"Veido" archyvas

Po 8 metų Lietuvos politikai bus priversti pataikauti pensininkams ir socialinių išmokų gavėjams

Pristigus politinės valios įvesti balso teisės apribojimus, Lietuvos politikai bus priversti pataikauti pensininkams ir socialinių išmokų gavėjams dirbančios visuomenės dalies sąskaita.

Lietuvos patirtis rodo, kad vos vienas dešimtmetis gali gerokai pakeisti politinės scenos vaizdą. Vargu ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai įsivaizdavo, kad po dešimtmečio valstybės vadovu taps iš JAV sugrįžęs lietuvis, Seimo pirmininku – tik ką paskirtas jaunutis generalinis prokuroras, o premjeru – mažai kam žinomas aeroklubo lakūnas.

Lygiai taip pat 2000-aisiais ši trijulė vargu ar manė, kad po dešimtmečio vienas bus mažai kam įdomus pensininkas, kitas – iš paskutiniųjų politikon bandantis grįžti autsaideris, trečias per teismus Strasbūre bandys susigrąžinti teisę apskritai dalyvauti Seimo rinkimuose.

Pagrindinės partijos nekis

Kita vertus, jei žiūrėsime ne į konkrečius postus užimančius asmenis, o į didžiausią įtaką politikai darančias figūras, tai tokios visus du dešimtmečius Lietuvoje buvo tik dvi – Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas, pernai užbaigęs savo žemiškąjį kelią. Vienas įkūnijo revoliucinę, antisovietinę ir provakarietišką politinę srovę, galiausiai virtusią nuosaikiai dešiniąja partija, šiuo metu bandančia tapti vienintele centro dešinės politine jėga Lietuvoje. Kitas tapo sovietmečio “buvusiųjų” vėliava, sėkmingai suvienijusia socialdemokratinę retoriką su oligarchinio kapitalizmo praktika ir dėl to dvylika metų valdžiusia Lietuvą.

Šių dviejų asmenybių, tapusių politinės traukos centrais, dėka Lietuvoje susiformavo dvi pagrindinės partijos – konservatoriai ir socialdemokratai, turinčios tvirčiausią struktūrą, gausiausią narių skaičių, pastoviausius rinkėjus, didžiausią politinę patirtį ir esančios bene vienintelės, iš principo pajėgios savarankiškai, vien iš savo narių bei rėmėjų, suformuoti visavertį valstybės valdymo aparatą.

Galima neabejoti, kad šios dvi partijos taip pat sėkmingai veiks ir 2020-aisiais, nors neatmestina galimybė, jog oficialiai vadinsis kitaip nei šiandien. Mat praktika rodo, kad šios dvi politinės jėgos, nuolat prisijungdamos silpnesnius, bet idėjiškai giminingus politinius darinius, vidutiniškai kartą per septynerius metus keičia pavadinimą.

Kuri iš jų bus pagrindinė valdančioji 2020-aisiais, prognozuoti sunku, nors didesnė tikimybė, kad socialdemokratai. Bet drąsiai galima teigti, kad valdžioje jie bus ne vieni, o sudarę koaliciją su dviem ar trimis partijomis, atstovaujančiomis tam, ką santykinai galima pavadinti Lietuvos politikos trečiąja jėga – žmonėms, kurių mąstysena ir gyvenimiškosios vertybės susiformavo sovietmečiu. Moksliškai jie vadinami homo sovieticus, publicistai vis dažniau vartoja lietuviakalbių terminą, taip bandydami atskirti sovietukus nuo naciją formuojančių lietuvių.

Ši trečioji jėga Lietuvos politikos kryptį lėmė nuo pat 1990 metų Aukščiausiosios Tarybos rinkimų, tačiau suvokti ir aiškiai įvardyti šį reiškinį imama tik dabar. 1990-aisiais jie balsavo už Sąjūdį, nes tikėjo, kad po kelerių metų nepriklausoma Lietuva gyvens kaip Švedija. 1992-aisiais jų balsus nupirko LDDP, pažadėdama šilumos namuose ir dešros parduotuvėse, 1996-aisiais jie savo balsus pardavė konservatoriams už pažadą grąžinti nuvertėjusius indėlius.

Tik dėl šių priežasčių 1992-ųjų ir 1996-ųjų Seimuose iš esmės dominavo viena politinė jėga, nors formaliai valdė koalicijos.

Nuo 2000-ųjų sovietukai blaškosi, ieškodami mesijo, kurio vaidmenį paeiliui vaidino Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas. Tai, kad šie prieš 2008-ųjų rinkimus arba buvo pabodę, arba politinių bei kriminalinių kaltinimų faktiškai ištremti į Briuselį, leido rinkimuose gana neblogai pasirodyti konservatoriams ir jų sąjungininkams liberalams, nes sovietukai tiesiog neatėjo balsuoti.

Tačiau, kaip parodė 2011-ųjų savivaldos rinkimai, sovietukai niekur nedingo ir artimiausią dešimtmetį iš politinės scenos nedings. Tiesiog jie dabar užsiėmę savotiškomis paieškomis, dairydamiesi naujo mesijo, o kol kas savo balsus dalijantys tarp senųjų.

"Veido" archyvas

Iki 2020 m. valstybės vadovo įgaliojimai nepakis, o prezidentu bus asmuo, lig šiol dar nekėlęs savo kandidatūros į šį postą

Nors trečiosios jėgos akys akivaizdžiai vis labiau krypsta į Dalią Grybauskaitę, tačiau 2020-aisiais ji vargiai bus ryški Lietuvos politinė veikėja. Net jeigu jai pavyktų antrą kartą tapti prezidente, 2020-aisiais jos kadencija bus pasibaigusi. Savarankiškai įkurti naują partiją ji taip pat neturi potencialo.

Išaugs pensininkų politinė galia

Vis dėlto didžiausiu iššūkiu 2020-aisiais politikams taps ne sovietukai, kurių didelė dalis arba nebebalsuos, arba emigruos, o pensininkai. Demografų skaičiavimais, 2020-aisiais pensininkai mieste sudarys apie 22,3 proc., o kaime – apie 18,4 proc. Lietuvos visuomenės. Kadangi ši prognozė daryta dar neturint naujausio gyventojų surašymo duomenų, rodančių gerokai didesnį, nei planuota, gyventojų mažėjimą, tai veikiausiai 2020-aisiais pensininkai sudarys net iki trečdalio viso elektorato.

Jau šiandieną politikai žino, kad aktyviausios ir drausmingiausios rinkėjos yra pensininkės, o 2020-aisiais tarp pensininkų jų bus apie du trečdalius. Tad politikai privalės orientuotis į rinkėjus, kuriems opiausi bus pensinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, vaistų, šildymo kainų klausimai. Tai yra visos tos problemos, kurias gali išspręsti tik klestinti, didelę pridėtinę vertę kurianti ekonomika, kuri iki 2020-ųjų Lietuvoje vargiai atsiras.

Tuo pat metu dirbanti rinkėjų mažuma reikalaus iš politikų išskirtinių privilegijų, nes puikiai suvoks, kad tai būtent jie yra pagrindiniai mokesčių mokėtojai, ant kurių pečių laikosi valstybė. Priešingu atveju bus grasinama arba emigruoti, arba masiškai slėpti mokesčius. Kadangi tokie asmenys jau šiandieną rodo didesnį  nei vidutinis savo interesų suvokimą, jiems atstovaujanti politinė jėga tvirtai sėdės Seime. Ar tai bus kuri iš dabartinių liberalų partijų, ar naujai susikūręs, tarkim, mokesčių mokėtojų judėjimas, nėra jokio skirtumo. Svarbiau bus tai, kad ši partija taip pat politiškai manevruos tarp dviejų didžiųjų konservatorių ir socialdemokratų stovyklų, savo paramą suteikdama pagal tai, kokių ekonominių preferencijų ar lengvatų galės tikėtis jos rinkėjai.

Pastaruosius du dešimtmečius didysis politinis konfliktas buvo tarp prorusiškos ir provakarietiškos orientacijos partijų, o 2020-aisiais didžioji takoskyra eis tarp pensininkų ir mokesčių mokėtojų. Kadangi spręsti šią problemą visas puses tenkinančiomis sąlygomis bus nebe Lietuvos jėgoms, išeitys bus tik dvi – arba įvesti balso teisės apribojimus, pirmenybę teikiant tiems, kurie moka mokesčius ir kuria valstybę, arba pareikalauti, kad tos Europos valstybės, kurių ekonomikoje pastebimą dalį sudaro imigrantų iš Rytų ir Vidurio Europos šalių, taigi ir Lietuvos, darbo jėga, dalytųsi socialinių išmokų naštą. Kadangi prieš galimus balso teisės apribojimus protestuos tiek Europos Sąjungos institucijos, tiek pensininkų interesams atstovaujantys politikai, bus pasirinktas antrasis kelias.

Sudėtinė šio konflikto dalis bus imigrantų klausimas. Trūkstant darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, verslas vis aštriau kels politikams reikalavimą sudaryti lengvatų įvažiuoti į Lietuvą imigrantams iš ne ES šalių, pirmiausia iš Baltarusijos, taip pat – iš Kinijos ir kitų Tolimųjų Rytų kraštų. Didžiausia bėda bus ta, kad prieš kitataučių ir netgi kitos rasės asmenų imigraciją labiausiai protestuos tie, kurie iš to galėtų turėti daugiausiai naudos, – pensininkai ir atitinkamai jų interesams atstovaujantys politikai. Mat būtent ši Lietuvos visuomenės dalis yra dar nuo sovietmečio labiausiai neigiamai nusistačiusi “kitokių” atžvilgiu.