Steve’o Jobso biografija išleista tik 2011 m. spalio pabaigoje, bet per mėnesį ji tapo perkamiausia pasaulyje 2011-ųjų knyga. Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas jau ir lietuviškas jos leidimas, o mes siūlome ištrauką iš šios naujienos.

1974-ųjų vasarį, po 18 mėnesių Reede, S.Jobsas nusprendė grįžti gyventi į tėvų namus Los Altose ir rasti darbą. Paieškos nebuvo pernelyg sudėtingos. Pačiu pakilimo laikotarpiu, aštuntajame dešimtmetyje, vietinio laikraščio „San Jose Mercury“ skelbimų skyriuje būdavo iki 60 puslapių skelbimų dirbti technologijų įmonėse. Vienas jų patraukė S.Jobso akį. „Pasilinksminkite ir užsidirbkite“, – buvo rašoma jame. Tą dieną S.Jobsas nuėjo į vaizdo žaidimų įmonę „Atari“ ir personalo direktoriui, kurį išgąsdino savo susivėlusiais plaukais ir drapanomis, pareiškė, kad neišeis, kol negaus čia darbo.
„Atari“ įkūrėjas buvo apkūnus verslininkas Nolanas Bushnellis – charizmatiškas vizionierius, turintis šoumeno sugebėjimų. Kitaip tariant – dar vienas žmogus, kurį S.Jobsas galėtų pamėgdžioti. Kai tapo garsus, N.Bushnellis važinėdavo „Rolls Royce“, rūkydavo marihuaną ir darbuotojų susirinkimus rengdavo masažinėje vonioje. Kaip ir R.Friedlandas, iš kurio to išmoko ir S.Jobsas, N.Bushnellis mokėdavo žavesį paversti klastinga jėga, meilikauti, bauginti ir iškreipti realybę vien savo asmenybės sugebėjimais.
Vyriausiasis „Atari“ inžinierius buvo Alas Alcornas, raumeningas ir geraširdis, bet šiek tiek uždaras vaikinas, iki įmonės vadovo pakilęs nuo pat žemiausio laiptelio. Jis stengėsi įgyvendinti N.Bushnellio vizijas ir kiek pristabdyti jo kartais nepamatuotą entuziazmą. Didžiausias jų hitas prieš ateinant S.Jobsui buvo vaizdo žaidimas „Pong“, kuriame du žaidėjai bando atmušti taškelį ekrane dviem judančiomis linijomis, atliekančiomis rakečių vaidmenį.
Kai S.Jobsas įėjo į „Atari“ vestibiulį apsiavęs sandalais ir pareikalavo darbo, A.Alcornas buvo vienas tų, kurį iškvietė darbuotojai: „Man pranešė, kad atėjo kažkoks hipis ir sako, kad neketina išeiti, kol neduosime jam darbo. Manęs klausė, ar kviesti policiją, ar leisti jam susitikti su kuo nors iš vadovų, ir aš pasakiau: leiskite man su juo pasikalbėti!“
Taip S.Jobsas tapo vienu pirmųjų iš penkiasdešimties „Atari“ darbuotojų. Jis dirbo techniku už penkis dolerius per valandą. „Dabar atrodo keista, kad įdarbinome universitetą metusį vaikiną, – pasakojo A.Alcornas. – Bet aš jame kažką įžvelgiau. Jis buvo labai protingas, entuziastingas ir labai susidomėjęs technologijomis.“
A.Alcornas paskyrė jį dirbti kartu su puritonišku inžinieriumi Donu Langu. Kitą dieną D.Langas pradėjo skųstis: „Tas vaikinas yra prakeiktas smirdintis hipis. Kodėl taip su manimi pasielgei? Ir su juo neįmanoma susitarti.“ S.Jobsas manė, kad vaisių dieta jį saugo ne tik nuo gleivių, bet ir nuo blogo kūno kvapo, todėl nenaudojo dezodoranto ir prausėsi nereguliariai. Ši teorija turėjo trūkumų.
D.Langas ir kiti norėjo, kad S.Jobsą atleistų, bet N.Bushnellis sugalvojo išeitį. „Jo kvapas ir elgesys man netrukdė, – pasakojo jis. – Steve’as buvo greitai supykstantis, tačiau man jis patiko. Todėl paprašiau, kad jį perkeltų dirbti naktinėje pamainoje. Tai buvo būdas jį išlaikyti.“
S.Jobsas ateidavo į darbą, kai D.Langas ir kiti jau būdavo išėję, ir didžiąją nakties dalį dirbdavo. Netgi dirbdamas taip atsiskyręs, jis pagarsėjo savo netaktiškumu. Tais kartais, kai bendraudavo su kitais, sakydavo, kad jie visi yra „kvaili šūdai“. Prisimindamas apie tai S.Jobsas ir vėliau sakė tą patį. „Vienintelė priežastis, kodėl aš ten spindėjau, buvo ta, kad visi kiti buvo nevykėliai“, – atsiminė S.Jobsas.
Nepaisant savo arogancijos (o gal būtent dėl jos), jis sugebėjo sužavėti „Atari“ bosą. „Jis buvo daug labiau linkęs į filosofiją nei visi kiti, su kuriais dirbau, – atsiminė N.Bushnellis. – Mes diskutuodavome apie laisvą valią ir determinizmą. Aš tikėjau, kad viskas yra daugiau mažiau nulemta, kad mes esame užprogramuoti ir jeigu turėtume tobulą informaciją, galėtume nuspėti žmonių veiksmus. Steve’ui atrodė visiškai priešingai.“ Toks požiūris labai tiko prie jo tikėjimo, kad valios galia įmanoma iškreipti realybę.
S.Jobsas pagelbėjo tobulinant kai kuriuos žaidimus, pasiūlydamas smagų dizainą ir mėgdžiodamas N.Bushnellio ryžtą žaisti tik pagal savo taisykles. Be to, jis intuityviai vertino „Atari“ žaidimų paprastumą. Prie jų nebuvo jokių instrukcijų ir jie buvo tokie nesudėtingi, kad net žolės prisirūkęs pirmakursis žinotų, kaip žaisti. Vieninteliai nurodymai prie „Atari“ žaidimo „Star Trek“ buvo: „1. Įmeskite monetą; 2. Saugokitės Klingonų.“
Ne visi bendradarbiai vengė S.Jobso. Jis susidraugavo su Ronu Wayne’u, „Atari“ braižytoju, kuris anksčiau buvo įkūręs savo įmonę, konstravusią lošimų automatus. Įmonė žlugo, tačiau S.Jobsą sužavėjo idėja, kad įmanoma turėti nuosavą verslą. „Ronas buvo puikus vaikinas, – sakė S.Jobsas. – Jis kūrė įmones. Nebuvau nieko panašaus sutikęs.“
Jis pasiūlė R.Wayne’ui kartu kurti verslą. S.Jobsas sakė galįs pasiskolinti 50 tūkst. dolerių ir kartu kurti bei parduoti lošimų automatus. Bet R.Wayne’as versle jau buvo nudegęs, todėl atsisakė. „Aš jam pasakiau, kad tai pats greičiausias būdas prarasti 50 tūkstančių dolerių, – pasakojo R.Wayne’as, – bet mane sužavėjo tai, su kokiu užsidegimu jis ketino kurti nuosavą verslą.“
Vieną savaitgalį S.Jobsas viešėjo R.Wayne’o namuose ir, kaip dažniausiai, jie kalbėjo filosofinėmis temomis, kai R.Wayne’as užsiminė norįs pasakyti kai ką svarbaus. „Aha, aš nujaučiu, ką tu nori pasakyti, – į tai atsakė S.Jobsas. – Man atrodo, kad tau patinka vyrai.“ R.Wayne’as atsakė: „Taip.“ „Tai buvo mano pirmas susidūrimas su gėjumi, – atsiminė S.Jobsas. – Jis man padėjo susidaryti tinkamą požiūrį.“
S.Jobsas pradėjo jį tardyti: „Ką jauti, kai pamatai gražią moterį?“ R.Wayne’as atsakė: „Maždaug tą patį, ką jaučiu matydamas gražų arklį – aš galiu įvertinti grožį, bet nenoriu permiegoti. Vertinu grožį savaime.“
R.Wayne’as pasakojo jautęs, kad S.Jobsas buvo tinkamas žmogus tokiam prisipažinimui: „Atari“ to niekas nežinojo, ir galėjau kojų ir rankų pirštais suskaičiuoti, kiek iš viso žmonių apie tai žino. Bet jaučiau, kad prisipažinti jam buvo teisingas sprendimas, kad jis supras, ir tai visiškai nepaveikė mūsų tarpusavio santykių.“

Indija

Viena priežasčių, kodėl S.Jobsas 1974-ųjų pradžioje norėjo užsidirbti pinigų, buvo ta, kad Robertas Friedlandas, metais anksčiau viešėjęs Indijoje, skatino jį leistis į dvasinę kelionę. R.Friedlandas Indijoje mokėsi pas Neem Karoli Baba (Maharaj-ji), kuris buvo didžiosios dalies septintojo dešimtmečio hipių judėjimo guru. S.Jobsas nusprendė, kad jam reikėtų pasielgti taip pat, ir pakvietė Danielį Kottke vykti kartu. S.Jobsui tai nebuvo nuotykis. „Man tai buvo rimtos paieškos, – sakė jis. – Mane žavėjo apšvietos idėja ir bandžiau suvokti, kas aš esu ir kaip turiu gyventi.“ D.Kottke pridūrė, kad S.Jobsą iš dalies pirmyn varė nežinojimas, kas yra jo tikrieji tėvai: „Jame buvo tuštuma, kurią jis stengėsi užpildyti.“
Kai S.Jobsas pranešė bendradarbiams „Atari“, kad meta darbą ir keliauja į Indiją ieškoti guru, geraširdis A.Alcornas liko sužavėtas: „Jis ateina, įsispokso į mane ir pareiškia: „Keliausiu ieškoti guru.“ Aš jam sakau: „O! Super! Parašyk man laišką!“ Ir jis pasakė, kad norėtų, jog aš jam padėčiau susimokėti už kelionę.“
Tada A.Alcornui į galvą šovė mintis. „Atari“ gamino žaidimus, kuriuos siųsdavo į Miuncheną, ten jie būdavo įdiegiami į baigtus žaidimų automatus ir platinami per didmenininką Turine. Bet buvo viena problema: kadangi žaidimai buvo sukurti JAV rinkai, kur naudotas šešiasdešimties kadrų per sekundę dažnis, Europoje kildavo sunkumų – ten naudojamas dažnis buvo penkiasdešimt kadrų per sekundę. A.Alcornas su S.Jobsu sukūrė šios problemos pataisą, ir S.Jobsui buvo pasiūlyta keliauti į Europą jos pritaikyti. „Iš ten tau bus pigiau pasiekti Indiją“, – pasakė A.Alcornas. S.Jobsas sutiko. A.Alcornas išlydėjo jį su palinkėjimais: „Perduok savo guru linkėjimų nuo manęs!“
Miunchene S.Jobsas praleido keletą dienų, išsprendė suderinamumo problemas, tačiau per tą laiką sugebėjo gerokai sugluminti kolegas vokiečius. Šie A.Alcornui skundėsi, kad jis rengėsi ir smirdėjo kaip benamis, elgėsi nemandagiai. „Aš paklausiau, ar jis išsprendė problemą, ir jie atsakė, kad taip, todėl jiems pasakiau: „Jei dar kada kils problemų, tiesiog paskambinkite man, aš čia turiu daugiau tokių vaikinų kaip jis.“ Vokiečiai pareiškė, kad nereikia, kitąkart kaip nors pabandys susitvarkyti patys.“
O S.Jobsui nepatiko, kad vokiečiai jį bandė maitinti mėsa ir bulvėmis. „Jie net neturi žodžio „vegetaras“, – skundėsi jis telefonu A.Alcornui.
Jam daug labiau patiko Turine, kur itališki makaronai ir šeimininkų bičiulystė buvo kur kas malonesnė. „Turine praleidau keletą nuostabių savaičių, nors tai ir labai pramoninis miestas, – vėliau pasakojo jis. – Kas vakarą didmenininkas pakviesdavo mane į jam priklausantį restoraną, kur buvo tik aštuoni staliukai ir jokio meniu. Tiesiog pasakydavai, ką nori valgyti, ir virėjai pagamindavo. Vienas staliukų buvo visada rezervuotas „Fiat“ vadovui. Buvo labai smagu.“
Po Turino jis iškeliavo į Luganą Šveicarijoje, kur truputį laiko praleido pas R.Friedlando dėdę, ir iš ten išskrido į Indiją…

Apie knygą ir autorių

Steve’as Jobsas padarė perversmą septyniose srityse: asmeninių kompiuterių, animacinių filmų, muzikos, telefonų, planšetinių kompiuterių, skaitmeninės leidybos ir mažmeninės prekybos. Jis sukūrė vieną labiausiai pasaulyje vertinamų kompanijų, suliejančių žmoniją ir technologijas. Jis įrodė teiginį, kuris skamba „Apple“ reklamoje „Mąstyk kitaip“: žmonės, kurie yra pernelyg išprotėję, kad mano galį pakeisti pasaulį, jį ir pakeičia.
Pirmojoje oficialioje ispūdingos apimties Walterio Isaacsono biografijoje „Steve Jobs“ – tikras ir nepagražintas jo portretas. Ši knyga angliškai pasirodė jau po S.Jobso mirties, 2011 m. spalio pabaigoje. Tereikėjo mažiau nei mėnesio, kad ji taptų perkamiausia pasaulyje 2011-ųjų knyga. Lietuviškai S.Jobso biografiją išleido leidykla „Obuolys“.