklaidos priemonė netikėtai “panagrinėja”, kiek aukotojai mokesčių nesumoka ar kiek aukų sau į kišenę susižeria. O jei, neduok Dieve, kuriam dar kokia nelaimė nutinka, tai bet kokios labdaros, paramos ar aukos apskritai neberūpi.
Čia vis į galvą ateina nesena Rygos “Maximos” istorija. Liūdniausia, kad kaip iš gausybės rago pasipylę įvairūs komentatoriai tiesiog lenktyniavo, kuris dar labiau “žiauriuosius oligarchus” su žemėmis sumaišys, bet aukų ar jų artimųjų likimai apskritai mažai kam iš rūstaujančiųjų rūpėjo. O tai, kad “Maxima” yra tie patys žmonės, kuriems irgi gali nelaimių nutikti, vargu ar kas beprisiminė. Ir kad dar visai neaišku, kas yra kaltas, taip pat niekam neberūpi. Mušk gulintį…
Nesiimu čia ko nors ginti, bet tos mūsų blogio medžioklės iš tiesų kelia nerimą. Tai, kad lietuviai jau seniai pagarsėję kaip pavyduoliai, niekam ne paslaptis. Iš kurgi atsirastų sarkastiški tautiečių posakiai: “Dega kaimyno namas. Atrodytų, kas čia tokio, bet vis tiek malonu…” Lietuviai, matyt, yra tikrai gera dirva “paleckinei” sėklai sudygti: vos tik kas turtingesnis už mus pasirodo, tuoj esame linkę jam galvą nukirsti ar viską atimti.
Užtenka atsiversti bet kurio interneto tinklalapio komentarų skiltį po kokiu nors retu straipsniu apie kokio tautiečio pasiekimą, uždarbį ar neeilinį poelgį, ir išvysime didžiąją dalį komentarų su aiškiu negatyviu atspalviu ir net agresija. Tai, kad “Maximos” bosai, anot tūlo lietuvio, yra nusikaltėliai ir vagys, jau dažnam komentatoriui nebekelia abejonių, bet kai su žemėmis sumaišomi inovatyvūs jauni žmonės, kitaip nei pavydu pavadinti nebegalima. O kaip galima pavadinti komentatorių, kuris po straipsniu apie lietuvę psichoterapeutę, nusprendusią dėl šeimos atsisakyti Anglijos gėrybių ir grįžti į Lietuvą bei atvežti nemažą patirtį mūsų šalies žmonėms, ją pavadino beprote (čia dar atkartojau labai švelnų apibūdinimą)?
Iš kur tiek pavydo ir neapykantos kitaip mąstančiam, veiklesniam ar protingesniam? Būtų galima vėl viską suversti sovietmečiu ugdytai lygiavai ir bausmių baimei. Bet juk jau ne viena karta gimė po nepriklausomos Lietuvos vėliava, o pyktis ir blogis trykšta toliau.
Dirbant su pacientais atsiveria gana liūdnas vaizdas apie mūsų naujovišką šeimą. Deja, artimo meilei neretai ten paprasčiausiai ima trūkti laiko, nes vertybės tampa kitokios. Mes skubame, lekiame, stengiamės kuo daugiau uždirbti, nes niekas mumis pasirūpinti nebežada. Todėl daugeliui savaime suprantama tampa skirti vaikams ne dėmesio, bet pinigų. Ir tada sakoma: “Ko jam trūksta? Juk aš jį viskuo aprūpinu…” Vaikai tokiose šeimose auga be dėmesio ir artumo pavyzdžio, o pyktis dėl to ir dėl tėvų tarnavimo verslui neretai atsisuka prieš visus, kurie ką nors pasiekė ir ko nors turi. Maža to, tokie vaikai užauga taip ir negavę jų pačių pasiekimų įvertinimo, nes tėvams ir vėl pritrūksta laiko pasidomėti, kuo jų atžalos gyvena.
Taip gimsta nauja – pasyviųjų niurgzlių karta. Jie ne tik pavydi ir nekenčia aktyviųjų, nes tai primena skaudžią jų vaikystę, kurioje aktyvūs buvo vaikų paprasčiausiai nepastebintys tėvai, bet ir nesiima nieko patys, nes jų tiesiog niekas neįvertino, todėl jie ir nežino, kas yra gerai, o kas ne.
Šie žmonės laukia stebuklo. Deja, Kalėdų stebuklas jų nedomina, mat stebuklai turi gimti nuolat. O stebukladarių Lietuvoje netrūksta. Tai į Seimą koks pažadukas įsiveržia, tai savivaldybėn kokia ragana įskrieti bando…
Beje, raganų ir kitokio plauko aiškiaregių kultas XXI amžiaus Lietuvoje tiesiog šiurpina. Atrodo, kad ne civilizuotoje visuomenėje, bet viduramžiais gyvename. Baisiausia, beje, kad aiškiaregiais save vadinantys veikėjai patys savo dieviškumu yra visiškai įtikėję. Ir nesvarbu, kad jų kuriami horoskopai ar kitokios pranašystės tame pačiame teiginyje dažniausiai prieštaringą informaciją paskleidžia, – jie sukuria aplink save visagalybės aurą. O mūsų pasyviesiems juk to ir tereikia.
Ir vėl pabaigoje norisi grįžti prie žiniasklaidos. Ar niekam nėra keista, kad šiandien tie patys būrėjai ir pranašai šmėžuoja dažnoje TV laidoje, tapdami įvairių gyvenimo sričių “ekspertais”, galinčiais informuoti apie mūsų laukiančias negandas? Taip ir auginame pasyviųjų niurgzlių kartą, bet bėda ta, kad neauginame nei tautiečių intelekto, nei asmenybių.
Kaip sakė Richardas Bachas, “kad ir koks būtum mokytas ir nusipelnęs, niekada neimsi gyventi geriau, kol nepasistengsi įsivaizduoti to geresnio gyvenimo ir kol neleisi sau taip gyventi…” O mes vis dar laukiame stebuklo…

Lietuviai, matyt, yra tikrai gera dirva “paleckinei” sėklai sudygti: vos tik kas turtingesnis už mus pasirodo, tuoj esame linkę jam galvą nukirsti ar viską atimti.