"Veido" archyvas

D.Tamulevičiūtė (pirmoje eilėje, antra iš kairės) su savo auklėtiniais 1975 m. prie vilniaus akademinio dramos teatro

Gedėdama dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties ir nenorėdama drumsti jo artimųjų rimties, “Kultūros barų” redakcija atšaukė planuotą Ramunės Marcinkevičiūtės knygos “Patirčių realizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija” pristatymą Vilniaus knygų mugėje. Ši knyga bus pristatyta netolimoje ateityje, o mes jau dabar pateikiame ištrauką iš jos.

Ramunė Marcinkevičiūtė, knygos autorė:

“Dalia Tamulevičiūtė visą gyvenimą turėjo būti stipresnė už save pačią. Ir tą sekmadienio rytą, kai senojoje Varėnos bažnyčioje jai pirmąkart parodė vyrą, nušovusį jos tėvą. Ir tada, kai iš vargingo namelio Varėnoje ji atsidūrė pasaulyje garsios teatro mokyklos auditorijoje, kur paskaitas skaitė Marija Knebel, Konstantino Stanislavskio ir Michailo Čechovo mokinė. Ir tada, kai įsimylėjo vyrą, kuris buvo Stalino anūkas. Ji sukūrė aktorių dešimtuko stebuklą, į kūrybos kelią pastūmėjo Eimuntą Nekrošių, bet patyrė ne tik nuoširdžią “savo vaikų” meilę, o ir abejingą išdavystę. Vytautui Bogušiui, dirbusiam Jaunimo teatre, ji parašė atvirą pasmerkimo laišką už tai, kad 1987 m. jis dalyvavo antisovietiniame mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, bet 1972 m. Dalia nebijojo priglausti valdžios persekiojamų Jurašų savo garsiajame bute Žirmūnuose. Ji sugrąžino į teatrą Vilhelmą Vaičekauską, bet labai daug kam iš savo studentų ištarė “ne”: “Iš tavęs nebus aktoriaus.”

Neeilinio likimo neeilinė moteris. Kaip jos trūksta LMTA Teatro ir kino fakultete vaidybos specialybės paskaitose, spektaklių premjerose. Trūksta jos asmenybės jėgos, kurią suteikė valingas noras būti stipresnei už pačią save. Didvyriškai įveikdama savo baimę, traumas, vienatvę, ji prieštaravimo nepakenčiančiu tonu dažnai žerdavo kategoriškus žodžius sutrikusiems, tarsi manytų – jei aš galiu viską ištverti, tai kodėl tu gali negalėti.”

Aleksandras Burdonskis, D.Tamulevičiūtės vyras:

“…Mes neturėjome vaikų. Toks buvo sąmoningas ir principinis mano nusistatymas. Dėl pavardės, dėl tos pavardės istorijos. Su Dalios mama niekada nebuvau susitikęs. Nenorėjo Dalia. Toks buvo jos principinis nusistatymas. O veikiau – nuodėmė… Ir Dalią, ir mane kaustė praeities tragizmas, viskas buvo nepakeliamai sudėtinga. Tokio kryžiaus, kokį vos gimęs gavau aš, pikčiausiam priešui nelinkėčiau. Išmokau gyventi, kai savigyna yra nuolatinė būsena. Mudu su Dalia daug ir atvirai apie tai kalbėjomės. Ji suvokė, kad mano gyvenimas yra nepagydomai sužalotas. Suprato, kad negalės nieko pakeisti.

Kita vertus, tada, jaunystėje, tos pavardės svoris mums nedaug reiškė. Stengėmės nekreipti į tai dėmesio, bet kiti neleisdavo mums to pamiršti. Kitiems tai buvo svarbu, o mes tiesiog norėjome būti laimingi.

Atsimenu, sykį susipešėme. Jaltoje ėjome iš pliažo per parką, kur auga didžiulis senas kiparisas, o po juo stovi suoliukas. Saulės išsekinti susėdome po tuo kiparisu. Rūkėme ir žiūrėjome į jūrą. Pradėjau kalbėti apie tai, kad į jūrą galima žiūrėti amžinai, o Dalia sako: “Taip. Ir visur čia anksčiau buvo Lietuva.” Aš pasipiktinau: “To negali būti!” “Taip, čia buvo Lietuva. Ir Juodoji jūra buvo mūsų.” “Dalia, čia buvo totoriai.” “Ne, lietuviai čia girdė savo žirgus.” Pradėjome šaukti vienas ant kito kaip du idiotai. Mūšiui pravertė pliažo krepšiai su drėgnais rankšluosčiais. Jis baigėsi smagiu kvatojimu, nes Dalia, pritrūkusi argumentų, staiga pasakė: “O ar atkreipei dėmesį, kad visos jūsų pavardės kilusios iš mūsiškių?” Aš visai apstulbau, o ji ramiai tęsė: “Taip. Štai Stepanas. Stepanas – juk iš Steponavičiūtės.” Abu raitėmės iš juoko.”

Kostas Smoriginas, aktorius:

“Atsimenu nuostabų vakarą Panevėžio dramos teatre pas Juozą Miltinį. Susirinkome po spektaklio “Kvadratas”. Buvo visas mūsų kursas, atėjo Vaclovas Blėdis ir tuometiniai Miltinio mokiniai. Dalia privertė parodyti parodijas. Vėliau sužinojome, kad Miltinis liepė savo studentams per savaitę išmokti groti kokiu nors instrumentu, jie vertėsi per galvą ir mus keikė. Važiuojant į Panevėžį aktorė Birutė Didžgalvytė padovanojo Daliai pakelį cigarečių “Dun Hill”. Kažkas iš užsienio jai atvežė, baisi retenybė tada buvo. Tai štai sėdim šalia Miltinio, jis glosto Dalios savimeilę, sako, kokie gabūs tavo mokiniai, kaip jie viską sugeba, ir ji pasiūlo jam cigaretę. Miltinis, pareiškęs, kad tai jo mėgstama rūšis, paėmė ir įsidėjo į kišenę visą pakelį. Dalia, užkietėjusi rūkalė, net suakmenėjo. Didžgalvytė po to dar ilgai sielojosi: “Kodėl nepaprašėte, kad atiduotų?”

Eimuntas Nekrošius, režisierius:

“Su D.Tamulevičiūte tarsi nugyvenau ilgą bendrą gyvenimą – Konservatorija, Jaunimo teatras, o ir vėliau mes nuolat susitikdavome, ne tik tada, kai ji ateidavo į mano spektaklius. Buvo daug ilgų vakarų. O jei jos ir nebūdavo šalia, vis tiek žinojau, kad ji yra. Ji buvo iš tų, kuriais pasitikėjau.

Kai kas sako, kad ji per daug domėjosi kitų gyvenimais. Iš vienatvės visa tai. Reikia tai suprasti. Taip tik atrodė, kad Dalia Tamulevičiūtė yra geležinė. Pastačius save į jos vietą… Gal tik miegas buvo tas laikas, kai ji pailsėdavo. O šiaip tik vargai ir vargai. Ir baisi vienatvė. Gal tik cigaretė ją šildė.

Svarbi jos veiklos sritis – pedagogika. Trumpai galiu pasakyti – ji turėjo begalinę kantrybę. Tokios kantrybės ir dešimt kitų žmonių krūvon sudėjus neturi. Studentus ji gerbė labiau nei save.”

Rolandas Kazlas, aktorius:

“Dabar, kai teatre esu beveik dvidešimt metų, galiu pasakyti, kad nei aktoriaus profesijos, o juo labiau šios specialybės mokytojos nepasirinkau pats. Kažkas man parinko… Kažkas man, abiturientui, visai nesuvokiančiam, kuo jis norėtų ir turėtų būti, pakišo laikraštį su skelbimu, kad Valstybinėje konservatorijoje bus renkamas dramos aktorių kursas.

Kažkas mane Vilniuje, pabūgusį stojamųjų, einantį atgal į stotį, sustabdė, kažkas pravėrė sunkias auditorijos duris ir kažkas, mane pamatęs, nustebo. Tas kažkas, matyt buvo mano dalia, arba – Dalia. Leisiu sau pajuokauti, kartais dalia turi ir pavardę: Tamulevičiūtė. Daugeliui turbūt pažįstamas tas jausmas, kad kartais įvyksta tai, kas, atrodo, ir turėjo įvykti, arba pamatai žmogų, kuris lyg ir labai matytas, bet neatmeni, nei kur, nei kada. Aš tikrai nežinojau, nei kas yra Dalia Tamulevičiūtė, nei kas – Konstantinas Stanislavskis, ką jau kalbėti apie didįjį ir mažąjį dėmesio ratus, etiudus, teatro meno šviesulius ir užkulisius… Buvau toks, koks buvau, nebrendyla iš Molėtų, atrodantis lyg 12–14 metų vaikėzas, “išmokęs” pasakėčią “Kiaulė ir ąžuolas”. (Beje, ir ją deklamuodamas apsikiaulinau, nes pamiršau pabaigą.)

Tačiau dėstytoja (taip mes ją visada vadinome), matyt, jau tada įžvelgė manyje tai, dėl ko aš vis dar esu teatro pasaulyje. Šitaip sutvirtindama mano tikėjimą, kad dalis gyvenimo gėrybių tau yra dovanojama, o didesnę dalį turi sukurti jau pats. Ne visai pats… Tarytum kažkas tave vestų, tarsi akląjį ir tyliai kuždėtų: Štai čia… Tai yra Tavo… Mokykis, tai yra tavo Mokytojai… Atmink, čia tai, ko reikia tavo sielai, klausyk, matyk, pajusk, nepavark.

Gal ir simboliška, kad pirmasis spektaklis, kurį pamačiau tikrame teatre, buvo D.Tamulevičiūtės “Haroldas ir Modė”. Šio jausmo nepamiršiu visą gyvenimą. Tai buvo TRIUMFAS. Sėdėjau pirmos eilės krašte ir veidu upeliais tekėjo ašaros…

Tekėjo per visą spektaklį ir dar po jo, įsiliedamos į Vilnią ir pakeldamos jos vandens lygį tą vakarą. Tai buvo pirmoji Pamoka. Pamoka apie tai, kokį triuškinantį poveikį turi teatras, kaip spektaklis gali paveikti žmogaus vidų, pralaužti visas užtvaras, ištirpdyti ledus, pakylėti, paguosti, pakeisti ir praturtinti žmogų. “Brolis Alioša”, “Daukantas”, “Škac, mirtie…”, “Brangioji mokytoja”, “Muzikos pamokos” – visa tai buvo tarsi skaidrūs šaltiniai, kokių šiuolaikiniame teatre beveik nebeliko. Kiekvienas režisierės spektaklis – tai jautrumo, širdies, atsakomybės, žmogaus trapumo, tikro džiaugsmo ir šviesaus liūdesio liudijimas.”

Jūratė Paulėkaitė, scenografė:

“Kiek Daliai buvo metų, kai ji išėjo iš teatro? Dar penkiasdešimties neturėjo. O kiek jau buvo padariusi, istorinę teatro bendruomenę sukūrusi. Manau, yra amžiaus tarpsnis, kai žmogus gali plėšytis, atiduoti save visą, ir labai svarbu, kad jis laiku gautų galimybę tai daryti. Dalią apėmęs nuovargis nebuvo tik jos nuovargis. Šimtą kartų esame girdėję, kad teatras septynerius metus būna gyvas, o paskui prasideda irimo etapas. Lygiai taip pat buvo kalbama apie Jaunimo teatrą: gražiausi metai jau praėję, vyksta ir tarpusavio santykių, ir kūrybos erozija. Ne tik Dalia, kurią jaunimiečiai kaltino išsisėmimu, o ir jie visi buvo išsisėmę. Galima svarstyti, kodėl išėjusi iš Jaunimo teatro, ji neieškojo kitų pakeleivių, kad pradėtų kažką naujo. Deja, laikas tam buvo nepalankus – istorinio virsmo įkarštyje ne naujų teatrų steigimas rūpi…

Apie knygą

Knygą “Patirčių realizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija” sudarė teatrologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė. Pirmoji knygos dalis “Pasakojimai” – tai bandymas sukurti kolektyvinę režisierės biografiją, remiantis pasakojamosios istorijos metodu. Artimi draugai ir kolegos, Jaunimo teatro aktoriai, buvę studentai, tarp jų – ir garsusis dešimtukas, iš asmeninės patirties ir subjektyvių prisiminimų atkuria ne tik jos gyvenimo ir kūrybos istoriją, bet ir konkretų laikotarptį, ir teatro to laikotarpio ypatumus. Kitos dvi dalys – tai “Pokalbiai / Pasakojimai”, iš kurių, regis, galime išgirsti nepakartojamas D.Tamulevičiūtės intonacijas, ir “Recenzijos / Straipsniai”, leidžiantys susidaryti vaizdą, kaip nelengvai režisierė skynėsi kelią į sėkmę.

"Veido" archyvas