Stiuardų darbas dažnai laikomas romantišku. Ir kurgi ne, jei ryte mėgaujiesi kava Paryžiuje, o vakare saulę palydi Melburno paplūdimiuose ar vaikštinėji triukšmingomis Niujorko gatvėmis.

Žvelgdamas į įgulą, žygiuojančią į lėktuvą ar skrydžio metu bendraujančią su keleiviais, nejučiomis pagalvoji, kokia įdomi profesija, suteikianti galimybę pamatyti įvairiausias pasaulio šalis, – ne darbas, o nuotykių pilnos atostogos.
„Iš tiesų, stiuardas – tai ne profesija, o gyvenimo būdas, tinkamas žmonėms, kurie mėgsta bendrauti ir keliauti”, – šypsodamasis sako trisdešimtmetis Remigijus Juchnevičius, prieš trejus metus Lietuvoje metęs renginių organizatoriaus darbą ir pradėjęs dirbti stiuardu bene geriausioje Artimųjų Rytų oro linijų bendrovėje.

Romantiškoji pusė – kelionės

Bene labiausiai pastebima stiuardo profesijos dalis – galimybė keliauti po visą pasaulį. Pasak Remigijaus, kelionės taip įtraukia, kad trejus metus padirbėjus skrydžių palydovu jau būtų labai sunku pradėti dirbti kokį nors kitą darbą. “Įsivaizduokite, vieną dieną galiu nuskristi į Niujorką ir apsipirkti 5-ojoje aveniu, kitą dieną – skaniai pavalgyti Vokietijoje, paskui nuskristi į Bankoką ir puikiai praleisti laiką Tailando masažo centruose, o galiausiai pasimėgauti Australijos paplūdimiais. Beje, visa tai nuveikiu per vieną savaitę“, – pasakoja Remigijus.
Per mėnesį jis sako paprastai aplankantis keturias–šešias šalis. Pavyzdžiui, šį rugsėjį numatyti skrydžiai į JAV, Prancūziją, Pietų Afrikos Respubliką ir Australiją, planuojama nuskristi apie 42 728 mylias, tai yra 68 764 kilometrus. Per penkis mėnesius Remigijus paprastai įveikia apie 200 tūkst. mylių, arba daugiau nei 321 tūkst. km. “Suskaičiavau, kad per pirmus pusantrų metų nuskridau tiek kilometrų, kad būčiau galėjęs penkis kartus nukeliauti į Mėnulį. Tad per trejus darbo metus susidarytų 10–15 kelionių į Mėnulį“, – tikina R.Juchnevičius.
Nuskridęs į kokią nors šalį ar miestą mūsų pašnekovas ne drybso viešbučio lovoje, o stengiasi pamatyti kiek įmanoma daugiau. „Pavyzdžiui, Niujorke iki kito skrydžio mes turime 30 valandų, tad per šį laiką keliauju į Manhataną ir stengiuosi nuveikti ką nors naujo. Vieną kartą lipau į “Empire State” dangoraižį, kitą kartą vaikštinėjau Centriniame parke, trečią – išsinuomojau laivą ir plaukiau aplink Laisvės statulą ir po Bruklino tiltu”, – vardija Remigijus.
Ir tai dar ne visos stiuardo pramogos! Štai šią savaitę Remigijus su draugais mėgausis Melburno paplūdimiais, o visai neseniai Pietų Afrikos Respublikos nacionaliniame parke jis žaidė su liūtukais, grožėjosi egzotiškomis Filipinų salomis, vaikštinėjo daugiatautėje Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.
Pasivaikščioti po Azijos miestus ir pamatyti kuo daugiau mėgsta ir Edita, kita mūsų pašnekovė, kuri taip pat jau dešimt metų dirba orlaivių palydove. “Labai patiko lankytis Tailande ir Malaizijoje, šalyse, garsėjančiose egzotiškais patiekalais ir pigiu kokybišku masažu. Na, o mėgstamiausias Azijos miestas – Honkongas. Jis labai gyvas ir judrus, džiuginantis akį įdomiais architektūriniais sprendimais, be to, čia daug pramogų ir egzotikos”, – dėsto mergina.
Pasak Remigijaus, jam patinka ne tik pramogauti egzotiškuose kraštuose, bet ir lankytis Europos miestuose, garsėjančiuose turtinga istorija bei architektūra. “Europoje ar skrisdamas virš Europos jaučiuosi kaip namie”, – tikina pašnekovas.
Edita taip pat prisipažįsta, kad keliaudama po egzotiškus kraštus pasiilgdavo Europos laisvės, tvarkos ir išskirtinės architektūros, ypač Paryžiaus, Romos ir Ciuricho. “O kai draugai paklausdavo, kuri skrydžio kryptis geriausia, visuomet atsakydavau – namo, į Vilnių”, – nusišypso mergina.
Gal ir pasirodys keista, bet nemažai stiuardai pamato ir per lėktuvo iliuminatorius: baltutėlė Grenlandija, akinamai saulėje blykčiojantys ledynai, iš debesų kyšanti Monblano viršūnė ar saulėlydžio spalvų nutviekstas Kilimandžaras, bene garsiausias ledo kepure pasidabinęs Afrikos kalnas, stūksantis lygumoje.
Tiesa, ne visos šalys ar miestai priverčia šūkčioti iš susižavėjimo: kai kurie miestai pilki ir nykūs, o kai kurie – dar ir nesaugūs. Štai Edita nuobodžiavo Lagose ir Pakistane, nes ten užtenka šiek tiek pasivaikščioti, kad suvoktum, jog miesto gatvės nėra saugios, taigi geriau likti viešbutyje. O Remigijui nepatinka Indijos miestų gatvių nešvara.
Atrodytų, kai darbas yra keliauti, atostogos turėtų būti ramios, tačiau pašnekovai su tuo nesutinka: jiems labiau patinka keliauti ir aktyviai leisti laiką. „Atostogauju du kartus per metus. Vasaros atostogas praleidžiu Lietuvoje lankydamas artimuosius, o per vasario mėnesio atostogas keliauju ten, kur šilta. Traukiu į tas šalis, kurias visada svajojau pamatyti, pavyzdžiui, Naująją Zelandiją. Tiesą sakant, mėgstu aktyvias atostogas, o ne 10–15 dienų vartytis paplūdimyje ir nieko neveikti”, – teigia vaikinas.
Naujojoje Zelandijoje Remigijus atostogavo su bendradarbėmis. Kompanija per 18 dienų automobiliu nuvažiavo daugiau kaip 3,5 tūkst. kilometrų ir apžiūrėjo abi salas – Pietų ir Šiaurės. Pasivaikštinėjo po Hobitų kaimelį, kuriame buvo filmuojami filmai “Hobitas” ir “Žiedų valdovas”, lipo į 1,9 tūkst. metrų aukščio ugnikalnį Tongaryro nacionaliniame parke, Tanzano nacionaliniame parke plaukiojo kanojomis, kalnuose grožėjosi Prano Juozapo ledynu, o Kvinstaune mėgavosi ekstremaliu sportu – šuoliais su guma.