Prieš keletą metų Vyriausybei nusprendus 2012-aisiais Lietuvoje nuo analoginės televizijos pereiti prie skaitmeninės, tai atrodė itin negreitai įvyksiantis pokytis. Tačiau laikas bėga sparčiai, ir štai sulaukėme metų, kuriais turėsime atlikti didžiąją dalį perėjimo prie skaitmeninės TV darbų.

Naudotis jau gali visi

Pradėkime nuo gerų žinių. Iš esmės visi Lietuvos gyventojai jau šiandien gali naudotis skaitmenine televizija. Net ir gyvenantys atokiose vietose, toliau nuo miestų ir daugiabučių jų namų kvartalų, gali naudotis skaitmenine antžemine televizija. Dešimtys televizijos paslaugų teikėjų konkuruoja itin aktyviai – mažiausias mėnesio mokestis už paslaugas jau nebesiekia ir 10 litų.

Konkurencijos ir technologijų pažanga lėmė, kad daugelis mūsų galime pasirinkti iš kelių paslaugų teikėjų – konkuruojama kanalų gausa, raiškiosios televizijos galimybėmis ar įvairiomis papildomomis paslaugomis, apie kurias dar prieš keletą metų buvo galima skaityti tik teoretikų straipsniuose.

2010 metų vasarą TEO užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, analoginę TV “su sniegeliu” žiūrėjo trečdalis, arba 35 proc. Lietuvos gyventojų. Miestuose, vaizdžiai tariant, reikalas bemaž jau išspręstas – 24 proc. vartotojų bežiūrėjo analoginę TV. Kitokia situacija kaimų vietovėse, kur analoginę TV tebežiūrėjo 60 proc. visų vartotojų. Tai reiškia, kad “skaitmena”, prie kurios Lietuvoje numatoma galutinai pereiti 2012 metų vasarą, dar pernai tapo masiniu reiškiniu, masiškai vartojama paslauga.

Taigi darbas daugiau negu įpusėtas, beliko jį tvarkingai baigti. Jeigu valstybės institucijos, koordinuojančios procesą, tinkamai pasinaudos turimais ištekliais ir sutelks juos socialiai remtiniems gyventojams informuoti ir padėti TV priedėliais, esu tikras, kad visa kita sėkmingai išspręs TV įrangos ir paslaugų teikėjai rinkos pagrindais.

Gerai suplanuoto ir viešojo–privataus bendradarbiavimo principu besiremiančio perėjimo prie skaitmeninės TV svarbą puikiai demonstruoja Estijos pavyzdys. Itin nedidelis finansine išraiška, tačiau sklandžiai suplanuotas ir įgyvendintas projektas tapo pavyzdžiu visai Europai. Net ir dažniai Lietuvoje aptarinėjamo priedėlių kompensavimo iš esmės neprireikė. Žmonės patikėjo skaitmeninės televizijos pranašumais ir patys įsigijo vos kelis šimtus litų tekainuojančius naujos kartos televizorius.

Televizija 2.0: kas laukia žiūrovo?

Prasidėjusi kaip ūkinis ar technologinis pokytis, kuriuo siekiama atlaisvinti analoginės televizijos užimamus dažnius, jau šiandien technologijos iš esmės keičia vakaro prie televizoriaus leidimo būdą. Keisis ir televizijų veiklos modeliai, bus koreguojamos reklamos ir žiniasklaidos tyrimų rinkos.
Jeigu reikalai klostysis kaip turėtų, galima prognozuoti, kad 2014 m. tipinis lietuvio vartojamų TV paslaugų paketas turėtų atrodyti maždaug taip:
– 150 TV kanalų, iš jų 20 – raiškiosios TV (HDTV) kanalų,
– mažosios–bendruomeninės (pomėgių bendruomenių, giminių, kaimynų) TV kanalas,
– filmotekos kataloge – per 3000 filmų,
– TV turinio valdymo funkcijos: galimybė stabdyti ir “prasukti” TV laidas ir filmus (išskyrus tiesiogiai transliuojamas), žiūrėti anksčiau transliuotą turinį (vakar dienos TV), įsirašyti jį,
– dalyvavimas TV eteryje (klausimų ir komentarų pateikimas, balsavimas, videoskambučiai į studiją),
– videotelefonija per TV,
– namų sistemų ir įrengimų valdymas per TV.
Reziumuojant perėjimo prie skaitmeninės TV proceso rezultatus, galima drąsiai sakyti, kad mes visi – ir vartotojai, ir TV turinio kūrėjai, ir TV signalų siuntėjai – per artimiausius metus pereisime prie televizijos, kuri skatins mąstyti, veikti, dalyvauti ir, be abejo, kurti.

Televizorius + internetas

Kas toliau? Norint pažvelgti į televizijos ateitį nuodugniau ir plačiau, atidžiau apžiūrėkime mūsų namų televizorių. Visų pirma, sparčiai gerėja TV aparatų atkuriamo vaizdo raiška ir spalvų kokybė. Jau šiandien parduotuvėje sunkiai rasime naują televizoriaus imtuvą, kuris neturėtų raiškiosios televizijos (HD) formato. Tai yra didžiulis žingsnis ir prielaida, kad per artimiausius penkerius metus Lietuvoje daugelis bus pasirengę priimti raiškiuosius televizijos kanalus. Raiškioji televizija artimoje ateityje taps privalomu standartu, ir šuolį nuo standartinės prie raiškiosios TV galima prilyginti nebent perėjimui nuo nespalvotosios prie spalvotos TV.

Tačiau svarbiausia, kad šiandien televizoriaus ateitis nebeįsivaizduojama be simbiozės su kompiuteriu, tiksliau, be sąsajos su internetu. Dabar nelengva nustatyti, o gal ir ne taip svarbu, kam ir kada pirmam šovė į galvą sujungti du pagrindinius XX a. elektronikos prietaisus: televizorių ir kompiuterį. Svarbu, kad šią iniciatyvą iš rinkos greitai pasigavo TV prietaisų gamintojai. Jie buvo visiškai teisūs – vartotojai šią naujovę pasitiko išskėstomis rankomis: beveik 10 mln. JAV namų ūkių jau turi prie interneto jungiamus televizorius. Europoje jie sparčiausiai prigijo Nyderlanduose ir Švedijoje, o tarp ketinančiųjų tokius įsigyti – lyderiai yra italai ir lenkai.

Prognozuojama, kad po dvejų trejų metų apie 80–90 proc. visų televizorių bus prie interneto jungiami televizoriai (dabar jie sudaro apie 30 proc.). Televizorius taip pat vadinamas neabejotinu lyderiu namų vaizdo ir garso elektroninių prietaisų grupėje pagal tai, kokiu greičiu ir kokiu mastu pastarieji turėtų būti prijungiami prie interneto. Planuojama, kad 2011 m. pabaigoje jungiamus prie interneto televizorius turės apie 44 mln. namų ūkių, o 2012-ųjų –172 mln.,  2014-ųjų – net 307 mln. namų ūkių. Sveiki atvykę į televizoriaus 2.0 erą, ar jūsų namuose ji jau įsigalėjo?

Svarbiausias internete – vaizdas

Tiek sparčiai populiarėjantys prie interneto jungiami vaizdo ir garso technikos prietaisai, tiek vartotojų įpročiai liudija vieną – interneto turinio karaliumi neabejotinai tampa video turinys. JAV 2010 m. vykdytos apklausos duomenys liudija, kad sparčiai mažėja vartotojų, kurie nuomojasi ar perka DVD vaizdo įrašus, vis daugiau tų, kurie žiūri filmus ir TV šou naudodamiesi videonuomos arba vadinamąja VOD (Video on Demand) paslauga, taip pat besisiunčiančiųjų filmus ir tų, kurie filmus nuomojasi internetu.

Jau šiandien portalo “Youtube” dienos auditorija beveik dvigubai viršija trijų didžiausių JAV TV transliuotojų auditoriją kartu paėmus, o “e-Marketer” prognozuoja, kad 2012 m. apie 94 proc. 25–34 metų amžiaus grupės vartotojų video žiūrės internete.

Taip pat prognozuojamas didžiulis pajamų iš videonuomos paslaugų didėjimas – nuo 12 mln. JAV dolerių 2007-aisiais iki 542 mln. JAV dolerių 2012-aisiais. JAV operatorius “Verizon” siūlo bene įspūdingiausią Video on Demand filmoteką – apie 18 tūkst. skirtingų pavadinimų filmų kas mėnesį: 70 proc. jų – nemokami, 15 proc. – HD formato. 10 tūkst. pavadinimų ribą iki 2012-ųjų planuoja perkopti “Deutsche Telekom”, ją pasiekė ir Prancūzijos operatorius “Iliαd”. Šalyje kaimynėje Lenkijoje skirtingų operatorių siūlomas Video on Demand filmotekas sudaro nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių pavadinimų.

Manau, nebe už kalnų laikas, kada videonuomos paslaugų vartotojams bus pasiūlyta internetu išsinuomoti ir žiūrėti premjerinį filmą tą pačią dieną, kai jis pasiekia kino teatrus. Taip pat vartotojai laukia, kada TV paslaugų industrija juos pamalonins “TV visur” funkcionalumu, t.y. galimybe pradėjus žiūrėti video turinį viename įrenginyje, pabaigti jį žiūrėti kitame; vienu įrenginiu įrašytą video turinį peržiūrėti kitame įrenginyje; pasiimti video turinį su savimi – nešiojamajame kompiuteryje, išmaniajame telefone ar iPad tipo įrenginyje.

Iššūkių, su kuriais yra ir bus susiduriama televizijos plėtros kelyje, yra nemažai. Tai ir technologinio įrenginių, operacinių programų suderinamumo, ir formatų, kuriais pateikiamas vaizdo turinys, suderinamumo, ir autorinių teisių subalansuoto užtikrinimo, ir dar daug kitokių klausimų. Tačiau alternatyvos TV virsti skaitmenine, interaktyvia ir susijusia su internetu – nėra. Belieka visiems proceso dalyviams – TV turinio ir paslaugų įmonėms, vartotojams ir valstybės institucijoms – palinkėti pernelyg ilgai neužsibūti ant televizijos 2.0 slenksčio, o drąsiai jį peržengti ir eiti toliau.