"Veido" archyvas

Šį kartą “Veido” skaitytojams pristatome netrukus pasirodysiančią leidyklos “Vaga” naujieną – amerikiečių rašytojos Jeannette Walls autobiografinį romaną “Stiklo pilis”. Netradicinį, laisvų klajoklių, įprastą amerikietišką gyvenimo būdą ignoruojančių dviejų puikiai išsilavinusių egocentristų šeimoje augusi autorė ieško atsakymų į klausimus, kiek vaikystė ir tėvų auklėjimas svarbūs žmogaus asmenybės formavimuisi.

Autorės stiprybė – sugebėjimas savo šeimos, kurioje vaikais nesugebantys pasirūpinti tėvai jų turėjo net 4, istoriją papasakoti be graudulio ir nuoskaudos, bet uždegančiai ir labai tikroviškai. Auobiografinės knygos autorė susiduria su iššūkiu – ji turi pabandyti suprasti, atleisti ir net pamilti tai, kas tikrai atrodo neįmanoma.

Ši knyga – padrąsinimams visiems prisiminti bei suvokti ir savo šaknis, savo pradžių pradžią ir įvertinti ją blaiviai. Tam, kad tolesnis gyvenimas stovėtų ant tvirtesnių pamatų – net jei vaikystė ir šeima nebuvo šilta užuovėja.

Važiuojant taksi mane apėmė dvejonės, ar tik nebūsiu pernelyg išsipuošusi vakarui, kai žvilgtelėjusi pro langą netikėtai pastebėjau mamą – ji knaisiojosi šiukšlių dėžėje. Buvo neseniai sutemę. Audringas kovo vėjas gainiojo į šalį garus, kuriais kvėpavo kanalizacijos šuliniai. Pasistatę apykakles gatvėmis skubėjo praeiviai. Likus vos penkiolikai minučių kelio iki vakarėlio, gatvėje netikėtai patekau į spūstį.

Mama rausėsi vos už penkiolikos pėdų.

Pečius prisidengusi skarmalais – taip mėgino nubaidyti pavasarinę vėsą – ji knaisiojosi šiukšlyne, o prie kojų žaidė šuo – juodai baltas terjeras. Mamos judesiai man pasirodė iki skausmo pažįstami – kaip ji pakreipia galvą, prikanda lūpą, bando įvertinti radinio kokybę. Aptikusi ką nors mielo, išplečia akis, o veidas nušvinta vaikišku džiaugsmu. Ilgi mamos plaukai, vietomis nubalinti žilės, atrodė netvarkingi ir susivėlę, akys giliai įdubusios, bet ji man vis tiek buvo ta pati mama, kokią pamenu iš vaikystės: nuo aukšto skardžio kregždute nardančią į vandenį, dykumoje tapančią paveikslus ir garsiai skaitančią Šekspyrą. Jos skruostikauliai vis dar buvo aukšti ir stiprūs, nors nesuskaičiuojamų žiemų ir vasarų gairinta oda atrodė susitraukusi ir raudona. Praeiviams ji buvo tik viena iš tūkstančių Niujorko benamių.

Mamos nebuvau mačiusi jau ne vieną mėnesį. Baiminausi, kad dabar mane išvydusi ji šūktelės kviesdama vardu ir kas nors pakeliui į tą patį vakarą būtinai pastebės mudvi drauge; mama, žinoma, neištvėrusi prisistatys ir taip mano paslaptis iškils į dienos šviesą.

Susmukusi giliai sėdynėn paprašiau vairuotojo apsisukti ir nuvežti mane namo, į Parko aveniu.

Taksi automobilis sustojo tiesiai priešais mano namus; durininkas prilaikė pravertas duris, o lifto prižiūrėtojas užkėlė į reikiamą aukštą. Vyras, kaip jau ne sykį, iki vėlumos užstrigo darbe, todėl bute tvyrojo mirtina tyla, kurią išvaikė mano aukštakulniai bateliai, stuksenantys į poliruoto medžio grindis. Niekaip neįstengiau atsikvošėti, kad taip netikėtai pamačiau mamą, nerūpestingai besiknaisiojančią šiukšlyne. Įjungiau patefoną su Vivaldžio plokštele vildamasi, kad muzika mane nors kiek apramins.

Akimis klaidžiojau po kambarį. Jame buvo pilna amžiaus pradžios bronzinių ir sidabrinių vazų bei senų knygų aptriušusiais odos viršeliais, kurių prisirankiojau dėvėtų daiktų turguje. Kambaryje kabėjo mano pačios įrėminti Džordžijos žemėlapiai ir persiški kilimai, netoliese pūpsojo minkštas odos krėslas, kuriame baigiantis darbo dienai be galo mėgau nerūpestingai susmukti. Labai stengiausi visą butą paversti užuovėja žmogui, kokiu taip ilgai svajojau tapti.

Tiesa, niekada taip ir neišmokau mėgautis tuo, ką turiu, nes su nerimu vis prisimindavau mamą ir tėtį, šlitinėjančius kokiame skersgatvyje. Tai mane erzino. Mintys apie tėvus trikdė, bet, kita vertus, gėdijausi savo perlų karolių ir plataus Parko aveniu, nes tėvai suko galvą, kur galėtų pasišildyti ir susirasti šio to užkąsti.

Bet ką aš galėjau padaryti? Ne kartą bandžiau jiems padėti, bet tėtis užsispyręs tikino, kad jiems nieko netrūksta, o mama paprašydavo manęs ko nors kvailo – kvepalų ar abonementinio sveikatingumo klubo bilieto. Abu tikino, jog gyvena taip, kaip jiems patinka.

Susmukusi automobilio krėsle, kad mama manęs nepastebėtų, ėmiau savęs nekęsti – bodėjausi tuo sendaikčiais, drabužiais ir prabanga dvelkiančiu butu. Turėjau ką nors daryti, todėl nieko nelaukdama paskambinau mamos draugei ir palikau žinutę. Taip mudvi su mama palaikėme ryšį. Dažniausiai praeidavo kelios dienos, kol ji su manimi susisiekdavo, o paskambinusi, kaip visada, linksmai ir nerūpestingai čiauškėdavo, lyg vos prieš dieną būtume drauge pietavusios. Pasiūliau susitikti ir užsukti pas mane, bet šįsyk ji mieliau rinkosi restoraną. Mamai patiko pietauti mieste, todėl susitarėme pasimatyti kinų restorane, kurį ji nepaprastai mėgo.

Kai atvykau, mama jau sėdėjo prie staliuko ir įdėmiai tyrinėjo valgiaraštį. Atrodo, pasistengė kiek įmanoma susitvarkyti. Vilkėjo dideliu pilku megztiniu, kuriame švietė vos kelios neryškios dėmės, avėjo juodais vyriškais batais.

Buvo nusipraususi veidą, nors kaklas ir skruostai taip ir liko pajuodę.

Pamačiusi mane, mama energingai pamojavo ranka.

– Mano mergaite! – šūktelėjo ji.

Pabučiavau mamai į skruostą. Ji jau buvo spėjusi nuo stalo į krepšį susišluoti visus sojų padažo, anties taukų ir aštrių garstyčių plastikinius maišelius. Susipylė iš medinio indo ir visus džiovintus makaronus.

– Kad vėliau būtų ko pakrimsti, – paaiškino ji.

Mudvi užsisakėme patiekalus. Mama išsirinko Jūros gėrybių džiaugsmą.

– Juk žinai, kaip man patinka jūros gėrybės, – paaiškino ji.

Kažkodėl mama pradėjo kalbėti apie Pikasą. Neseniai ji matė jo paveikslų retrospektyvą ir nusprendė, kad jo talentas yra gerokai pervertintas. Mamos nuomone, kubistų kūriniai apskritai tėra didelis išpūstas burbulas. Po Rožės laikotarpio Pikasas taip nieko gero ir nesugebėjo nutapyti.

– Man neramu dėl tavęs, – prisipažinau. – Pasakyk, kaip galėčiau padėti.

Mamos šypsena akimirksniu dingo.

– Kodėl tau šovė į galvą, kad man reikia tavo pagalbos?

– Nesu turtuolė, – kalbėjau, – bet turiu šiek tiek pinigų. Pasakyk, ko tau trūksta.

Akimirką mama susimąstė.

– Norėčiau kelių gydymo elektrolize seansų.

– Aš rimtai.

– Aš irgi. Jei moteris gražiai atrodo, ji ir jaučiasi gerai.

– Nejuokauk, mama. – pajutau, kad mano pečiai įsitempia, kaip visada panašių pokalbių metu. – Kalbu apie tai, kas padėtų tau pakeisti gyvenimą, pasijusti geriau.

– Tu nori man padėti pakeisti gyvenimą? – nustebo mama. – Aš dėl nieko nesiskundžiu. Tai tau reikia pagalbos. Tai tu esi supainiojusi visas vertybes!

– Mama, mačiau, kaip prieš kelias dienas Yst Saide knaisiojaisi šiukšlyne.

– Kaip čia pasakius, žmonės šioje šalyje yra pernelyg išlaidūs. Aš tik surenku dar tinkamus naudoti daiktus.

Mama paragavo Jūros gėrybių džiaugsmo.

– Tai kodėl su manimi nepasisveikinai?

– Man buvo gėda. Todėl pasislėpiau.

Mama atstatė į mane valgymui skirtas lazdeles.

– Matai? – tarė ji. – Būtent. Taip ir yra, kaip sakiau. Tave pernelyg paprasta sutrikdyti. Mudu su tavo tėvu esame tuo, kuo esame. Todėl tau teks su tuo susitaikyti.

– Ir ką turėčiau papasakoti žmonėms apie savo tėvus?

– Papasakok tiesą, – pasiūlė mama. – To pakaks.

Apie autorę ir knygą

Jeannette Walls gimė 1960 balandžio 21 d. Vaikystę praleido su šeima, kuri buvo pasirinkusi klajoklių gyvenimą – šios šeimos istorija ir papasakota knygoje “Stiklo pilis”. Būdama 17 metų ji paliko tėvus ir persikėlė į Niujorką, ten baigė mokyklą ir įgijo išsilavinimą, ištekėjo už žurnalisto ir rašytojo Džono Tayloro. Šiuo metu autorė pati dirba žurnaliste ir toliau rašo knygas.

2005 m. pasirodžiusi jos pirmoji autobiografinė knyga “Stiklo pilis” sulaukė didžiulio pasisekimo ir išgarsino ją kaip rašytoją. Knyga išversta į 22 kalbas, parduota daugiau nei 2,5 mln. egzempliorių, o kino studija “Paramount” yra įsigijusi jos ekranizacijos teises.

“Stiklo pilis” – įspūdingi J.Walls prisiminimai apie gebėjimą išlikti ir mokėjimą atleisti. Tai persmelkiantis, atviras žvilgsnis į itin neveiksnią, bet be galo spalvingą šeimą. Šis autobiografinis pasakojimas, kupinas stiprios meilės keistai, bet ištikimai šeimai. Skaitytojai neliks abejingi Wallsų šeimos vaikų sumanumui ir gebėjimui išgyventi.

Charizmatiškasis autorės tėvas patraukia vaikų vaizduotę mokydamas juos fizikos, geologijos paslapčių ir to, kaip be baimės žiūrėti į gyvenimą. Tik alkoholis jį paverčia destruktyviu, nesąžiningu, ekscentrišku žmogumi. Jos mama – meninės sielos moteris, neįsivaizduoja savęs namų šeimininke ir bėga nuo bet kokios atsakomybės šeimai.

Wallsų šeimos vaikai priversti pasirūpinti savimi: jie vienas kitą maitina, rengia ir šildo, kol galiausiai suauga ir pasirenka geresnį gyvenimo kelią nei tėvai, kuriuos, kaip atrodo, visiškai tenkina benamių dalia.

"Veido" archyvas