„Du svarbiausi moderniojo amžiaus Lietuvos seimai – 1920 m. Steigiamasis ir 1990 m. Atkuriamasis – ypatingomis sąlygomis atliko ypatingus uždavinius – panašius, bet skirtingus“, – Kovo 11-osios išvakarėse išėjusios knygos „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai“ įžangoje rašo politologas Kęstutis K.Girnius.
Tiek Steigiamojo, tiek ir Atkuriamojo Seimo narių biografijos – skirtingo ilgio, kaip ir skirtinga jų svarba įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Vieni 1920 m. Steigiamojo Seimo nariai nusipelnė vos vienos kitos eilutės – kad buvo mokytojas iš Prienų, „ligi buvo išrinktas į Seimą, vertėsi žemės ūkio darbu savo ūkyje“, ar buvo kalvis iš Ginkūnų dvaro Šiaulių valsčiuje. Kitų ženklai Lietuvos istorijoje buvo verti ilgesnio išvardijimo, kartais ir su labai dramatiškais faktais.
1990-ųjų Kovo 11-osios signatarų biografijos pateikiamos su trumpu jų indėlio į valstybingumo atstatymą ir įtvirtinimą vertinimu, citatomis, kaip jie vertina dabartinę situaciją valstybėje. Pavyzdžiui, Jonas Liaučius prisipažįsta kaip signataras besijaučiąs kaltas, nes „idealistai pralošinėja „naujiesiems lietuviams“. Zigmas Vaišvila mano, kad pritarę ES Lisabonos sutarčiai, prarandame valstybingumą: „Tauta niekam nesuteikė teisės stumti Lietuvą į federaciją“. Povilas Varanauskas sako, kad „nereikia pykti ant tėvynės, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių“. O Egidijus Jarašiūnas siūlo: „Seime reikia jaunų, išmanančių teisę ir ekonomiką žmonių. Kai tokie žmonės sudarys daugumą, tikėtina, kad bendri reikalai bus tvarkomi geriau.“
Šio knygos sumanytojas – Kovo 11-osios Akto signataras šviesaus atminimo dr. Bronislovas Lubys. Pirmoji knygos dalis – 1924 m. leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“ kopija, į antrają sudėtos Atkuriamojo Seimo narių, balsavusių už Kovo 11-osios Aktą, trumpos biografijos.